Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kiek divizijų turi Dalai Lama? 

2017 gruodžio 16 d. 06:00

Pasakojama, kad Sovietų Sąjungos ilgametis diktatorius Leonidas Brežnevas, kai jam patarėjai sunerimę kalbėjo apie tai, kad lenko popiežiaus išrinkimas 1978 metais gali kelti grėsmę totalitarinio socializmo sistemai pasaulyje, pašaipiai pakartojo dar Josifo Stalino ištartą klausimą: „O kiek popiežius turi divizijų?“

Popiežius Jonas Paulius II pragyveno ne tik L. Brežnevą, bet ir sovietinį totalitarizmą, labiau nei NATO divizijos prisidėjo prie jo griūties. Lenkas popiežius, užaugęs totalitarinėje valstybėje, įkvėpė žmonėms drąsos priešintis neteisybei, kalbėjo apie žmogaus orumą ir laisvės svarbą.

Šventasis Sostas ir toliau keičia pasaulį pasitelkęs ne divizijas ir ginklus. Tiesą pasakius, paradoksalu, kad popiežius Pranciškus šiandien yra toks gerbiamas taip pat ir nekatalikų. Jis atrodo toks svetimas vyraujančiai globaliai vartojimo kultūrai. Tačiau, regis, žmonės šiandien labiausiai ilgisi vilties, tikrumo ir liudijimo, kai žodžiai sutampa su darbais.

Yra ir dar vienas dvasinis lyderis, kuris neturi nė vienos divizijos, tačiau labai gerbiamas įvairių pasaulėžiūrų žmonių. Tačiau su Jo Šventenybe Dalai Lama XIV įtakingi politikai susitinka nenoriai. Popiežiaus apsisprendimas atvykti į kurią nors valstybę vertinamas kaip didžiulė šventė, o oficialaus vizito pakviesti Tibeto dvasinį lyderį šiandien drįsta nedaug valstybių. Beje, būtent popiežiui Pranciškui pakako drąsos ir noro pasikvieti kitos religinės tradicijos lyderį į Vatikaną, ir jie, regis, labai turiningai kalbėjosi, puikiai suprato vienas kitą. Na, o tibetiečiams ir kitiems Tibeto budizmą išpažįstantiems žmonėms dažnai tenka įveikti itin sudėtingą kelią, kad galėtų gauti savo didžiausio dvasinio autoriteto palaiminimą.

Kodėl jau daug metų į savo Tėvynę grįžti negalintis Dalai Lama atrodo pavojingas dabartiniam politiniam elitui? Kodėl Kinijos valdžia deda didžiules pastangas, siekdama trukdyti Dalai Lamos ir šių laikų politikų dialogui, spaudžia Tibeto rėmimo grupes? Viena svarbiausių priežasčių ta, kad Dalai Lama, kurį Kinijos valdžia bando vaizduoti kaip valdžios trokštantį sumanų intrigantą, per kiekvieną susitikimą griauna mitus ir stereotipus. Svarbiausia – suduoda stiprų smūgį tam galingos totalitarinės propagandos kuriamam mitui, esą Kinija rūpinasi kiekvienu savo žmogumi ir neša „šviesą ir laimę“. Panašiai sovietmečiu totalitarinę valdžią Sovietų Sąjungoje ir jos statytinius Lietuvoje itin erzino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kruopščiai fiksavusi religinės laisvės pažeidimų atvejus.

Okupuoto Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama jau seniai kalba ne apie nepriklausomos valstybės atkūrimą, bet apie kultūrinio ir religinio paveldo išsaugojimą, autonomiją, bent jau dialogą, susėdus prie vieno stalo. Deja, bijoma net to, nes kiekvienoje totalitarinėje valstybėje įvaizdis ir regimybė gožia tikrovę ir laisvę. Totalitarinė valdžia gyvena apimta nuolatinio siaubo, kad jei tik įsileis bent kiek laisvės, viskas pradės griūti. Būtent todėl Dalai Lamai tenka gyventi tremtyje, jam neleidžiama aplankyti gimtinės. Baiminamasi panašaus efekto, kokį lenkas popiežius sukėlė lankydamasis komunistų valdomoje Tėvynėje.

Šiuolaikiniam pasaulio politiniam elitui Dalai Lama XIV yra itin nepatogus, nes jis vien savo egzistavimu griauna melagingą įsitikinimą, kad gyvename laikais, kai žmogaus teisės yra universalus tarptautinės politikos principas. Demokratinėmis tradicijomis besididžiuojančios šalys yra pasiryžusios kovoti už žmogaus teises Kosove, Irake, bet ne Ruandoje ar Tibete. Patogiausia būtų priimti Kinijos propagandą, kad šios valstybės valdžia puikiai rūpinasi tibetiečiais, gerina jų gyvenimą ir padeda „pabusti“ iš „lamaistinio sapno“. Na, tai, kad „nedėkingi“ tibetiečiai, esą paveikti Dalai Lamos ideologijos, užuot džiaugęsi, renkasi simbolinį susideginimą už laisvę, visai netelpa į vakarietiško „politinio korektiškumo“ schemas.

Juk taip negražu pripažinti, kad Tibetas yra „pamirštas“, nes Kinija turi aibę divizijų ir labai daug gundančių komercinių pasiūlymų.

Galiu suprasti ir tuos, kuriuos tolimojo Tibeto klausimas erzina. Tai, kad Dalai Lamai tenka gyventi tremtyje, kad tūkstančiai tibetiečių vis dar patiria smurtą, negali visavertiškai praktikuoti savo religijos, patiria kultūrinių, socialinių apribojimų, kad vis dažniau jauni tibetiečiai ryžtasi viešai susideginti, pasiaukodami savo valstybės laisvės bylai, kad tik atkreiptų pasaulio žmonių dėmesį į Tibeto problemą, yra realybė, kurią norisi ignoruoti. Tačiau Tibetas egzistuoja ir kelia klausimą, ar tikrai visi žmonės šiandien turi teisę į gyvybę, pamatines žmogaus teises.

Tibetas egzistuoja ir kelia klausimą, ar tikrai visi žmonės šiandien turi teisę į gyvybę, pamatines žmogaus teises.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Beje, mes, kurie mėgstame keikti Europos Sąjungą ar Vakarus apskritai dėl vertybių užmaršties, patys Lietuvoje labai greitai perėmėme visus keikiamų vakariečių įpročius. Manau, kad pamenate, kaip mus nervino, kai Prancūzijos ar Vokietijos vadovai ramino Vytautą Landsbergį, jog reikia būti nuosaikesniam, mandagesniam, nes Lietuvos laisvės byla gali trukdyti svarbiems ekonominiams santykiams su besikeičiančia Sovietų Sąjungą. „Negi prekyba jiems svarbiau už žmones ir jų laisvę?“ – piktinomės anuomet. O šiandien mus tai dar piktina? Ypač jei tai susiję ne konkrečiai su mūsų skausmu, o su kita, geografiškai tolima, tauta, kuri yra pavergta ir vis labiau pamirštama?

Beje, Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų pasaulinio lygio lyderių, kuris pripažino ir pasveikino atsikūrusią nepriklausomą Lietuvą. Yra įspūdingos nuotraukos, kaip Tibeto dvasinis lyderis vaikšto po Sausio 13-osios barikadas ir meldžiasi už Lietuvą. Tada toks Jo Šventenybės palaikymas mums buvo itin svarbus ir prasmingas, nekilo klausimas, kiek jis turi divizijų.

Andrius Navickas – Seimo TS-LKD frakcijos narys

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"