Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Prakeikti sovietmečiu 

2018 lapkričio 7 d. 13:13

Pradėkime nuo gana atokios vietos. Pragaras, priešingai populiariam įvaizdžiui, neturėtų būti teškanti smala, dvokianti siera ir odą svilinantis garas. Teologiškai žvelgiant, pragaras yra nyki ir šalta vieta. Joje žmogus yra vienišas, užsimiršęs nuo Dievo, taip toli, kad aplink nebemato jokio objekto, niekas jam nebeteikia laimės ir prasmės.

Žymiausio XIX a. danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaardo tėvas kėlė klausimą, kodėl Dievas jam siunčia tiek kančių, kuo nusivylęs jis užlipo ant kalno ir prakeikė Dievą. Vėliau jis ėmė tikėti, kad šiuo veiksmu užtraukė nelaimes visiems savo vaikams. Sørenas jautė, kad ne gyvena, bet tik egzistuoja kažkur paraštėse, kur trūksta prasmės, tikrumo ir tikslo.

Mums nereikėjo prakeikti Dievo. Mes, kaip tauta, prieš savo valią buvome įmesti į pragarišką sovietmečio fabriką, kuriame kiekvieną tuometį tėvą, mamą, sūnų, dukrą skrodė su tikslu permontuoti į sovietinį žmogų.

Mums nereikėjo prakeikti Dievo. Mes, kaip tauta, prieš savo valią buvome įmesti į pragarišką sovietmečio fabriką, kuriame kiekvieną tuometį tėvą, mamą, sūnų, dukrą skrodė su tikslu permontuoti į sovietinį žmogų. Kas yra homo sovieticus – klausimas seniai išdiskutuotas. Mums pakaks pažymėti keletą esminių štrichų: 1) sovietinis žmogus realiame pasaulyje nėra įmanomas, o sovietizacijos procesas šalia mūsų prigimties įspaudė prieštaringų ir tarpusavyje nederančių atributų; 2) sovietizacijos sužalotas žmogus paskiruose kasdienybės momentuose gyvena vienišiau – nepasitiki aplinkiniais, bijo būti savimi ir kartu bijo būti kitokiu; 3) potrauminiame šoke gyvenanti tauta pasąmoningai suvokia savyje glūdinčias priešpriešas, bet vengia su tuo susijusių temų, todėl apie daug ką išvis nekalba. Tokie tatai mes.

Ankstyvais devyniasdešimtaisiais konservatyviame JAV intelektualiniame žurnale vienas autorius apie posovietinę erdvę svarstė su gana realistišku minoru – gali būti, kad visos šios valstybės, visi šie žmonės taip ir liks posovietiniais. Nuo savęs, savo istorijos, savo kančių ir išgyvenimų nėra įmanoma pabėgti. Bėgimas tik blogina situaciją.

O kaip ją gerinti? Žmogaus privačiame gyvenime esminis momentas yra valia, bet tai turime palikti kiekvienam paskirai, kartu su jo artimaisiais. Viešas gyvenimas persmelkia ir veikia privatų. Mus jungia gyvenimas bendroje valstybėje. Valstybė suteikia viešają erdvę diskusijai apie pokytį. Diskusija, kaip minimum, yra autoterapija, bet joje gali gimti ir reikšmingesni sprendimai.

Tam, kad po dekados ar dviejų dešimtmečių gyventume geresnėje valstybėje, autoterapijos ir savo problemų suvokimo nepakaks. Taip tik gyventume patys sau, savo sovietinio pragaro tęsinyje. Kapstytis į viršų galime tik per tuos, kurie dar tik mažyčiai arba net negimę. Todėl prioritetu turėtų būti švietimas – mokyklos ir universitetai. Nieko naujo, sakysite. Išties, nieko naujo, bet nieko naujo nebūna ir po avarijos vėl mokantis vaikščioti.

Mūsų posovietizmas dabar bujoja, nes šiuo metu savo kulminaciją išgyvena karta, kuri brendo vėlyvuoju sovietmečiu. Karta, kuriai jau vystykle buvo grumota pjautuvu, laiks nuo laiko (profilaktiškai) užtrenkiama kūju. Kaip asmenys, šie žmonės nėra blogi, bet jie turėjo nuo jaunumės iškęsti daug sovietinių deformacijų. Nenuostabu tad, kad šiandienos švietimo prioritetas, kuris nuosekliai ir pastoviai baubte išbaubiamas medijose, yra tai, ko reikia darbo rinkai. Rinkai reikia inžinierių, programuotojų ir pagalbinio personalo – rinka mokės daugiau, jei taip bus. Taip visi gyvensime geriau.

Išsižiok, praryk tabletę ir pamiršk, kad skauda, apsimesk, kad neskaudėjo. Blefas. Žinoma, kad pinigai yra reikalingi. Geriau turėti kelias laisvas šimtines kelionei po Europą nei jų neturėti. Bet tai nesprendžia mūsų, kaip tautos, esminių problemų. Lygiai taip pat jų nesprendžia Juozaičio ir panašių ypatų retorika apie nacionalizmą ir užsivėrimą savyn – getizaciją savo traumose ir košmaruose.

Mūsų posovietizmas dabar bujoja, nes šiuo metu savo kulminaciją išgyvena karta, kuri brendo vėlyvuoju sovietmečiu.

Ne atsidavimas rinkos poreikiams ir ne tautinio primato fetišizavimas reikalingas švietimui ir geresniam gyvenimui. Pradžiai, kaip valingam aktui, pakaktų didesnio dėmesio humanitarikai ir humanizmui. Kad aš esu žmogus, asmuo, sūnus, noriu turėti draugų, būti mylimas – kita(s) irgi panašiai; kad tam tikra prasme esame lygūs kaip žmonės ir piliečiai; kad galime kalbėti ir nenutraukti vienas kitam galvų. Nemokame bendrauti. Dar blogiau: net nebemokame skaityti – švibildžiuojame žodžius tekste, žinome žodžių reikšmes, bet niekaip nesuvokiame visumos. O kai nemoki komunikuoti su kitais, lieka gyvenimas atskirai, posovietinėje kamurkėje.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Paskaitykite žymiuosius Delfi komentarus – tai yra reali pragaro forma, kur minia tik sau įdomių veikėjų šūkčioja, nes nori būti išgirsti, nors nenori klausyti.

Turime valdžią, kuri atėjo su lozungais skatinti, kurti kultūrą, šviesti Lietuvą. Šviesos yra tiek, kiek iš apmusyjusios žibalinės lempos, nes šitiems palanku turėti durnių bandą. Palanku buvo ir visokiems seno kirpimo socdemams, vieno politinio sezono populistams. Banda nesuvokia savo tikslų, masė juda ten, kur pastumta; būras, tyliai keikdamas Dievą ir valdžią, tęsia darbus, kad negautų rimbo iš viršaus.

Pagal Pavlovo dirgiklius reaguojančiai miniai nerūpi Dantė, Gėtė ir Šekspyras, net Teisingumas ir doras gyvenimas nerūpi. Kai kuriems niekada ir neberūpės. Bet turime realią situaciją, kai ugdymo programas ruošianti publika, it velnias kryžiaus, bijo leisti remtis užsienio autoriais. Sakoma, kad taip mąžta lietuvybės. Taip, mažėja jos, jei lietuvybę apibrėžiame kaip posovietinius kompleksus ir negebėjimą skaityti, regėti Vakarų civilizacijos visu pločiu bei gyliu ir savęs tame. Saugok, Viešpatie, nuo tokios lietuvybės.

Tarptautiniuose vertinimuose smingame inkaru net nebe tarp Afrikos, bet link Mikronezijos ir salų, kurios net neįeina į mokyklinį geografijos kursą.

Turime situaciją, kurioje renkamės etatinį mokytojų apmokėjimą, kuris leis ir toliau dideliam skaičiui periferijos mokytojų gauti orias algas. Bet aš pats esu iš periferijos, turiu besimokančių pusbrolių ir pusseserių. Žinau, kad dalis tų tuštėjančiose klasėse dirbančių mokytojų nemyli savo dalyko, neskaito knygų, nesišviečia ta kryptimi, nedega ugnimi. Šie bedvasiai turi teisę dirbti, bet suabejokime: ar mokykloje, kuri yra iššūkis mums patiems ir mūsų valstybės ateičiai?

Situacija tokia, kad norisi plėštis marškinius nuo kūno. Tarptautiniuose vertinimuose smingame inkaru net nebe tarp Afrikos, bet link Mikronezijos ir salų, kurios net neįeina į mokyklinį geografijos kursą. Žmogus, kuris nemoka skaityti, interpretuoti, žaisti tekstu, kontekstualizuoti, gali dirbti su banaliomis lygtimis arba kilnoti dėžes, bet jis nemokės išspręsti sudėtingesnio žodinio matematikos uždavinio arba suvokti, kaip veikia naujoviškas dėžes kilnojantis mechanizmas.

Ir viskas dėl to, kad niekaip nerandame valios, neišsireikalaujame, kad mus šviestų, kad pasižadėtų – pasirašytų krauju – dar geriau, už dar didesnes investicijas šviesti ir ugdyti ateinančias kartas. Klausimas, ar rasime ryžto tam, kad sušuktume: „Noriu išmokti skaityti, kalbėti ir suprasti kitą“. Jei to nebus, galime skirstytis. Kas į Angliją, kas į Norvegiją, kas prie teliko chruščiovkėj. Prakeiksmą nuimti nuo savo vaikų galime tik mes patys.

Dovydas Skarolskis – politikos apžvalgininkas, komunikacijos specialistas, Jaunųjų Konservatorių Lygos tarybos narys.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"