Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kas nugalėjo savivaldos rinkimuose? 

2019 kovo 8 d. 06:00

Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Bet kuris atsakymas – tik Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikiamų duomenų interpretacija. Todėl ir šie pamąstymai yra tik viena interpretacijų. Be to, savivaldos rinkimai nesibaigė – laukia antrasis merų rinkimų turas, todėl galime aptarti tik savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus, kuriuos kiek pakoreguos merų išrinkimas.

Jau iš pirmo žvilgsnio peršasi išvada, kad nugalėjo visuomeniniai rinkimų komitetai. Už juos balsavo per 27 proc. rinkėjų ir jie jau turi daugiau nei ketvirtadalį mandatų – 311. Tačiau taip pat rimtai galime teigti, kad nugalėjo partijos – jos laimėjo 1150 mandatų.

Vertinimas priklauso nuo požiūrio. Jei rinkimų komitetus traktuosime kaip reiškinį, kuris kiekvienoje savivaldybėje turi konkrečią išraišką, tai šis reiškinys tikrai yra lyderis, aplenkęs bet kurią partiją. Partijos kėlė savo kandidatus beveik visose savivaldybėse, tačiau visos jos pagal gautus mandatus nusileidžia komitetams kaip visumai: konservatoriai laimėjo 267, socialdemokratai – 264, „valstiečiai“ – 218, liberalai – 121, „darbiečiai“ – 60 mandatų ir t. t.

Rinkimų komitetai, kaip reiškinys, kelia klausimų. Kiek jis stiprės ar silpnės? Jeigu stiprės, kaip tai veiks partinę sistemą? Galiausiai – kaip reikėtų vertinti šį reiškinį demokratijos sklaidos požiūriu?

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad rinkimų komitetai turi teisę gyvuoti ne tik todėl, kad taip kadaise išaiškino Konstitucinis Teismas. Aktyvūs piliečiai turi turėti teisę dalyvauti vietos savivaldoje ne tik per politines partijas. Seimo rinkimuose visada buvo galima pačiam iškelti save į kandidatus, o dalyvauti savivaldos rinkimuose iki 2011 metų buvo galima nežinia kodėl tik per partijas.

Tačiau gyvenimas rodo, kad komitetus steigia ne tik aktyvūs piliečiai, nenorintys turėti reikalų su partijomis, bet ir seni partiniai politikai, dėl įvairių priežasčių nutraukę ryšius su partijomis, tačiau norintys toliau dalyvauti politikoje.

Rinkimų komitetai neprilygsta partijoms, jie šiandien tiesiog yra, o rytoj gali dingti.

Įžvelkime teigiamą dalyką – rinkimų komitetai duoda niuksą partijoms stiprinti savo skyrius, ieškoti ten aktyvių žmonių, galinčių įtikinti rinkėjus.

Neigiamas aspektas – rinkimų komitetai yra laikini kaip vienkartiniai indai, jų stiprybė yra lyderio populiarumas. Lyderiui pasitraukus, dingsta ir komiteto populiarumas. Iškalbingas pavyzdys – komitetas „Alytaus piliečiai“, 2015 metais laimėjęs 12 mandatų. Šiemet rinkimuose nedalyvavo šio komiteto lyderis Vytautas Grigaravičius, todėl „Alytaus piliečiai“ laimėjo tik 3 mandatus.

Dar ryškesnis pavyzdys – „Vieningas Kaunas“, nes jo lyderis yra ryškesnis. Tačiau sutikite – užtektų Visvaldui Matijošaičiui netikėtai pasitraukti iš politikos, ir šis rinkimų komitetas pradėtų byrėti.

Mano argumentacija tokia: rinkimuose mes savotiškai samdome komandas. Kai samdome partijų sudarytas komandas, žinome tų partijų darbus, deklaruojamas vertybes, galime tą partiją nubausti kituose rinkimuose. Rinkimų komitetai šiuo požiūriu niekaip neprilygsta partijoms, jie šiandien tiesiog yra, o rytoj gali tiesiog dingti.

Partijų pasirodymas šiuose rinkimuose irgi nėra vienareikšmiškas. Geriausiai pasirodę konservatoriai šiek tiek padidino turėtų mandatų skaičių, tačiau džiaugsmo jų lyderio veide nebuvo matyti. Gal todėl, kad šiai partijai nelabai sekėsi didžiuosiuose miestuose: Vilniuje – 9, Kaune – 8, Klaipėdoje – 6, Šiauliuose – 3, Panevėžy – 5 mandatai.

Antroje vietoje tarp partijų likę socialdemokratai pasirodė kur kas prasčiau. Jie ne tik prarado beveik 100 mandatų, bet ir buvo iššluoti iš didmiesčių tarybų – jų neliko nei sostinėje, nei Kaune, nei uostamiestyje, o Šiauliuose ir Panevėžyje jie laimėjo po 2 mandatus.

Įdomus „valstiečių“ pasirodymas. Viena vertus, ši partija padidino mandatų skaičių (nuo 140 iki 218), kita vertus, partijų sąraše ji liko trečia. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad už „valstiečius“ šįkart balsavo perpus mažiau rinkėjų nei 2016 metų Seimo rinkimuose. Nėra tiesioginio ryšio tarp šių rinkimų, tačiau toks elektorato sumažėjimas turi kelti nerimą. Prisimenant Ramūno Karbauskio gyrimąsi, kad jo partija laimės 300 mandatų, rezultatai yra šaltokas dušas.

Nustebino Liberalų sąjūdžio rezultatai. Liberalai taip pat prarado apie 100 mandatų, tačiau dalį tų prarastų mandatų turės jų pabėgėliai Vilniuje, Klaipėdoje, Varėnoje. Tačiau net ir atmetę pabėgėlius galime teigti, kad liberalai turi visus šansus likti parlamentine partija, t. y. 2020 metais peržengti 5 proc. rinkimų į Seimą barjerą. Tai pirmiausia aiškinčiau liberalų elektorato ištikimybe partijai.

Pabaigoje – apie charizmą. Politiko charizma yra Dievo dovana, tai puikiausiai patvirtino Viktoras Uspaskichas, nesunkiai užėmęs trečią vietą Vilniaus mero rinkimuose.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika