Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kodėl Vokietijai ir Prancūzijai prireikė naujos sutarties? 

2019 sausio 29 d. 06:00

Praėjusią savaitę istoriniame Acheno mieste Vokietijos ir Prancūzijos vadovai susitiko pasirašyti dviejų šalių tarpusavio santykius apibrėžiančios sutarties. Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimas laikomas svarbiu ne tik šioms valstybėms, bet ir bendrai Europai, todėl reikšmingas ir mums.

Dviejų šalių vadovai pabrėžė, kad šios sutarties pasirašymą laiko svarbiu visai Europai, kuri, kaip teigė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, dabar išgyvena sudėtingą periodą. Todėl ši sutartis – tai ir atsakomybė Europos Sąjungai (ES). Jai pritarė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis sakė, kad dabar Europos šalių visuomenę veikia daug iš išorės skatinamo nepasitenkinimo, todėl Europą reikia paversti skydu nuo šių negatyvių išorės permainų. Abiejų šalių vadovai pabrėžė, kad jų pasirašytas Acheno susitarimas, be kita ko, turėtų parengti abi šalis tokiems iššūkiams kaip nacionalizmas ir populizmas, mat šie labai stiprėja šių dienų pasaulyje.

Achenas ne pirmą kartą pasirenkamas kaip svarbių istorinių įvykių Europai vieta. Nuo VIII amžiaus ten buvo legendinio frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo rezidencija. Vėliau 500 metų ten karūnuota didžioji dalis Vokietijos karalių. Dabar šiame mieste kasmet įteikiami Karolio Didžiojo apdovanojimai vienos ar kitos Europos valstybės vadovui, beje, jį 2013 metais gavo ir Dalia Grybauskaitė.

Nors dabar ES vadovaujantys kairiųjų arba dešiniųjų pažiūrų politikai neigia, kad šis tarvalstybinis darinys įgauna vis daugiau imperijos bruožų, vis dėlto Karoliui Didžiajam (Charlemagne'ui) ES yra rodoma didelė pagarba. Jo vardu pavadintas Europos Komisijos pastatas Briuselyje, o kadangi tų laikų imperija apėmė ne tik Vokietiją ir Prancūziją, bet ir daug platesnę geografinę erdvę, ji laikoma ir savotiška ES pirmtake.

Iki šiol vengta kalbėti tik apie viena: imperijos ne tik klesti, bet ir griūva. Šiandien, kai ne tik Jungtinė Karalystė, bet ir visa ES susiduria su „Brexito“ iššūkiu, tai ima jausti kiekvienas – net ir tie, kurie anksčiau tik simboliškai ieškojo sąsajų su galinga Charlemagne'o imperija. O Achenas tapo vieta, kur karštligiškai ieškoma sprendimo, kaip pavargusią ES išgelbėti nuo žlugimo. Praėjusią savaitę į šį miestą susirinkę Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai viso Europos politinio elito akivaizdoje net neslėpė, kad „Brexitas“ yra viena priežasčių, kodėl dabar prireikė pasirašyti dviejų šalių sutartį, kuri ne tik dvasia, bet ir turiniu primena garsiąją Eliziejaus sutartį.

Kai kurie prancūzų politologai, tarp jų – ir prof. Marion Gaillard, tai matydami netgi klausia, ar tikrai reikėjo naujo Berlyno ir Paryžiaus akto. Juo labiau dabar, kai neminima jokia jubiliejinė Eliziejaus sutarties pasirašymo data, kas paprastai yra svarbu prisimenant vieną ar kitą istorinį įvykį. Prancūzijos ir Vokietijos pasirašyta Eliziejaus sutartis atsirado daugiau nei prieš 55 metus.

Bet, matyt, laikas nelaukia, „Brexitas“ ir artėjantys Europos Parlamento rinkimai privertė Berlyną ir Paryžių veikti. Kitas klausimas, ar Europos politinis elitas gerai suvokia, kaip ir nuo ko reikia gelbėti ES? Ar kai kurių federalizacijos idėjos šalininkų žingsniai nepastūmės ES dar arčiau galimo žlugimo. Tai Europai būtų didžiulė geopolitinė katastrofa, jos pasekmes pajustų ir Lietuva.

Šiuo aspektu dabar iš tikrųjų verta prisiminti ir Eliziejaus sutartį, ypač šios sutarties pasirašymo aplinkybes. Būtent ja 1963 metais Prancūzijos prezidentas Charles'is de Gaulle'is ir Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris padėjo pamatus jau daugiau kaip 55 metus trunkančiai Prancūzijos ir Vokietijos draugystei, nors užkasti dviejų tautų karo kirvį buvo labai nelengva. Juk karas tarp prancūzų ir vokiečių su pertraukomis truko daugelį šimtmečių.

ES tapo ne tik šių, bet ir daugelio kitų Europos tautų taikos projektu, o įvairių Vakarų valstybių bendradarbiavimas yra lyg ir neabejotina aksioma. Net jei šių šalių nuomonės vienu ar kitu klausimu išsiskirdavo (pavyzdžiui, dėl NATO, kai Prancūzijai vadovavo Ch. de Gaulle'is, arba dėl santykių su Maskva bei kitomis sovietinio Rytų bloko valstybėmis), Vakarų šalys rasdavo kompromisinius sprendimus ir išlaikydavo savo vienybę ir stiprybę.

Iki šiol šis solidarumo principas ginant Vakarų pasaulio šalių teritorinį suverenitetą skambėjo tik NATO kontekste.

Būtent tai leido atsilaikyti prieš Sovietų Sąjungą ir ją įveikti, o prieš kelerius metus rasti jėgų bendriems veiksmams, kai Maskva vėl grįžo prie aneksijos vienos iš Europos valstybių atžvilgiu. Tačiau jei Vakarų pasaulį dabar imtų draskyti ir vidiniai prieštaravimai bei konfliktai, ši galia imtų nykti. Dar blogiau būtų, jei atgimtų seni konfliktai tarp Europos šalių ir tautų, kokie mūsų žemyną (o ir pasaulį) draskė daugelį šimtmečių iki pat XX amžiaus vidurio.

Prieš kelerius metus negalėjome įsivaizduoti tokių transatlantinių santykių, kokie šiandien yra susiklostę tarp JAV vadovo ir daugelio įtakingų ES šalių lyderių. O dabar Acheno ceremonijoje Prancūzijos ir Vokietijos vadovai turėjo pareikšti, kad vienos šalies užpuolimą laikys puolimu ir prieš kitą šalį. Iki šiol šis solidarumo principas ginant Vakarų pasaulio šalių teritorinį suverenitetą skambėjo tik NATO kontekste. Jei dviem NATO šalims dabar reikia jį dubliuoti ir dvišalio susitarimo pagrindu, ar tai reiškia, kad jos nėra tikros dėl bendrųjų NATO saugumo garantijų iššūkiams, kylantiems už Vakarų pasaulio ribų? Tačiau šiomis garantijomis iki šiol pagrįstas ir Lietuvos saugumas.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika