Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Pranciškus ir Lietuva 

2018 rugsėjo 22 d. 06:00

Prieš ketvirtį amžiaus popiežiaus Jono Pauliaus II rudeninis skrydis pas mus atrodė savaime suprantamas dalykas. Tai kas, kad pirmąsyk istorijoje šv. Petro įpėdinis lankė Lietuvą, tai kas, kad ne kažin ką anuomet tesuvokėme apie visuotinę Bažnyčią ar Vatikano politiką, o popiežiaus vizitą įsivaizdavome kaip didelius atlaidus. Viskas buvo savo vietoje. Jonas Paulius II jau garsėjo savo piligrimiškais užmojais, noru apkeliauti ir palaiminti visą pasaulį. Be to, plito gandai apie jo lietuvišką kilmę. Net jei nesiklausei jų, popiežius buvo kaimynas, susijęs su Lietuva gausybe ryšių. „Pusė mano širdies yra Lietuvoje“, – iškilmingai pasakė jis pačioje savo pontifikato pradžioje. Taigi vos ne namo keliavo. Prelatui lietuviui, Romoje mokiusiam popiežių taisyklingai tarti lietuviškus žodžius, didelio vargo nebuvo.

Svarbiausias jo kelionės tikslas, uždavinys liks tarp eilučių, pritaikius žinomą Jėzaus posakį: „Kas turi ausis, teklauso.“

Kita vertus, 1993-iaisiais Lietuva ir Baltijos šalys vis dar laikėsi pasaulio žiniasklaidos akiratyje, o mūsų Bažnyčia tebesiklausė komplimentų už sovietmečiu parodytą pasiaukojimą, drąsą, gilų tikėjimą. Laisvų kraštų katalikai jautė moralinę skolą persekiotiems ir kankintiems Lietuvos tikintiesiems. Mus rodė kaip pavyzdį. Pagaliau buvome jauna valstybė, laižėmės okupacijos metų žaizdas, ieškojome savo kelio. Šventasis Tėvas, kaip tikras ganytojas, turėjo čia atvykti, palaikyti ir sustiprinti mus. Jis taip ir pasielgė.

Kodėl, praėjus lygiai ketvirčiui amžiaus, tą patį rugsėjį, kartu su savo kaimynėmis vėl sulaukiame popiežiškojo vizito, taigi – išskirtinio dėmesio ir pagarbos ženklo? Visiems žinoma, jog popiežius Pranciškus keliauti nemėgsta ir neturi ambicijų aplankyti visas savo aveles. Jo kelionių maršrutai kruopščiai apgalvoti, pasverti ir visada turi konkretų tikslą. Jis nevažinėja po atlaidus ir piligrimines įžymybes. Jo nesugundysi karališkais priėmimais, minių aplodismentais ar šventovių lobynais. Pasivadinęs Pranciškaus vardu, pirmajai popiežiškai kelionei jis pasirinko ne gražuolį Asyžių, savo mylimo šventojo gimtinę, kurios tada dar nė nebuvo regėjęs, bet Lampedūzą, miniatiūrinę salytę Viduržemio jūroje, tapusią prieglobsčiu, gyvybės stotele tūkstančiams pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos. Skausmo, nerimo, nežinomybės krantą. Vėliau Šventasis Tėvas dar keliavo, nešė taikos žinią, nebodamas beprotiškos rizikos, į Centrinės Afrikos Respubliką, vidaus karų draskomą šalį. Pas keršto ir neapykantos apsėstus Mianmaro žmones. Į Bangladešo lūšnynus, į Kolumbiją, pasiekusią pilietinio karo paliaubas ir ieškančią atleidimo, susitaikymo galimybių. Lankė Kaukazą, pritvinkusį etninių ir politinių įtampų. Prieš mėnesį Dubline, aišku, nebuvo nei kraujo, nei ašarų, bet vis tiek Airijos katalikybė išgyvena sunkias dienas ir ten žūtbūt reikėjo solidarumo bei padrąsinimo. Be to, vyko Pasaulinis šeimų kongresas, o šeimos globa yra didysis Pranciškaus rūpestis, kaip ir Žemės, mūsų bendrųjų žmonijos namų, likimas ar jaunoji Bažnyčia, dėl kurios šį rudenį bus šaukiamas vyskupų sinodas.

Taigi darsyk: kas stumia popiežių Pranciškų į Lietuvą ir dvi kitas Baltijos respublikas? Nurodomi nepriklausomybės šimtmečio jubiliejai. Galėtų būti. Bet Pranciškus nėra festivalių, nacionalinių ar religinių, mylėtojas. Be to, Europos žemėlapyje rastume ir daugiau valstybių, susikūrusių prieš šimtą metų, ant Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Įvairiausių garsių jubiliejų kasmet kiek tik nori. Bet pasirinktos šalys, apie kurių egzistavimą nieko nežinojo, pavyzdžiui, net dabartinis Kanados premjeras, buvo toks anekdotinis faktas per kažkokius politinius debatus. Esame ir būsime maži, ne stipruolių ar gražuolių konkursams. Seniai išnyko mūsų vardai iš didžiųjų pasaulio dienraščių pirmųjų puslapių. Lietuva nebelaikoma katalikybės bastionu, kaip buvo prieš ketvirtį amžiaus. „Panaši į Lenkiją, tik labiau sekuliarizuota“, – taip lakoniškai esą apibūdinęs mūsų šalį Pranciškaus pirmtakas, siųsdamas čia vieną iš buvusių nuncijų. Nebeturime Vatikane galingų draugų bei užtarėjų, kaip buvo Jono Pauliaus II laikais. Bažnyčios periferija visais požiūriais. Net be kunigų skandalų.

Lieka tik užsičiaupti, suvokus, jog Pranciškaus kelionės motyvus gaubia nežinomybė, ir tai tam tikra prasme yra gražioji, patrauklioji, maloningoji šio istorinio įvykio pusė. Atitinkanti bendrą Pranciškaus pontifikato stilių – staigmenų ir paradoksų virtinę, įkvėptą, ko gero, Evangelijos ir labai nuoseklaus tikėjimo, kad ji pildosi, įsikūnija mums ir per mus. Galbūt viešnagės metu Pranciškus prasitars, kodėl jis sovi čia, o ne kur kitur, tačiau ir tokiu atveju svarbiausias jo kelionės tikslas, uždavinys liks tarp eilučių, pritaikius žinomą Jėzaus posakį: „Kas turi ausis, teklauso.“

Pranciškaus vizito esmę padėtų pagauti ir visa tai, ką jis yra sakęs, rašęs, veikęs per penkerius savo popiežystės metus. Jo neprilygstami dokumentai Evangelii gaudium, Laudato si, Gaudete et exultate. Jo pasikartojančios nuotraukos su kaliniais, pabėgėliais, vargdieniais, su gausybe vaikų, senelių, neįgaliųjų. Jo garsiosios metaforos pačioje pontifikato pradžioje, kad kunigai, ganytojai, privalą kvepėti avimis, o Bažnyčia yra karo ligoninė, kur gydomos žaizdos, užuot matavus cukraus kiekį ar kraujo spaudimą.

Ką tikro ir svarbaus mes parsinešime iš susitikimo su Pranciškumi, labai priklauso ir nuo to, ką matome, ką sugebame pamatyti savo viduje ir aplinkui. Sielos ligoninė mums šiuo metu, ko gero, aktualiau negu Kryžių kalnas, Faustinos namelis ar ekskursijos po šventas vietas. Vakar bičiulis parsineša iš geležinkelio stoties veltui dalijamą storoką leidinį, ir ten, jo žodžiais tariant, jei perskaitai viską nuo pradžios iki galo, peršasi vienintelė idėja: dumk kuo greičiau iš šio krašto. Ir, aišku, dumia, kas netingi. O kas nedumia, jei tik gali, smaugiasi dėl valdžios ir pinigų, kerta miškus, meluoja, mėgsta poilsiauti ir neišlįsti iš kokio nors projekto.

Bet čia jau moralizavimas. O popiežius Pranciškus – tėvas, ganytojas, ne moralistas. Su Jonu Pauliumi II mus siejo kaimynystė, bendra istorija, kultūra, tradicijos, gal net kraujas, kaip spėliota, o su Pranciškumi esame susiję pirmiausia per tikėjimą ir Evangeliją. Gerąją naujieną, kuri pildosi bendrai, sutartinai, nepaisydama jokių atstumų, skirtybių, prieštaravimų. Pranciškus čia nevyktų, jeigu to nežinotų, nesitikėtų ir nesiektų. Visa širdimi, visomis popiežiškomis jėgomis.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Atsiverčiu liturginių skaitinių knygą ir tikrinu, kokie Šv. Rašto tekstai bus per mišias su popiežiumi Santakos parke Kaune rytoj, 25-ąjį eilinį metų sekmadienį. Pamatau ir krūpteliu. Viešpatie, kodėl taip visai be užuolankų, tiesiai į taikinį! „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Ir dar: „Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“

Popiežius Pranciškus atvyksta pas mus dėl šių Evangelijos žodžių. Viskas dabar aišku.

Julius Sasnauskas – kunigas pranciškonas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"