Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Niekas neturi užimti Dievo vietos 

2018 spalio 13 d. 06:00

Godus žmogus ritasi į stabmeldystės dugną (plg. Kol 3, 5), o dosnus žmogus pritraukia Dievo palaiminimus (žr. Pat 22, 9). Vienas teologas rašė: „Turėjimo ekonomija užgniaužia dovanojimo ekonomiją. Apverčia aukštyn kojomis santykį tarp priemonių ir tikslo, žmogų iš šeimininko padaro kūrinių vergu“.

Kokia pirmoji mintis ateina į galvą, kai plačiau stengiamės suvokti šio sekmadienio Evangeliją (žr. Mk 10, 17 – 30), bylojančią apie Kristaus ir turtingo jauno žmogaus dialogą? Remdamiesi Mato ir Luko Evangelijų ištraukomis matome, kad jaunuolis, drąsiai pribėgęs prie Jėzaus, patyrė nepaprastą prielankumą Mokytojui, nes, malonės paliestas, iš dėkingumo puolė prieš Jį net ant kelių... Iš pirmo žvilgsnio atrodo, koks gražus ir daug žadantis spontaniškas nuolankumas! Jis atliko svarbiausią veiksmą, be kurio neturėtume šios pamokančios Dievo ir kūrinio susitikimo akistatos.

Vis dėlto šis vienadienis jo klusnumas į nebylų Jėzaus kvietimą: „Nedelsiant ateik pas mane, kad galėtum visiškai pasišvęsti man“, buvo fragmentiškas, padiktuotas užsiplieskusių emocijų, o ne pasiryžimo daryti viską, ką tik Mokytojas sakys... Jėzus iš anksto žinojo, kad šį kartą visos Jo pastangos paveikti jauno vyro sąmonę bei širdį nueis niekais, nes jaunuolis, visko daug turėdamas, buvo patenkintas savimi, ir, užuot ilgėdamasis laukęs dėl jo Atėjusiojo, į amžinybę žvelgė per savo dvasinio sugedimo prizmę, todėl jam viskas, net būsimosios Tėvynės įsivaizdavimas buvo liguistos fantazijos vaisius ir kardinaliai prieštaravo tikėjimo tikrovės principams. Jam amžinojo gyvenimo reikėjo kaip šios laikinos medžiaginės gerovės pratęsimo, atsidūrus anapus... Jis ilgėjosi „sotaus“ dangaus, panašiai kaip perspektyvus, bet godus verslininkas, saugantis savo milijonus banke, esti užvaldytas manijos įsigyti prabangią vilą, pro kurios pravertus langus visada būtų girdimas švelnus jūros bangų šniokštimas, perdėm realiai primenantis kuriamo žemėje rojaus „prasmingumą“ ir, deja, atitraukiantis individą nuo dvasinės kovos su savo aš netikrumu, kuri padeda nevertiems mūsų dėmesio dalykams tarti „ne“, o tiems, kurie įprasmina mūsų egzistenciją Jame – „taip“.

Žmogus daugeliui gali atrodyti padorus ir tvarkingas, bet jei jo siela dėl daugybės rūpesčių yra tarsi apkurtusi, jis negalės tinkamai priimti Jėzaus kvietimą: „Eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Juk suvokiame, kad ir patys suklystame, kai kartais prarandame kasdienę maldingo budrumo poziciją ir leidžiame įvairioms gyvenimo tuštybėms bent trumpai įeiti į mūsų širdis, kurios esti apnuodijamos rafinuotos klastos, kuri mūsų dėmesį apgaulingai pajėgia atitraukti nuo to, kas svarbu ir kreipia į tai, kas mums mažai reikšminga ar net savaip žalinga, mūsų mintis bei širdis prikaustydama prie tų dalykų, į kuriuos čia ir dabar yra sutelktas visas mūsų dėmesingumas. Kai nors kartą per plačiai atvėrėme savo širdies duris nuodėmei, be abejo, per atgailą, išpažintį ir motyvuotą pasiryžimą nebegrįžti į priešo glėbį, vėl imame žengti tiesos bei vidinės ramybės keliu. Tačiau jei sąžinės balsui mūsų prieštaraujantys veiksmai buvo kartojami, tai galėjo tapti tam tikru prieraišumo jungu prie tų dalykų, nuo kurių net ir labai norėdami kartais pristingame vidinių resursų, net malonei veikiant, visiškai išsilaisvinti...

Žinomas psichiatras ir medikas Geraldas Mayus (Gerald May) rašė: „Grįždami namo prarandame ne prisirišimo objektus, netgi ne savo rūpestį jais. Iš tiesų mūsų rūpestis išauga į tikrąją meilę, reginčią ir suprantančią, kokia visų pasaulio dalykų paskirtis. Prarandame patį prisirišimą, savo santykio su šiais daiktais priklausomos elgsenos jėgą, polinkį paverti juos dievais. Tačiau tikro nusiraminimo nejuntame, patirdami nutraukimo sindromą, neišvengiamą palydovą atsisakant prisirišimų. Tai tikrai skausminga. (...) Prisirišimo praradimas – praradimas to, kas labai realu; tai – fizinis praradimo jausmas. Šiam praradimui priešinsimės tol, kol įstengsime. Nutraukimo sindromo metu skaudės. Jam pasibaigus, gedėsime. Tik tada, kai liausimės sielvartavę dėl prarasto prieraišumo, su dėkingumu įkvėpsime gaivaus laisvės oro“.

Jėzaus žodžius apie turtingųjų sunkų kelią į laisvę ir į Dievo Karalystę, supraskime giliau. Pirmiausia mus ima varginti pagundos, kai jas įsileidome į savo gyvenimą. Kai blogos mintys savaip mumyse įleidžia šaknis, materializuojasi, tada daiktai, pinigai bei žmonės tampa svarbiau už Dievą... Jis mus „baudžia“ leisdamas mums gyventi nuodėmėje, kol pradėsime atsipeikėti pradėję suvokti, kad artėjame prie tokios mūsų orumą paniekiančios ribos, kurią peržengus, kartais blogiau nebebūna...

Vienas teisininkas tapo priklausomas nuo seksualinių santykių. Susitikinėdavo su meiluže savo „romaną“ slėpdamas nuo žmonos. Kai abu pradėjo jausti, kad judviejų santykiai tapo audringi, jie vis mėgindavo juos nutraukti ir vėl grįždavo vienas kitam į glėbį. Teisininkui pakeisti savo elgesio nepadėjo nei psichoterapeutas, nei ištikimas draugas... Ilgainiui tai ėmė kenkti jo darbui. Vienąkart jis meilužei tarė: „Esu čia paskutinį kartą“. „Žinau“, – atsakė ji. Taip ir buvo. Nuo tada daugiau nebenuėjo su ja susitikti. Buvo sunku; galvojo apie ją... Tačiau žinojo esąs vertas daugiau, lygiai kaip ir ji. Nebegrįžo.

Tai – pavyzdys, liudijantis, kaip svarbu pirmiausia pajusti savo nuodėmės smarvę, ja pasibjaurėti ir ieškoti išeities, atliekant konkrečius veiksmus, kuriuos bet kuriuo atveju laimina Neregimasis, trokštantis, kad kiekvienas būtų išlaisvintas ir vertas išgelbėjimo (žr. Mk 10, 26. Maldoje apsispręsti nebedaryti to, ką anksčiau negerai darėme, – pajausti širdies ramybės tikrumą, kuris neleis išklysti iš tiesos kelio, nes einame paskui Kristų šlovindami Jį savo gyvenimo ištikimybės giesme.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"