Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Prezidentas svarbiau nei savivalda 

2019 vasario 6 d. 06:00

Rinkimų kova baigia pasiekti kulminaciją – tašką, kai kovotojų pozicijos tampa visiškai aiškios ir toliau viskas tik kartojasi. Itin aiški šiandien yra valdančiųjų „valstiečių“ pozicija.

Partijos kandidatas į prezidentus Saulius Skvernelis sąmoningai provokuoja tuos, kuriuos laiko elito atstovais, ir jam tai pavyksta. S. Skvernelis ir jo patarėjai akivaizdžiai pasirinko tai, kas Lietuvoje nežinia kodėl vertinama kaip sėkmės receptas, – piktus rinkėjus ir manipuliacinę rinkimų taktiką.

Į prezidentus taikantis premjeras kiek tik gali žadina kompleksus, piktdžiugą ir pagiežą, tikėdamasis, kad ši emocijų banga užkels jį valdžios viršūnę. Paskelbdamas, kad jo prezidentūroje krykštaus vaikai, S. Skvernelis sulaukė Ingridos Šimonytės pagiežingo pareiškimo, kuris labiau atskleidė pačios I. Šimonytės skaudžias vietas, nei sukompromitavo S. Skvernelį.

Izraelyje įsikibęs lietuvių kalbos premjeras gavo progą pasakyti, kad žmonės „rinkimuose apsprendžia, ar jie nori anglų kalbos mokytojo, ar vokiečių kalbos mokytojo, ar nori kažkokio tai kitokio“. Spėkite, kas geriau „prilips“, – ši S. Skvernelio ištarmė ar Loretos Vaicekauskienės pasišaipymas iš premjero? Ir kurio sąmojis bus įvertintas kaip labiau vykęs?

Taigi premjeras žino, ką daro. Jis provokuoja ir išprovokuoja. Ar tai tikrai geriausia sėkmingų rinkimų taktika, dar pažiūrėsime.

Kol kas stebėti „valstiečių“ kovą su „viršūnėmis“ nėra labai optimistiškai nuteikiantis užsiėmimas. Ši kova – tai kova tarp valios ir klišių, ją valia, suprantama, laimi.

Vienoje pusėje matome buldozerio galią, kuri nieko neklauso ir neketina klausyti, kitoje – nepagrįstą prisirišimą prie praeities teorijų, kurios nebeveikia.

Pavyzdžiui, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas aiškiai pasakė – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas bus toks, kokio nori Ramūnas Karbauskis. Nesvarbu, kad visi įmanomi vaiko teisių ekspertai sako, kad R. Karbauskis yra neteisus. Valios triumfas, ne kitaip.

Tas, kas nori laimėti prieš Saulių Skvernelį, visų pirma turėtų tapti nuolankus ir rimtai patikėti Lietuvos žmonių protingumu.

Prezidentė nerado geresnio atsako į tai nei priekabės prie premjero patarėjų – pasiūlė projektą, kurį S. Skvernelis jau pavadino „Tomo Beržinsko įstatymu“. Turiu galvoje iniciatyvą uždrausti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams dalyvauti viešųjų pirkimų komisijų veikloje.

Toks ėjimas atrodo bejėgiškas ir išsikvėpęs. Be to, neaišku, kodėl jį turėtų palaikyti pačios Dalios Grybauskaitės šalininkai. Juk tai dar viena depolitizacijos iniciatyva viešajame lauke, kuriame, ačiū „valstiečiams“, ir taip per mažai atvirai deklaruojamos politikos.

Neformalios „viršūnės“ irgi nesugalvoja nieko geresnio. Štai politologai ir viešųjų ryšių ekspertai pagal seną paprotį pamokslauja tautai, kad savivaldos rinkimai yra svarbesni nei prezidento. Jie tai kartoja kiekvieną kartą, kai šie rinkimai sutampa. Atrodo, kad žmonės nelinkę tuo patikėti.

Tokios dvikovos, kokia vyksta Lietuvos politikoje, bejėgiai teoretikai tiesiog negali laimėti. Kol elitas nesusigrąžins visuomenės pagarbos, „valstiečiams“ nepasipriešinsi.

Tam tikru požiūriu (tik ne tuo, kurį pabrėžia R. Karbauskis ir S. Skvernelis), Lietuvos elitas iš tikrųjų atitrūko nuo žmonių gyvenimo. Į žemomis aistromis manipuliuojančių demagogų iškilimą reaguojame pačiu netinkamiausiu būdu – siūlome valstybės gerovei vadovėlinę „išmintį“.

Juk dėl rinkimų, pavyzdžiui, rinkėjai visiškai teisūs: prezidento rinkimai yra gerokai svarbesni nei savivaldos. Tai diktuoja elementari, net liaudiška logika.

Žuvis pūva nuo galvos. Jei neišrinksime gero prezidento, jei neturėsime originalias idėjas generuojančio ir įkvepiančius tikslus keliančio lyderio, iš veiksmingos savivaldos mums menka nauda.

Jeigu netikite, pažvelkite į Venesuelą. Juk akivaizdu: kol nebus išsiaiškinta, kas iš tikrųjų valdo tą šalį ir kur ji eina, tol asmeninis piliečių gyvenimas, jų kasdienybė ir ūkis nepagerės.

Todėl tik iki ausų į knygą sulindęs žmogus gali tvirtinti, kad savivaldos rinkimai svarbesni nei prezidento. Nenuostabu, kad daugumai Lietuvos žmonių tokia mintis neatrodo nei teisinga, nei patraukli.

Čia verta tik trumpai atkreipti dėmesį į galbūt atskirai aptartiną Lietuvos politikos tendenciją. Nors Lietuvos rinkėjai viešumoje dažnai vertinami kaip riboti ar net kvailoki, faktiniai rinkimų rezultatai paliudija jų sveiką praktišką protą ir aiškų (nors gal ne visada teisingą) požiūrį į padėtį valstybėje.

Būtent ši rinkėjų savybė greičiausiai gali pakišti koją S. Skverneliui ir visiems „valstiečiams“.

Nei Viktorui Uspaskichui, nei Rolandui Paksui, nei Vytautui Šustauskui ar Artūrui Paulauskui kompleksai ir pagieža neužtikrino galutinės pergalės ir tvirtos padėties Lietuvos valdžioje. Todėl tenka sutikti su Mažvydu Jastramskiu, tikinčiu, kad 2016 metų „valstiečių“ Seimo rinkimų rezultatas artimiausiu metu nebus pakartotas.

Tas, kas nori laimėti prieš S. Skvernelį, visų pirma turėtų tapti nuolankus ir rimtai patikėti Lietuvos žmonių protingumu.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika