Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Lietuvos užsienio politika – Rusijos svajonė? 

2018 lapkričio 27 d. 09:03

Tik visai neseniai man pavyko tiksliai suformuluoti išvadą, besisukančią galvoje jau kuris laikas. Suformuluota tiksliai ji man visai nepatiko: Lietuvos užsienio politika yra būtent tokia, kokios siekia Rusija. Bet dėl to kaltas ne klastingas didžiųjų kaimynų sąmokslas, tai lemia mūsų pačių įsitikinimai.

Rusija akivaizdžiai siekia, kad Lietuva pasaulyje būtų matoma kaip valstybė, kuri simboliką ir savo baimes vertina labiau negu racionalius santykius. Iš Rusijos perspektyvos žvelgiant tokią Lietuvą lengva vaizduoti kaip nuolatinę kliūtį sėkmingiems Rytų ir Vakarų santykiams Europoje.

Užsienio politiką įprantame vertinti kaip politinį pramogų parką, kuriame galima saugiai taškytis rizikingais pareiškimais.

Todėl, pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dar prieš porą metų išdėstė, kad Lietuva – pati rusofobiškiausia valstybė Baltijos regione. Esą Rusija tikėjosi, kad įstoję į NATO mes „nusiraminsime“, bet ne – nenusiraminome. (Neskubėkite tuo nenusiraminimu didžiuotis.)

Taigi, Rusijai reikia, kad Lietuvos užsienio politika būtų tiek persmelkta simbolikos, jog ją įtikinamai galėtum vadinti rusofobiška. Būtent tokią politiką Lietuva ir vykdo – su didžiausiu entuziazmu.

Visų pirma, Lietuvoje iš principo dominuoja simbolistinis požiūris į užsienio politiką. Mes – ne tik politikai ar diplomatai, bet ir dauguma piliečių manome, kad nuo Lietuvos veiksmų Europoje ir pasaulyje niekas nepriklauso. Galima ir mažiau kategoriškai: priklauso taip nedaug, kad tai beveik niekas.

Labai tiksliai šį požiūrį atskleidė Vytautas Ališauskas. Jis savo „Facebook“ paskyroje atkreipė dėmesį į kovingus Lietuvos žmonių pareiškimus Rusijai užpuolus Ukrainos karo laivus. V. Ališauskas nurodė, kad žmonės inertiškai kartoja temą „Vakarai nieko nedaro“ visai nesusimąstydami, jog patys ir yra tie Vakarai.

Pats V. Ališauskas taip pakomentavo: „Būtų įdomu sužinoti, ką reikėtų daryti? Ar tie rašantieji pritartų, kad kažkokiu (neįmanomu, žinoma) būdu NATO ar ES – taigi ir mes patys, ne tik vokiečiai ir prancūzai – pradėtų karą su Rusija? <…> Ne, aš nemanau, kad gana pareikšti susirūpinimą, tačiau tikrai nežinau, ką reikėtų daryti, ir kiek Lietuva (pvz., jos verslas) pasiruošusi aukoti dėl tų veiksmų.“

Tai ir yra simbolistinis požiūris: manome, kad mūsų žodžiai nieko nereiškia, todėl ir atsakyti už juos nereikės. Taip užsienio politiką įprantame vertinti kaip politinį pramogų parką, kuriame galima saugiai taškytis rizikingais pareiškimais.

Ši keista visuomenės nuotaika sukelia ir konkrečias politines pasekmes. Lietuvos partijos nevertina užsienio politikos kaip reikšmingos srities. Juk tai – tik simbolinis dalykas, kurį kažkas, žinoma, turi daryti, bet esminiai įvykiai toje srityje esą nevyksta.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Būtent todėl – neabejoju, dar puikiai prisimenate, Ramūnas Karbauskis iškilmingai „dovanojo“ užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministerijas Daliai Grybauskaitei.

Partijos žino: užsienio politiką geriausia priskirti tam, kurį nori paversti simboliniu veikėju. Kokiam nors maloniam ir komunikabiliam arba ambicingam, bet negudriam žmogui – kaip sovietiniais laikais.

Kitas svarbus simbolistinio požiūrio į užsienio politiką aspektas yra tas, kad Lietuvos kariuomenė taip pat suvokiama kaip, poveikio prasme, simbolinė. Net ir nežinant suomių maršalo Karlo Mannerheimo maksimos, ją galima intuityviai nujausti: stipri kariuomenė – sėkmingos užsienio politikos pamatas.

Mums (ir vėl – visų pirma patiems piliečiams) klaidingai atrodo, kad neturime nei kariuomenės, nei užsienio politikos. Todėl kariuomenė ir nėra naudojama kaip veiksmingas užsienio politikos instrumentas.

Geriausias pavyzdys – Lietuvos elgesys Prancūziją puolant ISIS teroristams. Kai Paryžių krėtė žiaurūs išpuoliai, Lietuva ne tik aktyviai nepasiūlė savo pajėgų, bet ir įsivėlė į gėdingą biurokratinį vilkinimą, kai savo laiku mums labai daug padėję prancūzai paprašė konkrečios pagalbos.

Taigi, galime perfrazuoti K. Mannerheimą lietuviškai: jei kariuomenė suvokiama kaip simbolinė, tai ir užsienio politika bus simbolinė.

Juk aktyvi reakcija į mums iš pažiūros mažiau svarbias sąjungininkų problemas yra efektyviausia politika NATO viduje. Tik taip gali užsitikrinti, kad sąjungininkų reakcija į tavo problemas irgi bus adekvati ir neformalistiška. O antiteroristinėse operacijose Lietuva tikrai turi ką pasiūlyti. Bet nebesiūlo.

Taigi, galime perfrazuoti K. Mannerheimą lietuviškai: jei kariuomenė suvokiama kaip simbolinė, tai ir užsienio politika bus simbolinė.

Tačiau pavojingiausia simbolistinio užsienio politikos suvokimo pasekmė yra Lietuvos atsisakymas aktyviai gyventi Europoje. ES mums iš tikrųjų yra niekas.

Nei visuomenėje, nei partijose, nei žiniasklaidoje mes neišreiškiame kokių nors rimtesnių nuostatų ES svarbiais klausimais. Diskusijos šiomis temomis arba vyksta paribiuose, dalyvaujant būreliui entuziastų, arba yra visiškai formalios.

Praėjusį ketvirtadienį Seime vyko diskusija apie ES ateitį. Ką nors girdėjote apie tai? Tikriausiai negirdėjote, nes nebuvo įdomu. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gana nuobodžiai „atsiskaitė“ paskaitydamas pranešimą apie Lietuvos požiūrį į ES. Paskui pranešimus paskaitė dar keli kalbėtojai.

Visiems buvo aišku, kad diskusija vyksta tik dėl to, kad pati Europos Komisija siekia inicijuoti pokalbius šiuo klausimu visose valstybėse narėse. Įvyko – kažkur varnelė buvo pažymėta, o Lietuva liko toliau gyventi savo gyvenimo.

Žodžiu, ES ateitis nėra Lietuvos ateitis. Bent mums – Lietuvos politinei bendruomenei taip neatrodo. Jei atrodytų, tai kalbėtume apie tą ateitį nuolat. Kalbėtume bent tiek, kiek kalbame apie mokytojų atlyginimus. Kalbėtume tiek, kiek apie ES ateitį kalba vokiečiai ar olandai.

Pasakykite, kad Lietuva nėra rusofobiška valstybė pačia blogiausia prasme. Pasakykite, kad Lietuva neapsiriboja skambiais pareiškimais ir pasmerkimais. Pasakykite, kad Lietuva vykdo aktyvią ir veiksmingą užsienio politiką, kad siekia nuo Rusijos nepriklausomos Europos.

Aš negaliu viso to pasakyti. Todėl man išskirtinai nemalonu prisiminti S. Lavrovo pareiškimus.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"