Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Susitikimas – istorinis? 

2018 liepos 27 d. 06:00

Po Helsinkyje įvykusio JAV ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo bei Vladimiro Putino susitikimo pasipylusių komentarų srautą santykinai būtų galima perskirti į du. Vienas jų – susitikimo reikšmės vertinimas, kitas – D. Trumpo elgesio spaudos konferencijoje vertinimas.

Negaištant laiko apžvelgiant įvairius susitikimo reikšmės vertinimus, reikėtų pripažinti, kad ji yra nulinė. Susitikimas buvo reikalingas abiem prezidentams, nors ir dėl skirtingų priežasčių. D. Trumpui reikia kokių nors pasiekimų užsienio politikoje apskritai, o konkrečiai Rusija jam yra tarsi nuolatinis priekaištas dėl jos kišimosi į JAV prezidento rinkimus. Tai, matyt, lydės D.Trumpą per visą jo prezidentavimą, nes dėl mums kol kas nežinomų priežasčių JAV prezidentas kišimosi faktą nori paneigti, nors jo šalies žvalgybos institucijos yra pateikusios daugybę įrodymų.

V. Putinui šis susitikimas buvo kur kas reikalingesnis nei jo kolegai, nes tai buvo kuo puikiausias įrodymas pirmiausia vidaus auditorijai, kad Rusijos prezidentas nėra izoliuotas dėl agresijos Ukrainoje ir Sirijoje ir kad jis yra vienas svarbiausių pasaulio lyderių, be kurio nesprendžiamas joks tarptautinės politikos klausimas.

Galime būti tikri, kad ir šiuo atveju bus atgaivintas tarpusavio nepasitikėjimo ritualas.

Tokie aukščiausio lygio susitikimai būna reikšmingi, jei žymi naują šalių tarpusavio santykių etapą. Kas gali pasikeisti JAV ir Rusijos santykiuose? Amerikoje gyvenanti rusų politologė Lilija Ševcova nurodo tris priežastis, kodėl šis susitikimas nieko nepakeis nei šių dviejų šalių santykiuose, nei pasaulinėje politikoje.

Pirma, JAV ir Rusija neturi bendrų interesų, kurie jas vienytų. Antra, susitarti galima tik darant abipusius kompromisus, tačiau abu lyderiai negali jų siekti. Dėl Rusijos kišimosi į rinkimus bet kuri D. Trumpo nuolaida Maskvai Amerikoje būtų vertinama kaip nacionalinių interesų išdavystė. Analogiškai bet kokia nuolaida Amerikai V. Putinui reikštų „terminatoriaus“ aureolės praradimą. O kaip įveikti konfrontaciją nedarant abipusių nuolaidų?

Tačiau svarbiausia yra trečia priežastis. L. Ševcovos manymu, JAV ir Rusijos vadovų susitikimai pasmerkti nesėkmei todėl, kad Rusijos politinė sistema pagrįsta priešų paieška, o Amerika Kremliui yra idealus priešas. Ne tik dėl to, jog yra pasaulinis žandaras, bet ir todėl, kad iki šiol šį žandarą buvo galima erzinti ir tampyti už uodegos nerizikuojant sulaukti atsako.

Prieš kelis mėnesius miręs vienas svarbiausių Amerikoje Rusijos specialistas Richardas Pipes'as tvirtino, kad Rusija yra genetiškai nepataisoma. Su šiuo teiginiu L. Ševcova, žinoma, nesutinka ir teigia, kad paprasti rusai pavargo ieškoti priešų ir nori normalaus gyvenimo. O valdantysis elitas, jos nuomone, tikrai yra genetiškai užprogramuotas. Jis negali pateisinti savo valdymo be pretenzijų į didžiavalstybingumą, bet valstybės didybė jam reiškia ne jos ekonominį klestėjimą, o savęs prilyginimą Amerikos elitui, galimybę erzinti Ameriką be atsako grėsmės. Antiamerikietiškumas – Rusijos elito būdas gydyti savąjį nepilnavertiškumą.

Tačiau kiek toli konfrontacija su Amerika gali pažengti? Anot L. Ševcovos, Kremliaus vyrukai nėra kamikadzės, todėl jie ieškos būdų balansuoti ties konfrontacijos riba, jos labai neperžengiant. Dar geriau jiems yra imituoti konfrontaciją, tariamai kovojant su Amerikos galybe ir tuo pat metu siūlant amerikiečiams kartu spręsti pasaulio problemas.

Todėl po susitikimo pagarsintas planas kurti įvairias ekspertų grupes, kurios atkurtų bendradarbiavimą, L. Ševcovai atrodo kaip grįžimas prie žinomos rutinos, kai ekspertų susitikimai baigiasi tuo pačiu rezultatu: abi šalys pradeda aiškintis, kas ir ką gerbia ir kodėl negerbia. Tada paaiškėja, kad nėra apie ką kalbėti, nes abi šalys laikosi skirtingų požiūrių net į tai, ką derėtų laikyti bendru interesu. Galime būti tikri, kad ir šiuo atveju bus atgaivintas tarpusavio nepasitikėjimo ritualas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

L. Ševcova atkreipia dėmesį į tai, kad D.Trumpas siekia atsisakyti Amerikos pasaulinių įsipareigojimų, todėl gali likti laisva pasaulinio žandaro pozicija. Kadangi Rusija šios pozicijos užimti jau nepajėgi, pasauliniu žandaru bus tik Kinija. Tačiau vargu ar ši galimybė bus patraukli Rusijos elitui, nes Kinijos už uodegos nepatampysi, todėl L. Ševcova ironizuoja sakydama: „Dieve, saugok Ameriką.“

D. Trumpo elgesys bendroje su V. Putinu spaudos konferencijoje vėl paaštrino klausimą, kiek D. Trumpas yra „pakabintas“, t. y. kiek jis yra priklausomas nuo Kremliaus. Priklausomybė gali būti įvairi – pradedant banaliausiais kompromituojančiais įrašais, padarytais D. Trumpo organizuotų grožio konkursų metu, tęsiant neaiškiais ilgamečiais D. Trumpo sandoriais su rusais nekilnojamojo turto versle ir baigiant D. Trumpo komandos ryšiais su rusais JAV prezidento rinkimų metu.

Netiesioginių šios priklausomybės įrodymų netrūksta – per pusantrų prezidentavimo metų D. Trumpas nepasakė nė vieno (!) kritiško žodžio apie V. Putiną, visada siekia kalbėtis su V. Putinu vienas (tik su vertėjais), dėl pablogėjusių Amerikos ir Rusijos santykių D. Trumpas kaltina ne Rusiją, o Baracko Obamos administraciją. Tokius kaltinimus sunku net komentuoti.

Dar vienas argumentas – D. Trumpas dažnai elgiasi nepagarbiai su demokratinio pasaulio lyderiais (pavyzdžių pakanka vien iš paskutinės jo kelionės į Europą), tačiau spaudos konferencijoje su V. Putinu jis atrodė visiškai kitaip. Ne veltui Amerikoje po šios konferencijos kilo tokia pasipiktinimo banga, buvo kartojamas žodis „išdavystė“.

D. Trumpo priklausomybė nuo Kremliaus kada nors paaiškės, tačiau susitikimas Helsinkyje buvo labai panašus į agento susitikimą su savo kuratoriumi. Bendroje spaudos konferencijoje galimas agentas atrodė apgailėtinai, o galimas kuratorius atrodė pasitikintis savimi ir net kelis kartus akiplėšiškai pamelavo. Kitaip tariant, V. Putinas buvo savimi, o D. Trumpas – ne.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"