Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Tomosas kaip ypatingas įvykis Vidurio ir Rytų Europoje 

2019 sausio 9 d. 06:00

Šios savaitės pradžioje, kai Kalėdas šventė krikščionys stačiatikiai, Stambulo rajone Fanaroje, kur įsikūrusi Konstantinopolio patriarcho rezidencija, įvyko ypatingos svarbos įvykis. Patriarchas Baltramiejus Ukrainos ortodoksų bažnyčiai suteikė teisę į autokefaliją. Kad šis įvykis svarbus Ukrainai – aišku, bet kuo jis gali būti svarbus Lietuvai?

Tomosas (religinis dekretas), suteikiantis teisę kurios nors šalies stačiatikiams turėti savarankiškumą (autokefaliją), yra gana retas reiškinys bažnyčios praktikoje.

Pastarąjį kartą Konstantinopolio patriarchas tomosą dėl autokefalijos suteikė Čekijos ir Slovakijos bažnyčiai. Tai įvyko 1998 metais. Prieš tai autokefalija suteikta tik 1945-aisiais, ją gavo Bulgarijos stačiatikių bažnyčia. Dar iki to, tarpukariu, autokefalijos banga galėjo būti panaši į tai, kas galbūt ateityje laukia mūsų regiono.

Žlugus Rusijos imperijai, autokefaliją nuo Maskvos patriarchato Konstantinopolis suteikė ir netoli mūsų esančioms Estijai (1923 metais) bei Lenkijai (1924-aisiais). 1936 metais ir Latvija pareiškė, kad nori pasitraukti iš Maskvos patriarchato jurisdikcijos, bet nespėjo. Lietuva, skirtingai nei kaimynės, autokefalijos nuo Maskvos neprašė.

Ir tai, nepaisant visų istorinių aplinkybių, kad Lietuva turėjo daug gilesnes stačiatikybės šaknis. Kaip rašo istorikai, dar didysis kunigaikštis Gediminas 1317 metais įkūrė Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropoliją su centru Naugarduke. Pripažįstama, kad ir karaliaus Mindaugo aplinkoje krikščionys visų pirma buvo stačiatikiai. Stačiatikybės istorinė tradicija Lietuvoje šaknų gilumu nusileidžia tik Ukrainai, bet tikrai yra daug senesnė nei Rusijoje, kuri priklausė Kijevo patriarchatui. Stačiatikių tikėjimas mūsų šalyje rusišką atspalvį įgavo tik po to, kai Maskva (iš pradžių kaip Rusijos imperija, o vėliau kaip Sovietų Sąjunga) pasiglemžė Lietuvą. Iki to laiko tai buvo bažnyčia, kurią, kaip ir katalikų, gana gausiai lankė ir lietuviai.

Įdomu tai, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčios svarbą regione pripažino ir sovietai. 1941 metais, kai po okupacijos formuota Maskvos patriarchato valdymo struktūros Baltijos šalyse, Vilniaus metropolitas pripažintas ir Estijos, ir Latvijos egzarchu. Ši struktūra liko ir vokiečių okupacijos metu – iki 1944 metų balandžio.

Todėl buvo keista matyti, kai po Sovietų Sąjungos griuvimo nebuvo imtasi jokių žingsnių, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia įgautų deramą statusą stačiatikių bažnyčių hierarchijoje. Iki šiol niekas nereikalavo ne tik autokefalijos nuo patriarchato Maskvoje, kaip dabar padarė Ukraina, bet ir autonomijos šio patriarchato sudėtyje.

Tomoso suteikimas yra retas reiškinys ir Maskvos patriarchato praktikoje. Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo reaguodamas į įvairių tautų laisvės siekius, Maskvos patriarchatas, pavyzdžiui, 1994 metais autokefaliją savo sudėtyje suteikė Moldovos stačiatikių bažnyčiai, kad tik ši nenorėtų atsigręžti į Konstantinopolį.

Tomosas, t. y. religinis dekretas, suteikiantis teisę kurios nors šalies stačiatikiams turėti savarankiškumą (autokefaliją), yra gana retas reiškinys bažnyčios praktikoje.

Savivaldos teisę Maskvos patriarchato sudėtyje įgijo Latvija. Ją ypač plačiomis teisėmis turėjo ir Ukraina, tačiau ryžosi Konstantinopolio prašyti autokefalijos ir, kaip matome, ją gavo. Paskelbus nepriklausomybę Estijoje, Stačiatikių bažnyčia skilo. Daugiausia estiškai kalbantys tikintieji buvo linkę pasilikti Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje, bet dalis (daugiausia rusakalbių tikinčiųjų) pasiprašė į Maskvos patriarchatą, jiems buvo suteikta savivaldos teisė. Tik Lietuva ir Baltarusija, kaip skelbiama, iki šiol yra Maskvos patriarchato valdomos teritorijos. Kai kurie stačiatikių šventikai Lietuvoje minėjo, kad, nepaisant tokios formuluotės, jie turi gana didelę veiksmų laisvę Maskvos patriarchato sudėtyje. Tačiau juridinė formuluotė yra būtent tokia.

Iki šiol ne vienas manė, kad neįmanoma ištrūkti iš Maskvos patriarchato glėbio. Štai ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka bandė tai padaryti, bet jam nepasisekė. 2010 metais, pašlijus Minsko santykiams su Maskva, į Konstantinopolį su panašiu prašymu vyko ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka.

Lietuvoje gi šiuo klausimu niekada iki šiol nebuvo jokio intereso. Nors problema yra akivaizdi: Maskvos patriarchatas Kremliaus rankose tapo ideologiniu instrumentu vykdant ir agresyvią politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu. Konstantinopolio patriarchatas (kaip ir Vatikanas katalikams) politikos neprimeta.

Todėl, matyt, neatsitiktinai įvairių Vidurio ir Rytų Europos tautų stačiatikiams atsidurti Konstantinopolio jurisdikcijoje tampa vis patrauklesne perspektyva. Net ir ten, kur jie sudaro tik nedidelę visų šalies piliečių dalį. Jei tai įvyktų, Kremliui (ne tik Maskvos patriarchatui) tai būtų didelis smūgis, mat iš rankų būtų išmuštas instrumentas, padedantis regione plėtoti vadinamojo rusiškojo pasaulio ideologiją. Štai kodėl Ukrainai suteiktas tomosas gali būti svarbus ne tik šiai valstybei.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika