Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Ko išmokstame iš tragedijų? 

2011 sausio 22 d. 00:00

Nors ir kaip norėtųsi, kad Lietuvos vardas užsienio žiniasklaidoje skambėtų tik dėl tokių dalykų, kaip įspūdingas Ričardo Berankio žaidimas "Australian Open" turnyre, bet praėjusią savaitę ir vėl buvome pastebėti dėl kur kas liūdnesnių priežasčių.

Kraupi trylikametės alytiškės nužudymo istorija britų žiniasklaidai tapo dar viena proga neigiamame kontekste palinksniuoti Marko Zuckerbergerio internetinę imperiją "Facebook", bet būtume cinikai, jei ir mums pakaktų to, ko užteko britų žurnalistams, papasakojusiems savo žmonėms šiurpinantį įvykį iš Lietuvos.

Tiesa, ir Lietuvoje netrūksta balsų, kurie puola demonizuoti garsųjį socialinį tinklą, net visą internetą. Tačiau tokios reakcijos tik parodo, kad situaciją, kuri yra gana simptomiška, vertiname neadekvačiai. Surandami anonimiški atpirkimo ožiai ("Facebook", internetas) ir ant jų sukariama kaltė. Tuomet galima lengviau atsidusti ir leisti įvykiams toliau tekėti sava vaga.

Tai būtų didžiausia blogybė, kuri galėtų nutikti po šios skaudžios istorijos. Visi, kurie nieko neišmoksta iš klaidų, yra pasmerkti jas kartoti. Liūdnosios istorijos atvejis atskleidžia nebe klaidas, o chroniškas ligas, graužiančias mūsų visuomenę, kitaip tariant, mus visus. Net jeigu užsispyrusiai tvirtintume, kad dėl visko kaltas internetas, turėtume pastebėti, jog jame veikiame mes, ten skelbiame savo nuomones, troškimus ir fantazijas, tad išsiteisinti vis vien nepavyktų.

Verčiau paklauskime savęs, kaip per dvidešimt nepriklausomybės metų sukūrėme tokią valstybę, kurioje vaikai tampa žmogžudžiais? Kas vyksta su pagrindiniais visuomenės institutais - šeima ir mokykla, kad jie nesugeba užtikrinti jaunosios kartos auklėjimo ir ugdymo kokybės? Kodėl gyvename tarsi letargo miege, iš kurio nubundame, kai kas nors žūsta, nužudomas, išniekinamas, o po to vėl viskas grįžta į įprastas vėžes? Ko dar mums reikia, kad vieną kartą atsitokėtume?

Vos visuomenę pasiekė žinia apie baisiąją tragediją, žiniasklaidos pranešimuose buvo pabrėžiama, kad abu vaikai esą iš "normalių" šeimų. Tačiau pasirodžius faktams šis normalumas atrodo keistokai: aukos mama gyvena ir dirba užsienyje, mergaitė praktiškai likdavo viena su savo pasauliu, o tai, kad vykdama į lemtingą pasimatymą ji melavo namiškiams, liudija, jog ji nepasitikėjo savo artima aplinka. Tuo tarpu įtariamojo žudiko tėvai išsiskyrę, jis nuolat konfliktavo su aplinka, konfliktas vieną dieną peržengė ribą.

Ar galime kalbėti, kad tai - normalios šeimos? Akivaizdu, kad jos nepajėgios perduoti pamatinių vertybių savo atžaloms. Kiek tokių žaizdotų ir išdraskytų šeimų yra Lietuvoje? Tūkstančiai. Jos yra būsimų problemų, tragedijų ir katastrofų sankaupa. Maža to, kad šalyje nėra jokios pagalbos tokioms šeimoms sistemos, jos paskelbiamos "normaliomis". Lieka paklausti, kas tuomet Lietuvoje nenormalu?

Čia negalima apeiti tylomis kitos bėdos - mūsų mokyklos. Ar šiuolaikinė Lietuvos mokykla pajėgi perduoti bent paprasčiausius elgesio visuomenėje įgūdžius? Juk auklėtojai galėtų vaikams paaiškinti, kam skirti socialiniai tinklai, kaip juose bendrauti, kas yra privatumas, kodėl su nepažįstamu žmogumi reikia bendrauti tik viešose vietose, kas yra "draugo" sąvoka ir pan. Susidaro įspūdis, kad šie elementarūs mokymai nepasiekia mūsų vaikų.

Po Rugsėjo 11-osios teroristinio akto JAV, legendinio pamokslininko Billy'o Grahamo duktė Anne Lotz CBS televizijos pokalbių laidoje vedėjos Jane Clayson buvo paklausta, kaip Dievas leido tokiai tragedijai įvykti. Ponia A.Lotz atsakė: "Manau, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes metų metus vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, mūsų valdžios, mūsų verslo ir prekybos. Manau, kad Dievas, būdamas džentelmenas, ramiai pasitraukė iš mūsų viešojo gyvenimo. Ar galime tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo pačiu metu reikalaujame, kad Jis mus paliktų?"

Ar šie žodžiai nėra verti ir mūsų dėmesio?

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"