Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Marksizmas, bolševizmas ir šeimos panaikinimas 

2019 sausio 9 d. 13:41

2016 metais, Vilniuje vykstant seksualinių mažumų eitynėms, visuomeninis Vilniaus forumas parašė viešą laišką apie tai, kad seksualinė revoliucija ir nauja šeimos samprata (vietoje grįstos vyro ir moters santuoka šeimos) yra bolševikinės ar marksistinės idėjos. Iš viešų reakcijų į tą viešą laišką ir net iš reakcijų tų, kurie, atrodytų, turėjo iš karto pritarti Vilniaus forumo pareiškimui, buvo labai aišku, kad Lietuvos visuomenėje tai yra visiškai nežinomas ir net atmetamas dalykas.

Vienas labai konservatyvus vyskupas pasakė, kad tikrai yra prieš naujas šeimos sampratas, bet šiuo atveju persistengta. Persistengta esą teigiant, kad tai, kas šiais laikais vadinama liberalia šeimos samprata, iš tiesų yra ne liberalu, ne vakarietiška, ne progresyvu, ne europietiška, o iš tiesų yra grįžimas į XX amžiaus pradžią, į Sovietų Rusiją ir konkrečiai į Lenino revoliucijos laikus.

Tačiau būtent taip ir yra, nes seksualinė revoliucija yra Markso teorinė ir Lenino praktikoje įgyvendinta idėja. Didysis paradoksas yra tas, kad visi vyresni žmonės Lietuvoje turėjo gyvenimo sovietmečiu patirties, tačiau tai jau buvo Sovietų Sąjunga, apie kurią dabar madingai yra sakoma, jog „Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso“. Nebuvo kalbėjimo apie tai, nors netrūko laisvos meilės formų, popkultūroje atspindėtų per „vyras komandiruotėje“ istorijas. Šis seksualumą slepiančios SSRS vaizdinys yra toks gyvas, neginčijamas ir net konservatyviausiems žmonėms savaime suprantamas, nes Lietuva sovietinę okupaciją patyrė nuo 1940 metų, t.y. susidūrė su Sovietų Sąjunga, kuri jau buvo pergyvenusi savo seksualinę revoliuciją ir jos atsisakiusi dėl paprastų pragmatinių priežasčių.

Paulo Kengoro knyga „Išardymas“, tarytum prieštarauja mūsų sveikam protui ir gyvajai atminčiai apie tai, kas yra sovietmetis ir sovietinio gyvenimo normos.

Tai, kas buvo rašoma minėtame Vilniaus forumo laiške 2016 metais, būtent, kad naujoji neva liberali šeimos samprata iš tikrųjų yra marksistinė, ir tai, ką plačiau argumentuoja Paulo Kengoro knyga „Išardymas“, tarytum prieštarauja mūsų sveikam protui ir gyvajai atminčiai apie tai, kas yra sovietmetis ir sovietinio gyvenimo normos.

Visa tai matant atrodė labai reikalinga pradėti kalbėti apie marksistinės seksualinės revoliucijos šaknis ir pagrįsti, kad jos iš tiesų tokios ir kad Vilniaus forumo laišką pasirašę inteligentai neišprotėjo, kad iš tikrųjų taip buvo, o visuomenė, kuri nieko apie tai nežino, visgi turėtų apie tai žinoti.

Drįsčiau sakyti, kad leidžiant knygą tikėtasi daugiau neigiamų reakcijų, kartojimo, kad tai melas, kad taip negali būti, jog knyga pateikia fake news, tačiau nutiko priešingai – jokių pasipiktinimo reakcijų po knygos pasirodymo apskritai nebuvo. Bent pačiose JAV taip reaguojama tik į iš tiesų pavojingas viešumoje vyraujančiai ideologijai knygas.

Tai, kad šiandien viešumoje ir politikoje vyksta karas dėl šeimos sampratos, atrodo savaime suprantamas dalykas. Šiandien tikrai daug dažniau nei, tarkime, prieš dešimt metų kažkodėl skaitome apie įvairiausias naujas šeimos formas. Ši tema yra nepalyginamai populiaresnė žiniasklaidoje nei jos iš tiesų yra gyvenime. Reaguoti į tai niekas pernelyg nesiima. Tai yra tema, kurioje palaikant neva liberalią, o iš tiesų marksistinę šeimos sampratą, linkstama kalbėti labai garsiai ir daug, o žiniasklaida tai mielai tiražuoja. Tuo tarpu, jeigu marksistinės šeimos sampratos nepalaikai – ką pagal sociologines apklausas daro absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – tavęs kažkodėl visai nesigirdi ir apskritai niekas apie tą požiūrį kalbėti, jo pristatinėti nenori.

Gera to iliustracija – 2016 metais Alfonso Svarinsko atminimo renginyje, Ukmergės rajone esančiame Partizanų parke, buvo nuo scenos pasiūlyta merui padovanoti knygą „Kaip gėjai tampa norma“. Gi meras pradėjo šaukti, kad jam tokios knygos nereikia. Pagal nutylėjimą aišku kodėl – niekas, ypač vyresni vyrai, apskritai nenori turėti jokių reikalų su LGBT tema. Tačiau dalykai tiesiog taip neveikia. Tai, kad dauguma žmonių atsisako turėti reikalų su ir reaguoti į neva liberalią, o iš tiesų marksistinę šeimos sampratą, to karo dėl šeimos sampratos nepanaikina, jis niekur nedingsta ir toliau vyksta. Kol ta sociologiškai akivaizdi pokyčiams nepritarianti dauguma tyli, pokyčiai vykdomi toliau.

Taigi ir kalbėti apie tai reikia ir yra prasminga, o ypač prasminga paneigti mitą apie vakarietiškumą, pažangumą ir liberalumą to, kas yra aiškiai atėję iš marksizmo raštų ir Sovietų Sąjungos.

Taigi ir kalbėti apie tai reikia ir yra prasminga, o ypač prasminga paneigti mitą apie vakarietiškumą, pažangumą ir liberalumą to, kas yra aiškiai atėję iš marksizmo raštų ir Sovietų Sąjungos.

Linas V. Medelis yra vienas iš kokių keturių žmonių, kurie Lietuvoje yra drįsę viešai rašyti publicistiką Lenino bolševikinės seksualinės revoliucijos tema. Pats apie šį reiškinį sužinojau iš L. Medelio teksto ir tik po to ėmiausi paieškų anglakalbiuose šaltiniuose. Prieš pat patekdamas į Seimą šia tema rašė ir Seimo narys Andrius Navickas.

Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius šiai knygai yra parašęs gražų atsiliepimą: „Lietuvai tekęs sovietinės okupacijos jungas atėmė ne tik mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Komunizmo ideologija reikalavo atsisakyti mūsų meilės Dievui ir Tėvynei. Ji žadėjo sukurti naują sovietinį žmogų, naują moralę ir tariamą rojų žemėje. Neatsitiktinai Bažnyčia visada kovojo su komunizmo ideologija, o Lietuvoje buvo aktyvi antisovietinio pogrindžio dalis. Šiandien įvairios marksistinės idėjos netikėtai sugrįžta į mūsų gyvenimus ir mes nesugebame jų atpažinti. Ryškiausia tokia idėja – Markso kvietimas panaikinti šeimą –yra įgavusi visai naujas šiuolaikiškas formas. Paulo Kengoro knygos pasakojimas apie marksistinį požiūrį į santuoką ir šeimą, daug ką šokiruos ir privers naujomis akimis pamatyti ne tik Sovietų Sąjungos istoriją, bet ir šiandieninės Lietuvos iššūkius“.

Kai Sigitas Tamkevičius į prašymą parašyti atsiliepimą reagavo iškart sutikdamas, man kilo natūralus klausimas, iš kur jis žinojo apie šiuos dalykus. Arkivyskupo pasakojimu, gūdžiu sovietmečiu į jo rankas pateko Maskvoje leista knyga apie tarybinę šeimą. Joje buvo atvirai išdėstytas bolševikinis požiūris į šeimą, jos santykius, monogamiją ir visą kitą. Jis sakė, kad naudojosi šia knyga rengdamas pamokslus, juose sakydamas, kad komunistinis požiūris į šeimą yra visiškai priešingas nei Bažnyčios požiūris. Tada jį kvietėsi ir tardė saugumo struktūros, kaltino, kad jis juodina komunizmą, o jis atsakydavo, kad viso labo cituoja knygą, kurią leido išleisti sovietinė cenzūra. „Nieko naujo neišgalvoju ir nesakau“. Kada nors reikėtų atskiro renginio apie visas tragiškas ir juokingas antisovietinio katalikiško pogrindžio istorijas.

Leiskite pacituoti vieną knygos išnašą – Amerikiečių žurnalo The Atlantic 1926 metų numerio straipsnį apie bolševininkę seksualinę revoliuciją: „Kai kurie vyrai turi dvidešimt žmonių, su viena gyvena savaitę, su kita mėnesį, – pareiškė pasipiktinusi atstovė Centro komiteto posėdžio metu. – Jie su visomis žmonomis susilaukia vaikų, o tie vaikai išmetami į gatvę, nes trūksta finansinės paramos ir stabilumo. Turbūt labiausiai nuo šios lytinių santykių revoliucijos nukentėjo kaimuose gyvenantys valstiečiai. Šalies rajonuose praūžė tikra santuokų ir skyrybų epidemija. Valstiečiai, išgyvenę santuokoje po keturiasdešimt metų, nusprendė mesti savo žmonas ir tuoktis antrą kartą. Valstiečių jaunuoliai į santuoką žvelgė kaip į jaudinantį žaidimą ir žmonas kurį laiką keitė tiesiog kartu su metų laikais. Tapo įprasta, kad dvidešimtmetis jaunuolis būtų trečią kartą išsiskyręs, o tokio pat amžiaus mergina patyrusi kelis abortus“. Tai vaizdinga iliustracija ankstyvosios Sovietų Rusijos situacijos po Lenino dekreto dėl šeimos panaikinimo priėmimo.

Šios idėjos gimsta Karlo Markso „Komunistų partijos manifeste“, kur jis pasako, kad sunaikinti šeimą yra vienas komunizmo tikslų. Sovietų Rusija mėgino tai įgyvendinti. Pokariu šios idėjos persikėlė į Vakarus kartu su naująjį marksizmą pagimdžiusia Frankfurto mokykla ir taip tapo neva vakarietiškomis. Naujasis marksizmas matė, kad ortodoksinio marksizmo idėja, jog darbininkai sukels revoliucijas ir pakeis pasaulį be tautų ir sienų, nepasiteisino Sovietų Rusijoje. Kadangi dauguma šios srovės kūrėjų buvo žydai, jiems teko prieškariu bėgti iš Vokietijos. Dauguma jų įsikūrė universitetuose, ypatingai Kolumbijos, ir ėmėsi formuoti naująjį marksizmą ir populiarinti jį studentams. Nebe proletariatas turi daryti pasaulinę revoliuciją ir reikia ne jį išlaisvinti, o sukurti kuo didesnę įvairovę visuomenėje ir taip iš prievartos išlaisvinti visas įmanomas mažumas. Tam reikia rasti kuo daugiau skirtumų visuomenėje, juos išryškinti iškeliant į viešumą ir pabrėžti, kad valstybės akyse tie skirtumai nieko nereiškia.

Viskas, kas iki šiol aptarta, nebuvo tiesiogiai susiję su vienalytėmis poromis, o tik su laisva ir nelaisva meile – ar reikalinga santuoka ir monogamija, ar galima keisti partnerius ir t.t. Meilės „išlaisvinimas“ buvo pirmasis žingsnis, kurį taikė dar Leninas. Net JAV prireikė labai daug laiko, kad ryžtųsi „išlaisvinti“ ne tik vyro ir moters, bet ir bet kokią meilę. Obama buvo pirmasis nusprendęs tai palaikyti JAV prezidentas ir „teisingame“ politiniame klimate labai greitai buvo įteisintos vienalytės „santuokos“.

Tačiau kodėl vadiname tai marksizmu? Šiuos įteisinimus, kurie atrodo tarsi nešantys žmonėms didesnę laisvę ir pasirinkimą, kaip jie nori gyventi ir mylėti, lydi mažesnė laisvė – apribojimas visuomenei, ką ji gali galvoti ir kalbėti tuo pačiu klausimu. Visur, kur yra įteisinama ta neva liberali šeimos samprata, yra priiminėjami ir įstatymai (o kol ne įstatymai, tai bent visuomeninis spaudimas) nekalbėti „homofobiškai“. Kas paprastai reiškia tiesiog „nepasisakyti prieš tą neva liberalią šeimos sampratą“. Čia ir susiduriama su esme: jeigu pažiūros privalomai turi būti liberalios, tą nustatantis režimas nėra liberalus.

Pasisakymas Paulo Kengoro knygos „Išardymas“ (vertė Vilius Bernotas, Vilnius: Valstybingumo studijų centras, 2017 metai) pristatymo renginyje 2018 metų Vilniaus knygų mugės metu. Knygą galima įsigyti šioje nuorodoje: https://goo.gl/kA6sEm

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"