Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kodėl Lenkijos užsienio reikalų ministro pasiūlymas netinka Lietuvai 

2018 rugsėjo 17 d. 10:53

Praeitą savaitę Lietuvoje lankėsi Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczus. Šiam vizitui buvo skirtas gana didelis dėmesys, juo labiau, kad paskutinį kartą šios kaimyninės šalies užsienio reikalų ministras lankėsi mūsų valstybėje prieš penkis metus.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai periodiškai išgyvena sunkius laikotarpius – tai jokia paslaptis. Tam, ko gero, yra kelios priežastys. Pirmiausiai, artimi kaimynai retai kada gali išvengti abipusių istorinių skriaudų šešėlio, kuris vienaip arba kitaip krenta ir ant dabartinių santykių. Be to, Lietuvos puoselėjama strateginės partnerystės su Lenkija idėja, kuri, žiūrinti iš Vilniaus, atrodo natūraliai, žiūrint iš Varšuvos – nėra tokia akivaizdi.

Lietuvos puoselėjama strateginės partnerystės su Lenkija idėja, kuri, žiūrinti iš Vilniaus, atrodo natūraliai, žiūrint iš Varšuvos – nėra tokia akivaizdi.

Kita vertus, pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai vėl įgavo pozityvią dinamiką. Iš dalies tai paradoksaliuoju būdu yra susiję su tuo, jog dėl Lenkijos valdančiųjų įgyvendinamos politikos pastebimai pablogėjo Varšuvos ir Europos Sąjungos santykiai. Dabar Lenkijai yra reikalingi sąjungininkai ES viduje, tad tokioje situacijoje ir Lietuva Varšuvos akyse įgauna gana reikšmingą politinį svorį.

Tačiau tradiciniai „prakeikti klausimai“ iš Lietuvos ir Lenkijos santykių darbotvarkės irgi niekur nedingo. Tai pademonstravo ir J. Czaputowiczaus vizitas. Norėčiau susikoncentruoti į vieną iš Lenkijos užsienio reikalų ministro pasiūlymų, išsakytų jo viešnagės Vilniuje metu. Pirmiausiai reikia priminti, kad Varšuva kaltina Lietuvą lenkų tautinės mažumos teisių pažeidimu. Taip pat gana ilgą laiką Lenkija be didesnių klausimų ir abejonių palaikė Lietuvos politiniame lauke veikiančią politinę partiją „Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą“ (LLRA-KŠS). Tiesa, pastaruoju metu Varšuvai atsirado įtarimų, jog ši partija galėjo ne visai skaidriai naudoti gaunamas paramos lėšas, o ir minėtos partijos flirtas su „pro-Kremliška darbotvarke“ gero įspūdžio nedaro. Prisiminkime vien tai, kad savo laiku LLRA-KŠS lyderis Valdemaras Tomaševskis dalyvavo neformaliame Pergalės dienos minėjime Vilniuje gegužės 9 dieną ryšėdamas Georgijaus juostelę. Tai buvo 2014 metais – jau po to, kai minėta juostele faktiškai tapo neteisėto Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, simboliu.

Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Czaputowiczus mato problemą tame, jog dėl egzistuojančio rinkiminio 5 proc. barjero, kurį reikia įveikti į Seimą norinčiai patekti partijai, LLRA-KŠS tenka bendradarbiauti ir eiti į koaliciją su politinėmis jėgomis, atstovaujančiomis vietinę rusų tautinę mažumą. J. Czaputowiczus pažymėjo, jog būtų geriau, kad LLRA-KŠS dalyvauti rinkimuose vieni patys. Jo manymu, tai galima būtų pasiekti, jeigu Lietuva panaikintų minėtą 5 proc. kartelę tautinių mažumų partijoms.

Verta pažymėti, jog J. Czaputowicziaus pasiūlymas nėra itin revoliucingas. Teoriškai mąstant, Lietuva tikrai galėtų tai padaryti, kas taptų pozityviosios diskriminacijos pavyzdžiu. Tačiau dabartinėje geopolitinėje situacijoje toks žingsnis neatitiktų šalies interesų. Čia galima paminėti kelis subjektyvius ir kelis objektyvius aspektus. Pradėkime nuo subjektyvių.

Verta pažymėti, jog „tautinių“ partijų egzistavimas politinėje sistemoje iš esmės yra tam tikras absurdas. Tautybė nėra ir negali būti vertinama kaip politinė orientacija. Teigti, kad viena ar kita tautybė turi „ideologinį turinį“ iš esmės yra nepriimtina – čia tas pats, kaip teigti, kad, pavyzdžiui, „visi rusai palaiko Kremliaus politiką“. Taigi, pataikavimas „tautinėms“ partijoms iš esmės yra neracionalus.

Verta pažymėti, jog „tautinių“ partijų egzistavimas politinėje sistemoje iš esmės yra tam tikras absurdas. Tautybė nėra ir negali būti vertinama kaip politinė orientacija.

Labai silpnai atrodo ir argumentas, jog LLRA-KŠS yra priversti bendradarbiauti su rusų partijomis dėl baimės neįveikti rinkiminio barjero į Seimą. Čia kalba turėtų eiti apie vertybes, kurias išpažįsta politinė jėga ir kuriomis ji remiasi. Vertinant J. Czaputowicziaus pasiūlymą ir jo prielaidas, galima numanyti, jog LLRA-KŠS tokių vertybių neturi ir yra pasirengusi obuoliauti kad ir su velniu, tik kad iškovotų sau vietą po politinę saulę. Šioje vietoje galbūt būtent Varšuvai reikėtų labiau susimąstyti, ką ji palaiko. Be to, numanau, kad ir rinkiminio barjero panaikinimas nepriverstų LLRA-KŠS atsisakyti bendradarbiavimo su silpnesnėmis rusų tautinėmis partijomis, nes „Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga“ pretenduoja į VISĄ tautinių mažumų atstovavimo darbotvarkę. Šis greičiau praktinis, nei ideologinis principas sudaro jos egzistencijos pagrindą.

Kalbant apie kitas priežastis, dėl kurių J. Czaputowicziaus pasiūlymas turi būti vertinamas kaip neįgyvendinamas (bent jau artimiausioje perspektyvoje) vertėtų atsižvelgti ir į regiono geopolitinę situaciją. Jeigu tautinėms partijoms būtų panaikinta praėjimo į Seimą kartelė – tai atvertų kelią ir naujiems pavojams. Pavyzdžiui, Maskvai galėtų atsirasti interesas sukurti Lietuvoje marionetinę „politinę partiją“, kurios atstovai, net turėdami pakankamai menką palaikymą, gautų galimybę iškovoti vietas parlamente. Politinio perversmo, žinoma, jie nepadarytų, tačiau gautų gana aukštą tribūną Kremliaus propagandiniams naratyvams skleisti. Vargu ar tai atitiktų Lietuvos interesą.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"