Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Metų sandūra Rusijoje 

2019 sausio 11 d. 06:00

Kaip atrodo metų sandūra Rusijoje? Kaip vertinti į istoriją nuėjusius 2018-uosius ir ko tikėtis iš 2019 metų? Kokie įvykiai laikytini svarbiausiais praėjusiais metais?

Formaliai žiūrint, pernykštis Vladimiro Putino perrinkimas ketvirtą kartą šalies prezidentu turėtų būti svarbus įvykis, tačiau realiai tai buvo gerai organizuotas plebiscitas, imituojantis rinkimus su keliais kandidatais. Alternatyvos vieninteliam tikram kandidatui nebuvo ir negalėjo būti, o svarbiausias šių rinkimų tikslas – pasiekti, kad už V. Putiną balsuotų bent pusė balsavimo teisę turinčių piliečių.

Daug svarbesnis įvykis buvo pensinio amžiaus pailginimas. Pensija daugumai rusų yra tiesiog priedas prie atlyginimo, suteikiamas sulaukus pensinio amžiaus. Gyventi iš pensijos beveik neįmanoma, tačiau kartu su alga susidaro pakenčiama suma. Dabar paprasti rusai pasijuto apgauti, juolab kad V. Putinas per savo prezidentavimo metus yra ne kartą viešai sakęs, kad tol, kol jis bus šalies vadovas, pensinis amžius nebus ilginamas. Kai pernai prezidentas pritarė ilginimui, jo reitingai ėmė kristi ir į ankstesnį lygį niekaip negrįžta.

Reikšmingas įvykis buvo pasaulio futbolo čempionatas, ir ne tiek dėl futbolo. Po čempionato sociologai užfiksavo pagerėjusį rusų požiūrį į Vakarus, taip pat žmonių nuovargį dėl propagandos, kai per televiziją kasdien kalbama apie Amerikos ir jos sąjungininkų keliamą grėsmę.

Viena yra aišku – valdantysis elitas tampa vis labiau militaristinis, nuolat kalbantis apie karą ir ginklus.

Pernai sociologai užfiksavo ir kitą Kremliui nelabai gerą dalyką – vis daugiau rusų mano, kad dėl šalies problemų asmeniškai atsakingas prezidentas. Iki tol propagandai pavykdavo įtikinti rusus, kad jis yra aukščiau už vykdomąją valdžią – vyriausybę, gubernatorius, kurie yra atsakingi už šalies padėtį. O dabar sena pasaka, kad caras geras, bet blogi bajorai, ima neįtikinti.

Ekonomistai pernai atkreipė dėmesį į tai, kad šalies biudžetui esant proficitiniam (kai surenkama daugiau, nei išleidžiama), valdžia pinigus užgniaužia saujoje, t. y. neskiria socialinėms programoms, bet kaupia. Buvusio ministro pirmininko Michailo Kasjanovo nuomone, toks elgesys yra akivaizdus įrodymas, kad pinigai kaupiami juodiems laikams, kuriuos artėjant mato ir pats režimas.

Analitikai tik nesutaria, kada tie juodi laikai ateis. Vieni mano, kad ūkio krizė prasidės jau šiais metais, kiti – kad Rusijos ūkis pajėgus dabartinį lygį išlaikyti dar bent 10 metų. Tačiau visi sutaria, kad situacija priklausys ir nuo to, kokio stiprumo bus artėjanti pasaulinė ūkio krizė.

Ačiū Dievui, kol kas nesipildo nė vieno eksperto spėjimai, kad Kremlius pradės karo veiksmus, kurių tikslas – užtikrinti vandens tiekimą Krymui. Vienas paaiškinimų, kodėl karo veiksmų nėra, yra tas, kad Kremlius nusprendė palaukti Ukrainos prezidento rinkimų rezultatų. Dabar apklausose pirmauja Julija Tymošenko, vis dar kartojanti, kad su Rusija galima susitarti. Vieno eksperto žodžiais, Kremlius visada yra pasirengęs tartis, bet tik jo sąlygomis.

Karas dėl vandens Krymui kol kas lieka hipotetinis, tačiau visiškai akivaizdus yra Rusijos siekis Azovo jūrą paversti savo vidaus jūra, taip paliekant prie jos esančius Ukrainos uostus be darbo ir pajamų. Kerčės sąsiauris iš esmės jau yra užgrobtas, laivyba priklauso nuo rusų malonės. Svarbu pažymėti, kad čia rusai naudoja ne tik karo laivus ir aviaciją. Valdyti Kerčės sąsiaurį padeda ir naujasis tiltas į Krymą. Jis sąmoningai pastatytas per žemas, kad didesni laivai negalėtų po juo praplaukti. Anot ekonomisto Andrejaus Ilarionovo, kai Ukraina atsiims Krymą, šį tiltą reikės demontuoti.

Apie šiuos metus belieka spėlioti. Ar intensyvės karas prieš Ukrainą? Ką Kremlius darys Sirijoje, ypač jei amerikiečiai išves iš ten savo karius? Kaip tada Rusija dalysis Siriją su Turkija ir Iranu? Tačiau viena yra aišku – valdantysis elitas tampa vis labiau militaristinis, nuolat kalbantis apie karą ir ginklus.

Belieka tikėtis, jog ši karinė psichozė kurstoma tik todėl, kad režimas neturi ką pasiūlyti Rusijos žmonėms. Kadangi svarbiausias režimo tikslas yra kuo ilgiau išlaikyti valdžią savo rankose, rusų žiniasklaida pilna spėlionių, ką Kremlius darys su Baltarusija. Mat ieškant būdų, kaip V. Putinui išlaikyti teisėtą valdžią ir po 2024 metų, kai baigsis jo paskutinė kadencija, buvo prisiminta Rusijos ir Baltarusijos sąjungos sutartis, kurią dar 1994 metais pasirašė Borisas Jelcinas ir Aliaksandras Lukašenka. V. Putinas galėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu.

Pirma spėlionė – ar Kremlius apskritai imsis Baltarusijos? Jei taip, ar kurs konfederaciją, ar Baltarusija bus tiesiog įtraukta į Rusijos Federaciją jos subjekto teisėmis? O gal net ne subjekto teisėmis – tiesiog Baltarusijos sritys taps Rusijos sritimis? Argumentas prieš tokius scenarijus – Rusija neturi pinigų naujoms teritorijoms išlaikyti.

Antra spėlionė – kaip elgsis ambicingasis A. Lukašenka? Tiek metų vienas valdė šalį, o čia reikėtų pasitraukti, ir greičiausiai į pensiją. Jei jis bandys priešintis, kiek yra tikras dėl savo kariuomenės ir saugumo struktūrų ištikimybės Baltarusijai? Vieša paslaptis, kad tose struktūrose yra daug prorusiškai nusiteikusių žmonių.

Trečia spėlionė – kaip į savo šalies prijungimą prie kaimynės reaguotų baltarusių visuomenė? Dauguma analitikų pripažįsta paradoksą, jog A. Lukašenka, kad ir siekdamas išlaikyti asmeninę valdžią, išugdė ir sustiprino baltarusių nacionalinės tapatybės jausmą. Tačiau kiek baltarusių politiškai ir kultūriškai orientuojasi į Rytus, o kiek – į Vakarus?

Dėl Baltarusijos likimo neaišku, tačiau aišku dėl kitko – 2019 metais Kremlius tęs hibridinį karą prieš Vakarus, nes pasukti iš karo tako jau negali.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"