Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kas patekės nusileidus demokratinio kapitalizmo saulei? 

2018 spalio 24 d. 06:00

Tam tikra prasme aš pavydžiu Vladimirui Laučiui. Kažkokiu paslaptingu būdu jam pavyksta akademiškas intelektualias diskusijas perkelti į LRT ir „Delfi“ nuomonių skiltis. Tai labai vertingas talentas, teikiantis didelę naudą skaitytojams.

Pastarajame savo dviejų dalių opuse „Demokratinio kapitalizmo saulėlydis“ V. Laučius ėmėsi rimtos užduoties išgvildenti svarbiausias žinomo vokiečių ekonomikos sociologo Wolfgango Streecko knygos „Kuo baigsis kapitalizmas?“ („How Will Capitalism End?“) idėjas. Nesiimsiu diskutuoti su W. Streecku, tai reikėtų daryti perskaičius knygą. Perskaičius vien tekstą apie knygą, įmanoma diskutuoti tik su to teksto autoriumi – V. Laučiumi. Šį atskyrimą, man atrodo, svarbu pabrėžti nuo pat pradžių.

Čia, man regis, subtiliai apeinama esminė problema: laisvas judėjimas yra žmogaus laisvės pamatas, o žmogaus laisvė – demokratijos pamatas. Todėl negali būti vienu metu už demokratiją ir prieš migraciją.

Kaip jau minėjau, vertinu V. Laučiaus pastangas intelektualiai apkrauti Lietuvos viešąją erdvę. Nepaisant to, šį kartą sunku nutylėti tris, pavadinkime, pastabas paraštėje. Kitaip tariant – įspūdžius, kilusius skaitant tekstą ir labiausiai susijusius su kontekstu bei numanomomis autoriaus intencijomis.

V. Laučiaus teksto pavadinimas leidžia įtarti jį nuogąstaujant dėl demokratijos likimo. Bet man atrodo, kad jis negina demokratijos, nes negina laisvės. Tekste ne kartą prasismelkia jo fone glūdinti idėja, kad išeitis iš „kapitalizmo saulėlydyje“ besiklostančios nepageidaujamos padėties yra stipri, procesus kontroliuojanti nacionalinė Vyriausybė. Pavyzdžiui: „Laisvas darbo jėgos judėjimas, nežabota migracija ir etninė įvairovė tampa neoliberalios ideologijos principais, griaunančiais darbo jėgos socialinę apsaugą, iškovotą po Antrojo pasaulinio karo ir efektyvią tik nacionalinės valstybės rėmuose.“

Čia, man regis, subtiliai apeinama esminė problema: laisvas judėjimas yra žmogaus laisvės pamatas, o žmogaus laisvė – demokratijos pamatas. Todėl negali būti vienu metu už demokratiją ir prieš migraciją.

Antra pastaba susijusi su V. Laučiaus pateikiama oligarchijos kritika. Bijau, kad kai oligarchija pradedama matyti visur, ji nebeįžvelgiama niekur. Išryškinant oligarchiją kaip viso Vakarų pasaulio problemą ji savotiškai neutralizuojama. Dar daugiau – ji tampa puikia priedanga patiems oligarchams. Lieka mažiau atsakomybės, kai gali tvirtinti esąs plataus ir neišvengiamo proceso dalis.

Juk ir pačiam V. Laučiui nerimas dėl Vakaruose įsigalinčios oligarchijos prieš porą metų nesutrukdė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai priskirti „agrarinio konservatizmo“ ir Ramūno Karbauskio „valstiečius“ lyginti su senovės Atėnų hoplitais. Tuomet autorius tarsi neįžvelgė deklaruojamoje valstiečių doktrinoje jokio dirbtinumo ir, matyt, neįtarė, kad jo paties išvedžiojimai apie Žemės tvarką bent šiek tiek padeda po intelektualumo skraiste paslėpti tikrąją Lietuvos žemės tvarką, kurią ketino įvesti „Agrokoncernas“. Taip skaitant ir gretinant kyla nemaloni nuojauta, kurią išsakęs ar nutylėjęs jautiesi vienodai blogai. Ar negali taip būti, kad kai rūpiniesi Vakarų demokratijos likimu, gali mažiau jaudintis dėl „Agrokoncerno“ įtakos Lietuvos politikai?

Pagaliau, trečiąją mano pastabą padiktavo istoriko priekabumas. Manau, kad neteisinga vaizduoti šaltąjį karą kaip kokia nors prasme kontroliuojamą ar dirbtinį konfliktą. Tikro Rytų ir Vakarų karo grėsmė abiejose pusėse atrodė labai reali, o tai reiškia, kad ir buvo reali.

Visa apimančios egzistencinio siaubo atmosferos (ypač ankstyvuoju šaltojo karo periodu), kurią mums paliudija gausybė istorijos šaltinių, niekaip nepavyksta apibendrinti kaip vien „kovingos retorikos“. Geriausiai tai patvirtina šaltojo karo laikotarpio Vakarų valstybių gynybos biudžetai. Šaltojo karo pabaigoje Vakarų Vokietijos gynybos biudžetas sudarė 2,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Prancūzijos – per 3 proc. BVP, Didžiosios Britanijos – apie 4 proc. BVP. Nė viena šių valstybių šiandien nėra sugrąžinusi to paties gynybos išlaidų lygio.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Tai labai svarbus rodiklis – pinigai leidžiami tada, kai iš tikrųjų juntama grėsmė. Vien šis pavyzdys leidžia paneigti prielaidą, kad Rytų ir Vakarų konfliktas buvo dirbtinis.

Intelektualiai diskutuoti yra svarbu ir smagu, bet gali būti pavojinga. Juk iš V. Laučiaus minėtų tarpukario Vokietijos konservatyvių mąstytojų net patys protingiausi dažnai galiuką paėjėdavo su naciais. Kai trečiąjį kelią tarp kapitalizmo ir bolševizmo supainiodavo su Adolfo Hitlerio autobanais.

Tačiau ši mintis jau greičiausiai apskritai „ne prie ko“.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"