Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Pavardės ir rašyba 

2014 birželio 18 d. 06:00

Įsiplieskę ginčai dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose iš esmės yra diskusija apie rašybą, tiksliau sakant, apie lietuviškus ir nelietuviškus rašmenis. Ją įžiebė dabartinės tvarkos priešininkai, pradėję skelbti, kad ne lietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymas lietuviškais rašmenimis pažeidžia prigimtinę žmogaus teisę pasirinkti vardą bei pavardę ir iškraipo autentišką asmens žymenį reiškiančias pavardes.

Neseniai tokią teoriją, atsakydamas į „Lietuvos žinių“ korespondento klausimus, išdėstė Vytautas Ališauskas, - publikacija pavadinta „Pavardėms – taip (turima galvoje – nelietuviškai užrašytoms pavardėms, – P. K.), vietovardžiams - ne“ (LŽ, 2014 06 05). Pokalbis pradedamas nuo minties, kad „pavardės rašymas dokumentuose nelietuviškais rašmenimis yra kitakalbių piliečių teisė“, ir apibendrinamas išryškintais žodžiais „pavardės rašyba yra autentiškas žmogaus ženklas“.

Reikia tiesiai pasakyti, kad ne visai taip, - rašyba čia per daug sureikšminama. Autentiškas žmogaus ženklas, arba žymuo, yra ne pavardės rašyba, o pavardė. Rašyba - tik pavardės raiškos būdas ir šalutinis požymis. Pirminiai ir esminiai dalykai yra pavardės semantika, daryba ir gramatinė struktūra. Be to, pavardė kaip asmens žymuo daugiausia funkcionuoja gyvojoje šnekamojoje kalboje, kur nėra jokios rašybos nei rašmenų. Čia pavardė vartojama kaip siauresnės ar platesnės bendruomenės nario žymuo.

Bendruomenės nariai yra ir valstybės piliečiai. Jų santykiai su valstybe nustatomi ir reguliuojami valstybine kalba, tad ir piliečių vardai bei pavardės oficialiai įteisinami valstybine lietuvių kalba. Lietuvių asmenvardžiai prie valstybinės kalbos vartosenos pritampa savaime. Ne lietuvių tautybės piliečių pavardės atitinka jų gimtosios kalbos taisykles ir pagal valstybinės kalbos reikalavimus neperdirbamos. Jų ryšį su valstybine kalba gali išreikšti tik valstybinės lietuvių kalbos rašmenys.

Valstybine lietuvių kalba užrašyti vardai ir pavardės įgyja oficialų („valstybinį“) dokumentams ir raštvedybai reikalingą statusą, bet užrašomi pagal tarimą ir išlaiko savo sandarą, kitaip sakant, išsaugo autentišką vidinę formą. Autentiškos formos užrašymas, arba rašyba, pavardės nekeičia. Nelietuvių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas lietuvių kalbos rašmenimis jokių žmogaus teisių nepažeidžia ir asmens tapatybės neiškraipo.

Užmačios Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis teisiškai nepagrįstos, antipilietiškos ir antikonstitucinės.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"