Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

NATO stiprybė – aiški vizija 

2018 liepos 16 d. 10:53

Praeitą savaitę Briuselyje įvyko NATO vadovų sutikimas. Šis renginys yra neabejotinai svarbus kalbant ne vien apie aljanso saugumą, bet ir apie procesus, kurie vyksta prie NATO sienų. Kokie gi buvo minėto susitikimo rezultatai?

Pirmiausiai, reikėtų paminėti, jog dabartinės Europos saugumo (o tiksliau – nesaugumo) situaciją vis dar apsprendžia dabartinė geopolitinė epocha „po Krymo“. NATO, kaip gynybinis aljansas, negali nereaguoti į šią situaciją.

2014 metų rugsėji Velse aljansas bandė atsitokėti nuo šoko, kurį sukėlė Rusijos veiksmai Ukrainoje. Anuo NATO vadovų susitikimo rezultatas buvo aiškus supratimas, jog Maskva sąmoningai pažeidė pokario geopolitinę lygsvarą ir sugrąžino į Europą karo baimę.

Žinoma, būtina paminėti, jog daugiau nei septini dešimtmečiai, praėję po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nebuvo tokie smagūs ir taikūs, kaip gali pasirodyti. Europoje (ir plačiau – pasaulyje) visko buvo, įskaitant Karibų krizę, Graikijos ir Turkijos (dviejų NATO valstybių) konfliktą Kipre, Sovietų Sąjungos subyrėjimą, lydima lokaliais konfliktais, ir kruviną Jugoslavijos „išsiskyrimą“. Tačiau Rusijos imperinių svajonių atgimimas verčia susimąstyti apie naujo globalaus konflikto pavojų.

2016 metų vasarą Varšuvoje buvo suformuluoti esminiai atsakai į pasikeitusią situaciją. Būtent ten buvo anonsuotos priešakinės aljanso pajėgos prie rytinės sienos – NATO batalionai Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Tai buvo esminis tiek praktinis, tiek simbolinis žingsnis, kuris parodė, jog abejoti dėl aljanso ryžto vykdyti savo įsipareigojimus visoms valstybėms-narėms neverta.

Iš tikrųjų, kaip sakoma, nebūna to blogo, kas neišeitų į gerą. Vertėtų sutikti su teiginiu, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo ir iki Krymo aneksijos NATO išgyveno savotišką tapatybės krizę. Šaltasis karas baigėsi, o kartu su juo išnyko ir pagrindinis aljanso oponentas – Varšuvos blokas. Beje, visus šiuos argumentus aktyviai naudojo Maskva, kalbėdama apie tai, jog NATO „neteko prasmės“ bei agituodama paleisti šį gynybinį susivienijimą. Visą šį laiką aljansas ieškojo naujos tapatybės bei kelių modernizuotis, kalbant ne apie ginkluotę, bet apie kolektyvinio saugumo idėją. Rusijos agresija, nukreipta prieš Ukrainą, grąžino NATO gyvenimo prasmę, aktualizavo aljanso egzistavimą. Paradoksaliai ir ironiškai Maskva pati pasiekė to, apie ką ilgą laiką tuščiai ir neargumentuotai kalbėjo – NATO vėl tapo Rusijos oponentu ir pagrindine jos sulaikymo jėga Europoje.

Žiūrint istoriškai, būtent 2014 ir 2016 metų aljanso viršūnių susitikimai buvo esminiai, perprantant naują geopolitinę situaciją. Šių metų susitikimas tik patvirtino tai, jog vizija nesikeičia. Tai atspindėjo liepos 11 dieną priimta Briuselio deklaracija dėl Transatlantinio saugumo ir solidarumo. Deklaracijoje minimos dvi grėsmės saugumui. Jais išlieka globalios teroristinės organizacijos su ISIS priešakyje ir Rusija.

Beje, „rusiškam klausimui“ deklaracijoje skirta nemažai dėmesio. Joje pažymėta, jog ši šalis metė iššūkį tarptautiniai tvarkai, konstatuojami neteisėti veiksmai Ukrainoje, įskaitant ir Krymo aneksiją. Tuo pat metu šiame dokumente parodoma, jog durys Maskvai yra užveriami ne visiškai. Deklaruojamas pasirengimas plėtoti dialogą, kai (ir čia labai svarbus patikslinimas) „Rusijos veiksmai leis tai daryti“. Kitaip sakant, atsargiai tikimasi, jog anksčiau ar vėliau Rusija ateis į protą bei panaikins savo neteisėtų veiksmų padarinius. Žinoma, kiek šis scenarijus yra realistinis – atskiras klausimas.

Į šią deklaraciją Rusija atsakė nuspėjamu propagandiniu demaršu. Pirmiausiai, Rusijos Užsienio reikalų ministerija savo paskyroje „Twitter“ platformoje pareiškė, jog NATO yra „bereikšmis aljansas“ ir kol jis šiepia dantis – Rusija žiūrės futbolą (tuo metu kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionato kovos). Vėliau tas pat Rusijos URM savo oficialiame komentare pareiškė, jog tai Šiaurės Atlanto sutarties organizacija kalta dėl destabilizacijos Europoje. Kitaip sakant, Rusijos diplomatinė tarnyba nuobodžiai pakartojo savo senus propagandinius naratyvus.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Aiškus iššūkių supratimas yra neabejotina NATO stiprybė. Tačiau aljansas susiduria ir su dideliais iššūkiais, tarp kurių Rusija ir jos veiksmai galbūt net nėra esminiai. Didžiausia aljanso vertybė yra jo vienybė, kuriai iššūkiu tampa ne išoriniai, bet vidiniai išbandymai. Pirmiausiai, net kelios aljanso šalys balansuoja tarp demokratijos ir autoritarizmo. Tarp tokių šalių pirmiausiai minima Vengrija ir Lenkija, o labiausiai pažengusi šiame abejotiname kelyje yra Turkija. Su pastarąja aktyviai flirtuoja ta pati Rusija.

Iš esmės teisingus priekaištus, nežiūrint į savotišką pasisakymų manierą, išsakė ir JAV lyderis Donaldas Trumpas. Iš tikrųjų, yra tam tikra paradoksas, kai Vokietija, puikiausiai suprasdama Rusijos veiklos principus ir smerkdama juos, tuo pat metu palaiko jos ekonomiką (ir režimą), plėtodama kartu su šia valstybe energetinius projektus. Taip pat logiškas ir suprantamas JAV noras , kad kitos aljanso valstybės investuotų į savo gynybą daugiau. NATO turi būti stipri savaime, o ne vien dėl to, kad organizacijai priklauso JAV.

Apibendrinant NATO vadovų susitikimo rezultatus galima dar kartą paminėti, jog esminė aljanso galia yra aiški iššūkių ir grėsmių vizija bei vis labiau išryškėjantis gebėjimas vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Taip pat sąlygojama aiškaus supratimo adekvati reakcija į šiuos iššūkius, kuri yra labai svarbi valstybėms, besiribojančioms su regionu, kuriame šeimininkauja Rusija. Tokioje situacijoje iki visiškos sėkmės aljansui lieka ne tiek ir daug – išsaugoti vieningumą, investuojant į gynybą tiek, kad niekam į galvą net neateitų, jog galima bandyti patikrinti NATO budrumą. Beje, jau po viršūnių susitikimo, besisvečiuodamas Jungtinėje Karalystėje Donaldas Trumpas, kuris neretai vaizduojamas kaip politikas, skeptiškas NATO atžvilgiu, pareiškė, jog iš Briuselio visi aljanso vadovai „išvyko vieningi kaip niekad“. Tai nuteikia optimistiškai.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"