Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Rusija – ne tik Rytuose 

2019 sausio 3 d. 06:00

JAV politikos analizės centro leidinys „Rusija Artimuosiuose Rytuose“ („Russia in the Middle East“) galėtų būti sukrėtimas visai Europai. Bet taip nebus, todėl verta pamėginti bent jau čia, Lietuvoje, pabrėžti keletą svarbiausių priežasčių sunerimti ir atvirai pažvelgti į politiką, peržengiančią mums įprastus šūkius ir pasidalijimus.

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad Rusijos politika Artimuosiuose Rytuose nėra atsitiktinė ar situacinė. Kremlius šiam regionui turi aiškią strategiją ir ji yra itin nepalanki visai Europai, taip pat ir Lietuvai.

Nesileidžiant į ilgą carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos politikos istoriją, pakaks pažymėti, kad svarbiausius šiuolaikinės Rusijos veikimo Artimuosiuose Rytuose principus dar iki Vladimiro Putino suformulavo Boriso Jelcino užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas. Pasak jo, Rusijos tikslas vienas – užtikrinti balansą JAV įtakai regione, nes tuo suinteresuotos ir pačios Artimųjų Rytų valstybės.

Šio fundamentalaus tikslo siekia ir V. Putinas. Jis J. Primakovo doktriną papildė svarbiomis aktualijomis, visų pirma – Europos užvaldymo siekiu. Poveikis Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos politikai leidžia daryti įtaką energijos tiekimui Europai ir didinti pabėgėlių srautą.

Abi šios aplinkybės stiprina politinę įtampą Europos valstybėse ir gali būti panaudotos Rusijos remiamoms politinėms partijoms įsitvirtinant valdžioje. Maždaug tai ir vyksta, pavyzdžiui, Italijoje.

Taigi, net ir gyvendami tolimojoje Lietuvoje, procesus, vykstančius Artimuosiuose Rytuose, turėtume stebėti atidžiai arba bent jau siekti nuolat matyti bendrą padėties vaizdą. Nes iš tos padėties atsirandančios pasekmės išsiskleidžia čia pat mūsų kaimynystėje.

Atskirai verta pabrėžti Rusijos siekį paveikti naftos ir dujų tiekimą Europai. Kremlius jau seniai siekia energetinio aljanso su arabų šalimis, ypač – su Jungtiniais Arabų Emyratais, kad galėtų veiksmingiau daryti įtaką naftos kainoms. Ši strategija jau duoda rezultatų.

Bet tuo pat metu Artimieji Rytai tampa vis palankesne erdve rusiškų dujų tranzitui į Europą. Pavyzdžiui, intensyviai vystomas dujotiekis „TurkStream“, kuriuo rusiškos dujos pasiektų Europos valstybes per Turkiją ir Balkanus.

Tai tik nauja senos rusiškos idėjos versija: Šiaurėje ir Pietuose suformuoti alternatyvius dujų kelius ir išvengti būtinybės eksportuoti dujas per Ukrainą. Taip ne tik būtų izoliuota Ukraina, bet ir Baltijos valstybės liktų energetinėje nuošalėje, visiškai energetiškai priklausomos nuo Europos Sąjungos tolesnės politinės raidos. Prie šio tikslo Rusija nuosekliai artėja.

Jei Rusijos pasirinktame kelyje neišdygs „Europos valstybė“, tai jokia Europos valstybė greičiausiai nesugebės Rusijai pasipriešinti.

Taigi, energetikos požiūriu Rusija iš tikrųjų aptarnauja tik Kiniją. Europos valstybių atžvilgiu Kremlius nori išlaikyti ne dujų tiekėjo, o dujų politiko vaidmenį, ir rusiška Artimųjų Rytų strategija prie to prisideda.

Svarbu pažymėti ir tai, kad Rusija iš esmės laimėjo karą Sirijoje, o tai atveria jai naujas veikimo erdves bei galimybes. Rusijos kariuomenė ne tik išgelbėjo Basharo al-Assado valdžią, bet ir įgijo strateginį pranašumą Viduržemio jūros rytinėje dalyje, taip pat išbandė naujus karinio-politinio poveikio metodus.

Konflikto metu Rusijai pavyko įvesti de facto neskraidymo zoną virš dalies Sirijos ir Turkijos teritorijų bei Viduržemio jūros. Kaip atlygį už pagalbą B. al-Assado režimui Kremlius įgijo strategiškai svarbias laivyno bazes – Tartusą ir Hmeimimą.

Be to, per Sirijos karą iš naujo suklestėjo tradiciškai rusiška poveikio užsienio šalims priemonė – privačios karinės kompanijos. Šie tariamai nepriklausomi nuo Rusijos valdžios kariniai vienetai sukuria geresnius diplomatinio atsiribojimo kelius, todėl gali būti panaudoti plačiau ir intensyviau negu įprastos karinės pajėgos. Pastaruoju metu jie daugiausia naudojami stiprinti Rusijos įtakai Šiaurės Afrikoje.

Pergalė Sirijoje leidžia Rusijai dar intensyviau paveikti Europos padėtį per procesus Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Šiame kontekste itin išryškėja Turkijos problema.

Rusija seniai siekia atriboti NATO narę Turkiją nuo jos sąjungininkų Vakaruose, bet dėl Sirijos karo eigos ir baigties tai daryti tapo kur kas lengviau. Turkija neslėpė savo intereso nuversti B. al-Assadą, o šiuo požiūriu Vakarai turkus nuvylė.

Juos ypač nuvylė, žinoma, JAV, kurios parėmė su vadinamąja „Islamo valstybe“ kovojusius, bet Turkijai priešiškus kurdų sukilėlius. Sustiprėjusios antiamerikietiškos nuotaikos pastūmėjo Turkiją Rusijos link.

Kai kurie Turkijos politikai atvirai grasina ir ragina atimti iš JAV labai svarbią Incirliko oro pajėgų bazę ar net visiškai pasitraukti iš NATO. Tačiau Turkijos praradimas būtų smūgis visų pirma ne JAV, o Europai.

Turkijos pasitraukimas iš Vakarų aljanso paliktų Europą bejėgę Juodosios jūros regione. Taip radikaliai išaugtų Rusijos įtaka Balkanuose ir Europa būtų Rusijos apsupta iš rytų, pietų ir pietvakarių.

Prie viso to dar reikia pridurti dažnai nepastebimą, bet svarbų faktą: pati Rusija tampa islamo valstybe. Musulmonų skaičius Rusijoje nuolat auga ir šią tik iš dalies naują Rusijos raidos kryptį numatė dar J. Primakovas. Vis didesnės islamo įtakos nuo pat savo valdymo pradžios neneigė ir V. Putinas.

2003 metais per pokalbį su Tadžikistano muftijumi V. Putinas pareiškė, kad Rusija tam tikra prasme priklauso islamo pasauliui. Tais pačiais metais Rusija pasiprašė priimama į Islamo bendradarbiavimo organizaciją, kurioje 2005 metais įgijo stebėtojos teises.

Šis procesas iš esmės keičia islamo grėsmės Europai pobūdį. Jeigu Europai iš tikrųjų gresia „islamizacija“, tai visų pirma ji gresia iš Rusijos pusės.

Labiau nei daugeliui kitų islamo valstybių Rusijai gyvybiškai svarbu kontroliuoti politiką Europoje. Todėl tam tikrame taške, žvelgiant iš Kremliaus, Europos rusifikacija ir Europos „islamizacija“ susilies ir taps tuo pačiu procesu. Greičiausiai „paaiškės“, kad tik Rusija turi „receptą“, kaip „europietiškai“ įveikti islamo keliamas vidines politines grėsmes.

Tokiai plačiai Rusijos strategijai galime priešpriešinti tik Europos federalizavimo strategiją. Jei Rusijos pasirinktame kelyje neišdygs „Europos valstybė“, tai jokia Europos valstybė greičiausiai nesugebės Rusijai pasipriešinti.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"