Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Smurtas prieš vaikus – aktuali tema 

2018 lapkričio 8 d. 06:00

Atrodo, savaime aišku, kad smurtas visuomenėje yra nepateisinamas, juo labiau – smurtas prieš vaikus. Vis dėlto ši tema išlieka aktuali. Atsiranda sakančiųjų, kad beržinė košė turi senas tradicijas.  Kaipgi tokių tradicijų atsisakysi? 

Sunku surasti pateisinimą tokiam požiūriui, juolab turi būti visų rūpestis, kad pagaliau imtų sklaidytis visuomenėje tvyranti patyčių, smurto atmosfera. Ir nuo ko geriausia pradėti, jei ne nuo keičiamo požiūrio į vaikus, į smurtą prieš juos.

Neturėtume lygiuotis į tai, kas ką kada nors darė. XVIII amžiuje nusikaltėliai kai kada būdavo viešai sudraskomi į keturias puses tempiančių arklių, XIX amžiuje karo belaisviai buvo sodinami ant kuolų, o XX – nekalti žmonės siunčiami į dujų kameras arba tremiami prie poliarinio rato. Visa žmonijos istorija kupina smurto, prievartos, tamsiausių prietarų, nepakantumo, paniekos žmogaus orumui. Visais laikais moterims teko antraeilis arba pažemintųjų vaidmuo. Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad tai turi tęstis. Priešingai, būtina padaryti viską, kad tokių apraiškų liktų kuo mažiau. Per žmonijos istoriją beveik nebuvo laikotarpio, kai visuomenė būtų gyvenusi demokratijoje, kaip gyvename mes. Perimti praeities paprotį vien dėl to, kad jis egzistavo, būtų nesusipratimas.

Šiame komentare nenagrinėsiu pastarojo atvejo, susijusio su vaikų paėmimu iš šeimos. Valdžios institucijos pripažino, kad buvo padaryta klaidų. Įvykiai Kaune sukėlė didžiulį atgarsį, buvo rengiami mitingai. Tačiau protesto organizatoriams trūksta nuoseklumo. Į mitingą buvo kviečiama pasitelkiant ir argumentus, kad neva vaikų mušimas yra nieko bloga, nes auklėjimas beržine koše buvo taikomas nuo senų laikų. Tai teigti yra ne kas kita, kaip pateisinti smurtą prieš vaikus. O juk vaikų, patiriančių smurtą, problema Lietuvoje yra, ir jos mastai dideli. Nukenčia daugybė vaikų, ir šis faktas taip pat nusipelno ne mažiau dėmesio nei šeimos, su kuriomis neteisingai pasielgė vaikų teisių apsaugos pareigūnai. Ką tokie vaikai, patyrę emocines, fizines traumas, užaugę duos savo šaliai, visuomenei? Kokiai daliai tokių nukentėjusių vaikų pavyks iškopti iš duobės, tapti visaverčiais ir kuriančiais demokratinės valstybės piliečiais?

Beržinė košė nieko nepagelbės ugdant demokratinės valstybės piliečius, užtat autoritariniam valdymui ir diktatūroms tai – natūrali savastis.

Nederėtų užmiršti, kad atitinkama sistema pradėta diegti po tragiškų įvykių, Matuko žūties, kai visuomenė reiškė pasipiktinimą pareigūnų neveiklumu. Be jokios abejonės, siekiant, kad kuo geriau būtų atsižvelgiama ir į tėvų, ir į vaikų interesus, būtina elgtis nuosaikiai, nuolat ieškoti balanso, o tam reikia ir daug išminties, ir patyrimo. To pristinga. Kita vertus, paprasčiau protestuoti prieš valstybės tarnautojų veiksmus, nei atsigręžti į save, į visuomenę, kurioje glūdi daugelio problemų šaltinis. Politikams sulaukti populiarumo taip kur kas sunkiau.

Čia kalbu ne apie tai, kada ir kaip reikia paimti vaiką iš šeimos. Kalbu apie moralines nuostatas. Ribos tarp „mažo“ ir „didelio“ smurto nubrėžti neįmanoma, bet to daryti ir nėra prasmės. Arba fizinės bausmės yra pripažįstamos ir įteisintos, arba jos netoleruojamos. Yra žmonių, sakančių, kad alkoholis jiems nesutrikdo koordinacijos ir nesumažina gebėjimo vairuoti be klaidų. Ir galbūt tai yra tiesa, bet šio atvejo negalima apibendrinti: kiekvienas, kuris vairuoja išgėręs, prisideda prie moralinio nihilizmo, prie netoleruotino ir tragiškas pasekmes sėjančio elgesio paplitimo. Taip pat ir fizinių bausmių toleravimas padidina virš Lietuvos tvyrantį juodą smurto pritvinkusį debesį.

Fizinė bausmė negali būti taikoma metodiškai ir tapti pedagogine priemone. Tokia ji gali būti nebent apgaudinėjant pačius save. Prieš vaiką pakelta ranka dažniausiai tėra tėvų nesėkmių, nepasitenkinimo gyvenimu ar blogos nuotaikos, nuovargio išraiška, desperatiškas impulsas smurtu tarsi pateisinti tai, kad vaikui skirta per mažai dėmesio, su juo nesurasta kalbos. Jau nekalbu apie tai, ką patiria vaikai, jei šeimoje girtaujama, jei duodama valia rankoms.

Yra žmonių, kurie šios problemos nenori matyti, kurie ignoruoja medikų, psichologų, specialistų nuomonę. Galima suprasti, kodėl taip yra. Visuomenę yra taip persmelkusi patyčių, įvairių formų prievartos kultūra, ši kultūra yra tapusi tokia įprasta, kad apie kitokį elgesio modelį nenorima net girdėti. Bet dabar jau žinome, kad patyčios anksčiau ar vėliau atsisuka prieš kiekvieną visuomenės narį, kad dėl orumo ir pagarbos stokos bendraujant pagaliau kenčia absoliučiai visi, visa visuomenė. Pirmas žingsnis išsklaidant šią negandą – atsisakyti bet kokio smurto prieš vaikus.

Nenuostabu, kad nemaža visuomenės dalis bodisi demokratija ir pasiilgsta „tvirtos rankos“. Taip, jei toleruojama beržinė košė, diktatūra yra pageidaujama valdymo forma. Tokia paralelė – viso labo metafora, bet, manau, tiesos joje yra.

Beržinė košė nieko nepagelbės ugdant laisvos demokratinės valstybės piliečius, užtat autoritariniam valdymui ir diktatūroms tai – natūrali savastis. Nenuostabu, kad Rusijoje šių metų sausį priimtas vadinamasis pliaukštelėjimo įstatymas, gerokai sušvelninantis ir taip jau buvusį atlaidų požiūrį į prievartos šeimoje traktavimą, o Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, vilkėdamas uniforma, prieš kameras dalijasi patirtimi, kaip jis mušęs savo sūnų. Požiūris į smurtą šeimoje – tai kartu ir skiriamoji linija tarp demokratijos ir autoritarizmo, tarp Vakarų ir Rytų.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"