Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Valdžios kritikos etiudas su naujametiniu palinkėjimu 

2018 gruodžio 31 d. 11:14

Demokratinėje valstybėje valdžia visada yra kritikos objektas. Tai yra normalu. Opozicija kritikuoja vadinamąją poziciją siekdama sustiprinti savo politinį kapitalą. Žiniasklaida stebi ir kritiškai vertina valdžios žingsnius ir taip padeda visuomenei sudaryti nuomonę apie darbą asmenų, kuriems buvo deleguotos politinės galios. Taip vyksta visame pasaulyje.

Žiūrint į Lietuvos valdžią – turint galvoje pirmiausiai veikiančią vyriausybę – problema yra ne ta, kad ši valdžia yra kritikuojama. Kaip ir minėta – tai yra įprastinė demokratinio proceso dalis. Problema yra ta, jog dabartinę Lietuvos valdžią yra lengva kritikuoti. Vien per besibaigiančius metus vyriausybė sugebėjo ne tik sukurti kelias krizes, tačiau ir pademonstravo gebėjimą jas gilinti, o ne spręsti.

Ar tikrai Lietuvos visuomenė tapo sveikesnė dėl to, jog buvo apribotas prekybos alkoholiu laikas?

Apie matomas dabartinės Lietuvos valdžios ydas rašiau nemažai, tačiau metų pabaiga yra geras laikas pabandyti susumuoti visas problemas, kurios yra pastebimos nacionaliniame politiniame lauke. Galbūt tų problemų skaičius nėra itin didelis, tačiau bėda yra ta, jog kiekviena iš jų – giluminė.

Kaip pirmą problemą galima įvardyti dabartinės valdžios norą viską reguliuoti ir kontroliuoti. Suprantama, egzistuoja skirtingos politinės teorijos, o „reguliavimo ir kontrolės“ funkcija yra valdžios esmė. Tačiau demokratinėse valstybėse minėti „reguliavimas ir kontrolė“ turėtų būti išmanūs, t. y. taikomi tik ten, kur tai yra būtina, tuo tarpu kai absoliuti kontrolė yra autoritarinių valstybių požymis. Galima teigti, jog liberalioje demokratijoje valdžios veiksmai turėtų būti labai preciziški ir kuo mažiau veikiantys natūralius rinkos procesus. Suprantama, kad tai yra tik vienas iš požiūriu, tačiau priešingu atveju atsiranda nemažai pavojų, įskaitant įvairių gyvenimo sferų politizavimą.

Pavyzdžiui, paskelbusi karą alkoholiui ir kitiems „nesveiko gyvenimo būdo“ priemonėms valdžia žiūri į šalies visuomenę kaip į infantilią masę, kurią reikia griežtai kontroliuoti vardan jos pačios gerovės.

Pernelyg uolus dabartinė Lietuvos valdžios kai kurių sričių reguliavimas turi ir dar vieną probleminį aspektą. Pavyzdžiui, paskelbusi karą alkoholiui ir kitiems „nesveiko gyvenimo būdo“ priemonėms valdžia žiūri į šalies visuomenę kaip į infantilią masę, kurią reikia griežtai kontroliuoti vardan jos pačios gerovės. Sakyčiau, kad brandžią pilietinę visuomenę toks požiūris turėtų stipriai įžeisti.

Su aukščiau įvardyta problema yra susijusi ir dar viena dabartinės Lietuvos valdžios yda – siekis spręsti aktualius klausimus, vaizdžiai tariant, ne iš to galo. Tai yra susiję su valdžios vyrų ir moterų negebėjimu pažiūrėti į problemą kompleksiškai. Ar tikrai Lietuvos visuomenė tapo sveikesnė dėl to, jog buvo apribotas prekybos alkoholiu laikas? Tokį nesaikingo alkoholio vartojimo problemos sprendimą nesunku kvestionuoti. Pirmiausiai, apribojimai suteikia puikų potencialą šešėlinės rinkos augimui, t. y. valstybė automatiškai praranda dalį pajamų, kuriuos būtų gautos surinkus legalios prekybos akcizą. Jeigu auga šešėlinė rinka, tai nėra pasiekiamas ir pagrindinis tikslas – įsigijimo ir vartojimo mažinimas. Kitaip sakant, valdžia pučia migla ir daužosi galva į savo politinių projektų vėjo malūnų sparnus. Efektyvus būdas spręsti nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimo problemą būtų visuomenės ugdymas – alkoholio vartojimo kultūros diegimas, tačiau tai yra ilgesnis ir sunkesnis kelias, nei draudimų įvedimas. Tai tik rodo, jog dabartinė Lietuvos valdžia siekia problemos sprendimo iliuzijos, bet ne tikro rezultato.

Kita problema – dabartinė Lietuvos valdžia lieka kurčia kritikai. Iš tikrųjų, visi daro klaidas, tad ir į kai kuriuos valdžios nusižengimus galima būtų žiūrėti atlaidžiai, jeigu ji rodytų gebėjimą mokytis iš savo klaidų. Tačiau ji to nesugeba. Tai irgi yra dalis požiūrio į visuomenę bei visus aplinkinius (pavyzdžiui, kitai politiniai stovyklai priklausančius kolegas) kaip į infantilius durnius, kurie nieko neišmano.

Galbūt mano dėmesys šiai problemai irgi yra kiek hiperbolizuotas, tačiau esu šventai įsitikinęs, kad efektyvi komunikacija padėtų išvengti bent jau dalies problemų, kurios kamuoja dabartinę Lietuvos vyriausybę.

Paskutinis probleminis aspektas, kurį čia noriu paminėti – katastrofiška dabartinės Lietuvos vyriausybė komunikacija. Galbūt mano dėmesys šiai problemai irgi yra kiek hiperbolizuotas, tačiau esu šventai įsitikinęs, kad efektyvi komunikacija padėtų išvengti bent jau dalies problemų, kurios kamuoja dabartinę Lietuvos vyriausybę. Kol kas yra graudžiai juokinga stebėti, kaip vadinamoji krizinė šios vyriausybės komunikacija dažnai primena gilesnės duobės sau kasimą.

Galima pastebėti, kad kritikos strėlės šiame tekste lekia būtent į dabartinę vyriausybę, nors pavadinime ir žadama kalbėti apie valdžią apskritai, todėl vertėtų bent porą žodžių pasakyti ir apie kitas valdžios šakas. Žiūrint į Seimą, labiausiai galima nustebti dėl tam tikros opozicijos apatijos. Atrodytų, silpna, keistai besielgianti ir nuolat klystanti vyriausybė turėtų būti tikra dovana opozicinėms jėgoms, tačiau jų gretose sunku pastebėti kokį nors entuziazmą. Tokią situaciją galėtų paaiškinti nebent tų jėgų noras ir toliau likti opozicijoje. Iš tikrųjų, politiniame lauke opozicijos sektorius yra gana patogus, nes grindžiamas būtent pozicijos kritika, t. y. galimybe pelnyti politinių taškų vengiant būtinų, nepopuliarių sprendimų ir atsakomybės už juos.

Užtat turime gerą, pasaulyje žinomą ir matomą prezidentę. Tai irgi yra nemažai. Esminės Dalios Grybauskaitės pranašumas, kaip politikės, yra jos gebėjimas tobulėti ir mokytis. Jeigu pirmos kadencijos pradžioje ji sulaukdavo nemažai pagrįstos kritikos, tai vėliau dabartinė prezidentė sugebėjo įrodyti, jog yra tvirta ir efektyvi politinio lauko žaidėja. Geriausias to pavyzdys – jos neblėstantis populiarumas. Tiesa, jau gana greitai turėsim naują šalies vadovą, kuriam irgi gali tekti mokytis būti tikru prezidentu ar prezidente.

Užbaigiant šį publicistinį etiudą priminsiu, jog visuomenė turi tokią valdžią, kurios yra verta. Todėl ir naujametinis palinkėjimas visiems mums būtų gana paprastas – pasistengti tapti tokia pilietine visuomene, kuri būtų verta žymiai geresnės valdžios, nei dabartinė. Tam galbūt reikėtų ne tiek ir daug – nepasitikėti populistiniais pažadais, kritiškai analizuoti politikų veiksmus ir sąmoningai, o ne iš inercijos, balsuoti rinkimuose.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"