Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Premjero ir prezidentės karas: kodėl ir kas turės iš to naudos? 

2019 vasario 7 d. 10:20

Jei į šitą premjero ir prezidentės konfliktą pasižiūrėsim iš komunikacijos pusės, tai viskas gana paprasta. Premjerui norisi girdėti vaikų krykštavimą Daukanto aikštės rūmuose. Kad tai įvyktų, reikia, kad žmonės teisingai subalsuotų – pergalei, kaip beskaičiuosi, reikės maždaug 600–700 tūkst. balsų „už“.

Skaičiai ant popieriaus atrodo neblogai. Turim tris kandidatus, du jų – daugmaž aiškiai išreikšti dešinieji ar centro dešinieji, vienas – pats premjeras – yra akivaizdus kairysis, „apačių“ kandidatas.

Galiausiai prezidentė yra daug patogesnis taikinys nei G.Nausėda ar Ingrida Šimonytė. Pastaruosius atakuodamas, juos tuo pačiu ir reklamuotum.

Šalyje, kur vidutinis atlyginimas į rankas vos viršija 700 eurų, dauguma rinkėjų iš principo yra kairieji – S.Skvernelis yra jų pažiūras labiausiai atitinkantis kandidatas.

Tačiau jis turi dvi problemas.

Pirma, kairiųjų pažiūrų rinkėjai tradiciškai demonstruoja prastesnį rinkimų lankomumą nei mažesni skaičiumi, bet labiau disciplinuoti dešiniųjų rinkėjai. O jei dar kairieji pasidalins tarp premjero, smulkesnių kandidatų ir centre balansuoti bei „catch all“ būti bandančio Gitano Nausėdos – tai gali nutikti, kad į antrąjį turą praeiti nepakaks balsų.

Vadinasi, rinkėjus reikia mobilizuoti ir priminti, už ką reikia balsuoti – ir kad apskritai reikia eiti balsuoti, o ne daržus laisvą dieną ravėti.

Antra – premjeras yra, well, premjeras. Šalyje, kur žmonės tradiciškai balsuoja prieš esamą valdžią, jis jau pustrečių metų yra ta pati valdžia.

Natūralu, kad rinkėjui gali kilti klausimas – o ką, sakykite, gerbiama valdžia per tuos metus padarė, kad man gyventi būtų geriau?

Vaiko pinigai skaitosi. Kainos parduotuvėse – na, kažkiek gal skaitosi, nes prekybos tinklai supratingai jas prilaiko.

Užtat išaugusios dujų ir elektros kainos – nesiskaito. Ir skandalai – su žiniasklaida, su mokytojais, su moterimis Vyriausybėje, dabar štai su anglų kalba – jie irgi ne.

Ir apskritai žmonės niekur pasaulyje nėra patenkinti savo valdžia, todėl premjero postas yra gana prasta vieta rinkimų startui.

Tačiau čia yra toks fokusas: daugumos rinkėjų akyse aukščiausia ir galingiausia valdžia yra Prezidentūra, juk ne šiaip ir jos reitingas aukščiausias, ir renkame Prezidentą tiesiogiai.

Parodžius, kad ji trukdo dirbti tavo, mielas rinkėjau, labui, galima stotis į opozicijos tai valdžiai pozą ir reikalauti – duokite man daugiau įgaliojimų, ir padarysiu, kad visiems būtų geriau.

Be to, prezidentė į rinkimus neis, o ir premjero ji akivaizdžiai nepalaiko. Jos paramos tikėtis neišeina – užtat konfrontuojant galima gauti naudos: mobilizuoti savo rinkėjus ir apsimesti, kad nesi valdžios dalis.

Galiausiai prezidentė yra daug patogesnis taikinys nei G.Nausėda ar Ingrida Šimonytė. Pastaruosius atakuodamas, juos tuo pačiu ir reklamuotum – kandidatai gautų žiniasklaidos dėmesio, TV eterio, feisbuko diskusijų laiko.

Nepralošiama partija, ką? Ir juk taip, premjeras visus tuos tikslus pasiekė. Ir žiniasklaidos eteryje dominuoja, ir savo opoziciją su prezidente apsibrėžė, ir signalą rinkėjams pasiuntė. Rinkėjų, primenu, reikia daug, ir reikia, kad jie ateitų.

Tik štai visada verta prisiminti, kad it takes two to tango.

Prezidentė iki šiol laikėsi gana nuošaliai nuo rinkimų ir tik užuominomis rodė savo simpatijas bei antipatijas. Užtat toks tiesioginis premjero puolimas gali priversti ją būti daug aktyvesne.

Ir ji vis dar yra populiariausia šalies politikė. Ir skirtingai nei S.Skvernelis, D.Grybauskaitė rinkimuose nedalyvauja, todėl niekuo nerizikuoja.

Todėl jei prezidentė nuspręs kariauti rimtai, premjero reitingams tai gali ir nepatikti.

Ar taip nutiks?

Matysim. Mūsų laukia įdomi rinkimų kampanija.

Andrius Baranauskas – komunikacijos ekspertas. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas Andriaus Baranausko „Facebook“ paskyroje

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika