Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Už Lietuvą, Stokholmo priemiestį?! 

2019 sausio 23 d. 06:00

Esame maža šalis, kalbanti keista kalba. Matyt, dėl šių dviejų priežasčių susikūrėme keistą informacinį burbulą, kuriame didžiulė viešosios informacijos dalis koncentruojama į neįtikimo smulkumo įvykius. 

Lietuvoje populiariausių portalų pagrindinių naujienų viršūnėse galima pamatyti tokius įvykius kaip smegduobė B2 kategorijos gatvėje arba kaip koks nors prodiuseris, kurio vardo iki tol niekas nebuvo girdėjęs, pirko būstą užsienyje, arba ką šiandien vilki ar socialiniame tinkle parašė keliolika tūkstančių sekėjų turintis veikėjas. Ši detalė, žinoma, yra labai miela užsieniečiams iš didžiųjų valstybių, kurie, suvokę tokias mūsų realijas, dažnai pamano, kad Lietuva galėtų tapti svajonių šalimi žmonėms, norintiems gyventi ramiai.

Tačiau mes apie save galvojame visiškai kitaip – esame kone imperinių tradicijų tęsėjai. Sukūrę pagonišką kunigaikštystę atsispyrėme galingesnėms jėgoms ir tuo pat metu patys įgyvendinome teritorinę ekspansiją – mes neabejotinai esame kažko centras! Šis mąstymo modelis smarkiai disonuoja su tuo, ką kasdien matome informacinėje erdvėje. Bet ambicijos būti valstybe – kažko centru legitimuoja didžiulį kiekį valdžios veiklos, kurios mums galbūt visai nereikia – galbūt ji net trukdo?

Pagalvokite: kai mąstome apie tai, ką daro valdžia, jos klientus galime skaičiuoti kvadratiniais kilometrais, capitomis, arba pinigais. Be abejo, žemės ūkio ir tranzitinės infrastruktūros plėtros požiūriu būtent geografinis valdymo aspektas yra svarbiausias, o socialinių paslaugų teikėjų tinklo – paslaugų gavėjų skaičius ir pasiskirstymas. Bet kai kalbame apie valstybės plėtros perspektyvas – ekonominė veikla yra svarbiausia. Ir vadovėliai byloja, kad paramą jos plėtrai geriausia planuoti vadovaujantis pinigine ekonominės veiklos išraiška. Pagal tokį skaičiavimą Vilnius yra pusė Lietuvos ekonomikos. Žinant šiuos skaičius iškart tampa aiškiau, kodėl pirmuosiuose internetų portalų puslapiuose kalbama apie smegduobes ir vietinės bohemos aktualijas. Lietuvoje (Europos masteliais kalbant) yra du regionai – vienas miestas su šiek tiek daugiau nei puse milijono gyventojų ir viena šiek tiek labiau padrikai apgyvendinta teritorija su maždaug dviem milijonais gyventojų, kurioje ekonominės veiklos intensyvumas yra kur kas mažesnis. Kiekvienas iš šių regionų turi savo valdžią. Miestas turi Vilniaus miesto savivaldybę, o kitas regionas turi net 59 savivaldybes. Bet kuriuo atveju Berlynas turi daugiau gyventojų nei visa Lietuva, o Varšuva ar Stokholmo apskritis (nors gyventojų skaičiumi Lietuvai kiek nusileidžia) ekonominės veiklos požiūriu ją reikšmingai lenkia.

Kalbant tiesmukai, strateginis Lietuvos ekonominės plėtros pasirinkimas yra nuspręsti, kuo tapti – Stokholmo ar Varšuvos priemiesčiu.

Jei pusė valstybės yra viena savivaldybė, kyla natūralus klausimas – kam tada reikalinga valstybės valdžia? Galbūt mums būtų prasmingiau turėti dvi regionines valdžias? Šie klausimai nėra provokacija prieš valstybės suverenumą ir taip pat jie nėra trivialūs. Taip gali atrodyti nebent tuo atveju, jei žinias gaunate iš portalų, kuriuose rašoma, ką šįryt pasakė kažkoks veikėjas, turintis keliolika tūkstančių sekėjų.

Viešojo valdymo mokslinėje literatūroje sparčiai plėtojama daugialygio (angl. multilevel) valdymo teorija kelia daug panašių klausimų. Viena svarbi problema, kurią ši teorija išryškina, – skirtinguose valdymo lygmenyse esančių galių pasiskirstymas. Jei pusę viso valstybės institucijų biudžeto suneša viena savivaldybė, jos galia tampa pakankamai didelė, kad ji galėtų pradėti kelti labai didelius reikalavimus, kurie tinkamai nesuvaldyti gali paversti viešąjį valdymą viena nesibaigiančia krize. Vienas būdų sukurti tokių problemų sprendimo mechanizmus – decentralizuoti valdymą kur įmanoma ir standartizuoti reglamentavimą pagal ekonominį „gravitacijos centrą“.

Lietuvos valstybinės institucijos dažnai bando Lietuvai „adaptuoti“ gerąsias praktikas, atlieka įvairias lyginamąsias analizes ir tada sukuria savitus teisės aktus. Ši veikla yra labai brangi ir Lietuvoje sukuria unikalų reguliavimą, kuris gali trukdyti ekonomikos plėtrai. Maža to, ji iš esmės kuriama tik dviem labai skirtingiems regionams. Tad toks taisyklių „standartizavimas“ turi trūkumų ir vienam, ir kitam regionui, o kartu kuria Lietuvos tarptautinės prekybos apribojimus. Kitaip tariant, iš abiejų pasaulių pasiimame blogiausia.

Geriau jau būkime tam pasirengę sukurdami tokius valdymo instrumentus, kurie leistų Lietuvoje pasiimti tai, kas geriausia, iš abiejų pasaulių: sustiprinti tiek šalies suverenumą, tiek ekonomiką.

Laimei, atidžiau perskaitę tyrimus, galime rasti keletą įdomių idėjų. Miestų koncentracijos tyrimai rodo, kad vadinamieji megapoliai kuria pagrindines inovacijas. 50 ar 100 mln. gyventojų turintys geografiniai dariniai, tokie kaip erdvės tarp Bostono ir Vašingtono (JAV) arba tarp Čongčingo ir Čengdu (Kinijoje) kelia politinį iššūkį Europai išlaikyti savo gerovę, kuriant „miestus“, kurie peržengtų valstybių sienas. Šalia Lietuvos yra du dideli miestai – Varšuva ir Stokholmas, kiek toliau – Kopenhaga ir Berlynas. Talinas jau yra Helsinkio-Stokholmo trikampio dalis ir gali būti, kad todėl šiam miestui sekasi geriau nei Vilniui. Tad ekonominių „gravitacijos centrų“ apylinkėje sąrašas yra labai trumpas. Belieka pasirinkti.

Taigi, kalbant tiesmukai, strateginis Lietuvos ekonominės plėtros pasirinkimas yra nuspręsti, kuo tapti – Stokholmo ar Varšuvos priemiesčiu. O tikrasis reformų iššūkis – iš daugelio ministerijų atimti darbą ir tiesiog pereiti prie Stokholme ar Varšuvoje galiojančio reglamentavimo. Šiemet rinksime merus ir prezidentą. Prezidento rinkimai sulauks daugiau dėmesio, bet jei ne per šią kadenciją, tai per kitą Vilniaus meras pasijus galingesnis nei prezidentas. Geriau jau būkime tam pasirengę sukurdami tokius valdymo instrumentus, kurie leistų Lietuvoje pasiimti tai, kas geriausia, iš abiejų pasaulių: sustiprinti tiek šalies suverenumą, tiek ekonomiką.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika