Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Skausmingas valdančiųjų „romanas“ su žiniasklaida 

2018 spalio 8 d. 10:04

Dabartinių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos santykiai su žiniasklaida yra prieštaringi ir skaudūs. Jie kiek primena nevykusį romaną. Valdantieji kelia (bei pagal galimybes – taiko) visokias iniciatyvas žiniasklaidai, tikėdamiesi abipusio jausmo, tačiau žiniasklaida neatsako į valdančiųjų „karštą meilę“ jai bei reaguoja į visas iniciatyvas labai šaltai. Tada įskaudinta valdžia irgi pradeda keršyti „nedėkingam“ nelaimingos meilės objektui.

Kalbant rimčiau – nesunku prisiminti, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga rodė dėmesį žiniasklaidos reikalams nuo pat to momento, kai įsitvirtino valdžioje. Dažniausiai kalba ėjo apie gana abejotinas iniciatyvas – nuo idėjos leisti savo „partinį“ laikraštį (ką iš esmės draudžia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas) iki kvotos geroms naujienoms žinių laidose. Šiandien valdančiųjų ir žiniasklaidos santykiai vėl dėmesio centre. Šiame kontekste minimos dvi pagrindinės temos – valstybės Registrų centro duomenų suteikimo paslaugos apmokestinimas ir eilinis bandymas paversti visuomeninį transliuotoją LRT politiniu įrankiu.

Žurnalistinis tyrimas gali būti paremtas tik kelias dokumentais, tačiau tai nereiškia, kad tik šie keli dokumentai žurnalistų ir buvo nagrinėjami.

Registrų centro paslaugų apmokestinimas gali atrodyti kaip veiksmas, kuris lyg ir nėra nukreiptas tiesiogiai prieš žiniasklaidą, tačiau būtent jai jis tapo skaudžiu netikėtumu. Klastingas smūgis buvo suduotas tiriamosios žurnalistikos žanrui, kas yra ypač apmaudu. Dar prieš kokį dešimtmetį visi pokalbiai apie tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje prasidėdavo nuo teiginių, kad jos nėra, arba, kad mūsų šalyje ji yra mirusi. Didžiąja dalimi tokie vertinimai atitikdavo tikrovę. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį šioje sferoje įvyko ženklus kokybinis pokytis. Tiriamoji žurnalistika atgimė ir, galima sakyti, tapo netgi madinga. Kita vertus, vargu ar taip būtų nutikę, jeigu tarp informacijos vartotojų nebūtų paklausos šiam žanrui.

Žurnalistikos teorijoje žiniasklaida kartais apibūdinama kaip „sarginis šuo“. Žmonėms, tolimiems nuo žiniasklaidos teorijų, toks apibūdinimas gali pasirodyti keistoku. Reikia suprasti, kad esminė žurnalistinio darbo funkcija – informuoti visuomenę. Žiniasklaida taip pat yra tarpininkas tarp valdžios ir visuomenės, o informacija apie tai, kaip dirba valdžia, leidžia visuomenei kontroliuoti tą darbą ir reaguoti į netinkamą valdžios elgesį. Tiriamoji žurnalistika šiuo atveju yra stipriausiais, aršiausias ir geriausią uoslę turintis sarginis šuo.

Tiriamosios žurnalistikos sferoje dirbantys Lietuvos žurnalistai pažymi, kad dabar jie faktiškai negali vykdyti savo darbo, nes registro dokumentai kainuoja tiek, kad jų neįpirksi. Nors dokumento vieneto kaina nėra didelė, būtina atsižvelgti ir į tiriamosios žurnalistikos darbo specifiką. Žurnalistinis tyrimas gali būti paremtas tik kelias dokumentais, tačiau tai nereiškia, kad tik šie keli dokumentai žurnalistų ir buvo nagrinėjami. Kad atrastų tuos dokumentus, kurie tapo istorijos pagrindu, žurnalistai greičiausiai peržiūrėjo šimtus ar net tūkstančius dokumentų. Be to, būna ir atvejų, kai peržiūrėję aibę dokumentų žurnalistai taip nieko ir neparašo, nes pirminės prilaidos nepasitvirtino, kas reiškia, kad jokios visuomenės dėmesio vertos istorijos nebuvo atrasta. Čia yra nematoma žurnalistinio darbo pusė, kuri kaip tik ir nukentėjo dėl Registrų centro duomenų apmokestinimo.

Būtina pabrėžti, jog žiniasklaida neiškarto puolė kelti triukšmą dėl apmokestintų duomenų. Kurį laiką buvo tikimąsi, kad šią situaciją pavyks išspręsti ir kad čia yra nesusipratimas. Tačiau tik po to, kai triukšmas buvo pakeltas – valdžia lyg tai pademonstravo gerąją valią rasti sprendimą. Vyriausybė turėjo svarstyti įstatymo projektą, kuris vėl atvertų žurnalistams laisvą prieigą prie Registrų centro duomenų, tačiau projektas taip ir nebuvo priimtas. Valdžios atstovai teigia, kad dokumentas buvo parengtas netinkamai, todėl jis grąžintas tobulinti. Žadama, kad problema bus išspręsta jau šią savaitę. Ką gi – pamatysim.

Kitas valdančiųjų ir žiniasklaidos „mirtinos meilės“ epizodas, kaip ir minėta, yra susijęs su visuomeninių transliuotoju LRT. Seimo komisija, vykdžiusi šios žiniasklaidos priemonės veiklos tyrimą, nustatė tam tikrus pažeidimus, o kartu pasiūlė ir visuomeninio transliuotojo valdymo reformą. Šialia dabar egzistuojančios LRT tarybos siūloma steigti naują valdymo organą – valdybą. Taip pat norima atstovų į visuomeninio transliuotojo valdymo organus delegavimą susieti su jų deleguojančių institucijų kadencijomis. Tiesą sakant, tai ne pirmas užmojis „reformuoti LRT“. Kaip ir anksčiau, siūlomos reformos esmė sustiprinti politinę visuomeninio transliuotojo kontrolę, kas potencialiai leistų paversti jį valdžios ruporu. Reformos iniciatoriai kalba apie norą priartinti LRT valdymą prie europinių standartų, tačiau politinė įtaką visuomeniniam transliuotojui prieštarauja tiek tokio pobūdžio žiniasklaidos funkcijai ir misijai, tiek minėtiems europiniams standartams.

Neatsitiktinai visų šių istorijų kontekste žurnalistai pradėjo juokauti, kad vieną dieną „užmigo Lietuvoje, o atsibudo Vengrijoje“. Taip rodoma, kad mūsų dabartinė valdžia perima ne geriausią europinę praktiką, bet simpatizuoja ES marginalams, kurių veiksmai stipriai neramina Briuselį.

Iš esmės, jokia paslaptys, kad visi į autoritarizmą linkę režimai pradeda formuoti savo galios lauką nuo žiniasklaidos kontrolės bei apribojimų. Jie bando nunuodyti tą sarginį šunį, kuris trukdo jų tikriesiems siekiams. Laisva žiniasklaida yra ne tik demokratijos požymis, bet ir jos garantas. Todėl ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bandymai sustiprinti poveikį žiniasklaidai ar surišti jai rankas turi būti vertinami platesniame politiniame kontekste, o ne vien kaip žiniasklaidos ir dabartinės valdžios nesusikalbėjimas.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"