Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kas įdomesnio Rusijoje? 

2018 lapkričio 16 d. 06:00

Rusijoje yra žurnalas anglišku pavadinimu „The New Times“. Tiksliau, jau ne žurnalas įprasta, tradicine forma – neseniai dėl finansinių sunkumų šio žurnalo leidybos teko atsisakyti. Liko tik internetinė jo versija (www.newtimes.ru).

Žurnalas (vadinkime tradiciškai) yra solidus, rašantis politinėmis ir ekonominėmis temomis, jis yra kritiškai nusiteikęs dabartinio režimo atžvilgiu. Žurnalui vadovauja garsi politikos žurnalistė ir politologė Jevgenija Albac. Ji ne tik rašo, bet ir aktyviai dalyvauja žinomos radijo stoties „Echo Moskvy“ veikloje kaip laidų vedėja bei jų viešnia.

Žaibiška rusų reakcija į prašymą padėti rodo, kad pilietinė visuomenė Rusijoje nėra sunaikinta.

Manoma, kad abi šios žiniasklaidos priemonės gyvuoja todėl, kad režimas daro sąmoningą reveransą intelektualiems valdiniams, nevartojantiems propagandos, skleidžiamos per Kremliaus prižiūrimus televizijos kanalus, laikraščius ir interneto portalus. Tai lyg mažytės pasipiktinimo garo išleidimo angelės. „The New Times“ savininkė, regis, yra pati J. Albac, o radijo stoties „Echo Moskvy“ savininkas tikrai yra mums gerai žinomas koncernas „Gazprom“.

Spalio mėnesį valdžia nežinia kodėl staiga liovėsi toleruoti žurnalą. Formaliai viskas buvo padaryta taip: už kažkokius nedidelius finansinių ataskaitų teikimo tvarkos pažeidimus vieno pirmosios instancijos teismo teisėja skyrė žurnalui fantastinę 22 mln. rublių (apie 300 tūkst. eurų) baudą. Mąstantiems rusams tokia bauda reiškia du dalykus. Pirma, paprasta teisėja negalėjo jos skirti be komandos iš viršaus. Antra, baudos dydis rodo aiškų norą leidinį sunaikinti.

Praėjusios savaitės pabaigoje J. Albac griebėsi, atrodytų, šiaudo – kreipėsi į savo skaitytojus, kitų leidinių žurnalistus bei visus piliečius, kuriems rūpi spaudos laisvė, ir paprašė padėti surinkti pinigus baudai sumokėti. Įvyko tai, ko nesitikėjo pati redakcija. Tūkstančiai rusų pradėjo siųsti pinigus. Kaip radijo laidoje sakė pati J. Albac, didžioji perlaidų dalis yra nedidelės sumos – nuo 500 iki 1000 rublių (7–14 eurų), o pirmieji siuntėjai buvo pensininkai.

Per keturias (!) dienas buvo suaukota 26 mln. rublių. Žinoma, buvo ir aukotojų, kurie nepagailėjo tūkstančių dolerių ar eurų, tačiau dabar labiausiai aptarinėjamas aukojimo greitis, masiškumas ir geografija – perlaidos ėjo ir iš tų vietovių, kur jau tikra žiema, ir iš tų, kur dar gražus ruduo, iš gilios provincijos ir didelių miestų.

Rusų komentatoriai sutaria, kad siekdamas uždusinti nepageidaujamą leidinį Kremlius pasiekė priešingą efektą – mobilizavo kritiškai jo atžvilgiu nusiteikusius piliečius. Jei 1989 metais Sovietų Lietuvos valdžia būtų panašiai nubaudusi, pavyzdžiui, laikraštį „Gimtasis kraštas“, mūsų žmonės būtų aukoję taip pat aktyviai. Tačiau rusų komentatoriai nuoširdžiai stebisi. Matyt, jie nesitikėjo tokio aukotojų aktyvumo.

Žaibiška rusų reakcija į prašymą padėti rodo, kad pilietinė visuomenė Rusijoje nėra sunaikinta ir kad ji gali greitai sukrusti, jeigu tik atsiranda stiprus dirgiklis. Pats pinigų surinkimo faktas stiprina pilietinę visuomenę – žmonės pasijunta galintys ką nors nuveikti ir jaučiasi prisidėję prie gero darbo.

Tam padeda ir pats režimas. Jau akivaizdu, kad valdymas tampa neefektyvus (valdininkų lojalumas svarbiau nei kompetencija), daromos šiurkščios klaidos (pastaroji – pensinio amžiaus ilginimas). Sociologai fiksuoja, kad stiprėja socialinio teisingumo siekis – paprasti rusai vis labiau mato nelygų bendrojo vidaus produkto paskirstymą.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute dirba profesorius Valerijus Solovejus. Jis vertinamas kaip žmogus, gerai pažįstantis valdžios koridorius ir gaunantis patikimos informacijos apie tai, kokios mintys ir nuotaikos ten sklando.

Pastaruoju metu V. Solovejus aktyviai reiškiasi žiniasklaidoje. Šią savaitę jis paskelbė trumpą komentarą ironišku pavadinimu „Tik pirmarūšės naujienos. Išsirinkite pagal skonį“. O tos naujienos keturios: 1) „The New Times“ surinko pinigus didžiulei baudai sumokėti greičiau, nei bet kas tikėjosi, o opozicijos dusinimo politika ją ne gniuždo, bet mobilizuoja; 2) Vidaus reikalų ministerija rengiasi „klasiniams mūšiams“ su gyventojais kitų metų rudenį ir žiemą, kai padėtis šalyje labai pablogės; 3) Privačiuose pokalbiuose apie artimiausią ateitį valdininkai ėmė vartoti žodžius „katastrofa“ ir „krachas“; 4) Privačiuose pokalbiuose su amerikiečiais net lojalūs oligarchai ir buvę Rusijos ekonomikos vadovai griežtai atsiriboja nuo Kremliaus užsienio politikos.

Amerikoje gyvenanti rusų politologė Lilija Ševcova šią savaitę nupiešė dar „linksmesnę“ Rusijos turtuolių ateitį. Jos manymu, turtingi rusai Vakarų pasaulyje tampa raupsuotaisiais, su kuriais ne tik nenorima bendrauti, bet ir imamasi aiškintis jų turtų kilmę. Kol Kremlius elgėsi pagal taisykles, Vakarų valstybių valdžia nesidomėjo tų turtų kilme, o tūkstančiai advokatų ir bankininkų gerai užsidirbo ir užsidirba tvarkydami rusų pinigus.

Kur dingti rusų turtuoliams, varomiems iš Vakarų pasaulio? Belieka grįžti į Rusiją. L. Ševcovos manymu, turtuoliai sieks stiprinti Kremliaus režimą, nes jis liks vienintele elito turtų apsaugojimo priemone. Tikėtis elito sukilimo prieš režimą yra naivu.

Tačiau režimas tuo pat metu turės galvoti, kaip nuraminti teisingumo trokštančią liaudį. Lengviausias būdas – atiduoti liaudžiai sudraskyti senuosius oligarchus ir susirasti naujų. Tai būtų efektyviausias naujas valdžios legitimizavimas. Juk paprastiems žmonėms smagu matyti, kaip areštuojami ir nuteisiami nekenčiami turtuoliai bei aukšti valdininkai.

Galima sutikti su ne visomis šiomis įžvalgomis ir prognozėmis, tačiau sunku paneigti, kad padėtis Rusijoje po truputį keičiasi. Deja, galime tik spėlioti, kokie bus šių pokyčių rezultatai.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"