Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Prezidentinės kampanijos startas – nesėkmingas 

2018 spalio 11 d. 06:00

Kokio prezidento laukia ir tikisi Lietuva? Nors iki rinkimų dar daugiau kaip pusmetis, kai kurios tendencijos jau išryškėjo. Pagrindiniai pretendentai, oficialiai startavę prezidentinėse lenktynėse, – inteligentiški žmonės, ryškios asmenybės. Vis dėlto intelektinis pirmųjų prisistatymų ir idėjų pateikimo lygis – gerokai nuviliantis.

Pozityviai reikėtų vertinti tai, kad visuomenėje populiariausi pretendentai nėra populistai. Tiesą sakant, tai kontrastuoja su visuomenėje tvyrančia nepasitenkinimo atmosfera. Solidus lyderis niekada nežadės žaibiškų permainų ar neįgyvendinamų dalykų. Tokios asmenybės išrinkimas reikštų ne ką kita, kaip stabilumą. Galima daryti prielaidą, kad žmonės, nors niurnėdami, iš tiesų vertina tai, kas pasiekta. Jiems daug kas kelia nepasitenkinimą, tačiau vienaip ar kitaip prie visko prisitaikyta, gyvenimas nusistovėjo. Audringų pokyčių tolesnėje ir artimesnėje praeityje išvarginta tauta yra linkusi pasisakyti už stabilumą.

Pakalbėkime apie populiariausius kandidatus, jau pasiskelbusius, kad sieks prezidento posto. Tai pagal populiarumą gerokai nuo visų atsiplėšęs Gitanas Nausėda, taip pat Vygaudas Ušackas, Ingrida Šimonytė. Jie visi yra dešiniųjų pažiūrų. V. Ušackas ir I. Šimonytė grumsis pirminiuose konservatorių keliamo kandidato rinkimuose, o G. Nausėda, galbūt pabūgęs, paskutinę akimirką paskelbė juose nedalyvausiantis.

Reikėtų išskirti V. Ušacko prisistatymą prie Vyčio paminklo Kaune. Jo forma atitiko turinį: pasakyti žodžiai natūraliai skambėjo iš asmens, pasiryžusio kandidatuoti į prezidentus, lūpų. V. Ušackas energingai pradėjo savo žygį – išsiuntinėjo laiškus rinkėjams, rajonuose ėmė burti rėmėjų „Vyčio kuopas“. Tačiau tiek pastangų įdėjęs pretendentas pasiklydo tarp trijų pušų. Važinėdamas po provinciją jis nesirėmė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais ir, kaip minėta, ėmėsi kurti atskirus paramos tinklus. Negana to, jis metė iššūkį partijai, pareikšdamas, kad rinkimuose dalyvaus bet kuriuo atveju – net jei pralaimės pirminius partijos rinkimus, nors pagal konservatorių vidaus tvarkos nuostatus toks elgesys laikomas neleistinu. Taip kandidatas save įvarė į kampą: demonstruodamas nelojalumą partijai ir elgdamasis arogantiškai jos narių atžvilgiu, atitolino save nuo partijos, bet tai nepridėjo jam populiarumo tarp kitų pažiūrų rinkėjų. Visi įsidėmėjo, kad jis yra partijos narys ir bus vertinamas kaip toks, net jei neteks partijos paramos. Pats pretendentas sukūrė tokią padėtį, kad nebegali tikėtis nei partijos narių nuoširdžios paramos, nei kitų rinkėjų palaikymo. Dabar visa viltis – jo rėmėjai, kurie pagal naują konservatorių kandidato kėlimo tvarką, net ir būdami nepartiniai, galės dalyvauti pirminiuose rinkimuose. Prieš kurį laiką V. Ušackas pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad pralaimėjęs konservatorių pirminius rinkimus toliau prezidentinės kovos netęs. Tai teisingas sprendimas, nes jo šansai būtų nedideli.

I. Šimonytės laikysena verčia gūžčioti pečiais, nes ji pati atrodo nustebusi, kad tapo pretendente į prezidentus. Ji prisipažino, kad to iki paskutinio momento nenorėjo, nesitikėjo, nesvarstė. Iki šiol ji nepristatė savo svarbiausių minčių, idėjų – su kokia programa siekia valstybės vadovo posto, o apie padrikus interviu nelabai yra ką kalbėti. Žinoma, dar bus prisistatymai, debatai pirminiuose konservatorių rinkimuose ir daug kitų progų parodyti, kas esi, tačiau, kaip sakoma senoje reklamoje, niekada nebus antros progos padaryti pirmą įspūdį. O pirmas įspūdis yra svarbus. Įdomu, kiek toli gali nueiti kandidatas, rinkimuose dalyvaujantis tarsi per prievartą. Bent jau sporto varžybose, jei atletas neturi ūpo grumtis iš visų jėgų, net didžiausias meistriškumas jo paprastai negelbsti nuo pralaimėjimo.

G. Nausėdos dėstomos mintys taip pat nenuteikia viltingai, bet dėl kitų priežasčių. Jo pirmas prisistatymas, kai jis pranešė apie pasiryžimą dalyvauti rinkimuose, akivaizdžiai stokojo tokiai progai būtinos pretendento į prezidentus vizijos, vertybinio pagrindo. Mėginimas Valdo Adamkaus žodžiais kalbėti apie „tyliąją Lietuvą“ ir pateiktas varpininkės pavyzdys neįtikino, kad pretendentas išties yra susirūpinęs paprastų žmonių gyvenimu. Deklaruotas siekis kurti gerovės valstybę iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gudrus ėjimas. Išties, kas gali prieštarauti tokiam siekiui, kaip sako pats G. Nausėda. Tačiau liko neatskleista, ką turima omenyje kalbant apie gerovės valstybę.

„Facebook“ paskyroje G. Nausėda pateikė nuorodą į savo prieš dešimt metų rašytą straipsnį, paminėdamas, kad jis aktualus ir šiuo metu. Straipsnis vadinasi „Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės?“, tad yra skirtas svarbiausiai pretendento į prezidentus idėjai.

Deja, paaiškėjo, kad G. Nausėda apie gerovės valstybę turi menką supratimą. Keli realūs G. Nausėdos pasiūlymai, išdėstyti aptariamame straipsnyje, – pensijų indeksavimas ir infliacijos mažinimas – yra viso labo menki fragmentai, jei kalbame apie visą gerovės valstybės vaizdą. Tiesa, savo prisistatymo kalboje G. Nausėda kiek plačiau atskleidė tai, kaip jis mato gerovės valstybę. Tačiau ir kalboje, ir ilgame straipsnyje įsigudrinta apeiti svarbiausią klausimą, kuris keliamas Lietuvoje, kai pradedama diskutuoti šia tema, – tai itin maža bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, kuri yra perskirstoma per biudžetą. Nuo šiol pensijos bus indeksuojamos, tačiau jos vis vien nedžiugins pensininkų, nes biudžeto pajamos yra pernelyg menkos visoms socialinėms reikmėms finansuoti. Lietuvoje per biudžetą perskirstoma apie 30 proc. BVP, o einant gerovės valstybės link šis rodiklis turėtų siekti bent 50 procentų. Tai reikštų tikrą mokesčių revoliuciją. Nėra sąžininga skelbti gerovės valstybės siekį ir nepaaiškinti šios kolizijos.

Savo straipsnį G. Nausėda apibendrina itin „originalia“ intelektualo mintimi: „Prisiminkime – 1991 metų sausį žmonės savo krūtine gynė nuo priešo tankų tiek savo VALSTYBĘ, tiek savo išrinktą VALDŽIĄ. O ar dabar galime to tikėtis? Vargu...“

Taigi svarbių pretendentų į valstybės vadovo postą startas nuviliantis. Nesunku įvardyti ir priežastis, kodėl taip atsitiko. Šie pretendentai neturi didesnės patirties nei politikoje, nei rinkimuose. Jiems dar reikėtų subręsti, daug ko išmokti. Tik kažin ar geriausias laikas tam yra jau išėjus į prezidento rinkimų tiesiąją.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"