Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kam politikui galva? 

2015 spalio 7 d. 06:00

Bepigu mokslininkams: jeigu tik jie yra pakankamai sąžiningi, darbštūs, netingi ieškoti patikimų šaltinių ar faktų, jei turi analitinių gebėjimų, tai galiausiai susikuria teisę turėti savo nuomonę ir ją drąsiai reikšti.

Politikams blogiau. Net jei politikas turi visas minėtas savybes, jis neturi teisės galvoti savo galva, turėti savo nuomonę ir ją atvirai reikšti. Visada atsiranda kas nors, atimantis iš jo tą teisę. Pavyzdžiui, partija ar rėmėjas – toks didesnis ar mažesnis „rubikonas“.

Ypač suvaržyti tampa politikai, įtraukti ar įsitraukę į vykdomosios valdžios sistemą. Jiems tenka paklusti didesniam viršininkui, kuris nurodo, ką ir kam kalbėti. Galvos nebereikia, nes jie dirba kaip anekdote apie direktorių, kuris ieškojo savo įmonei buhalterio. Tas direktorius kiekvienam kandidatui užduodavo paprastą klausimą: „Kiek bus dukart du?“ Dešimt kartų skambėjo atsakymas „Keturi“, ir tai dešimčiai kandidatų direktorius parodė duris. Vienuoliktas kandidatas paklausė: „O kiek jums reikia, pone direktoriau?“ Ir būtent šis kandidatas buvo priimtas.

Panašiai ir mūsų premjerai, ministrai, departamentų, savivaldybių direktoriai (o nuteisus Bronislovą Burgį ir mokyklų direktoriai...), – visi jie iš Vilniaus ar Briuselio „viršininko“ akių turi atspėti, kiek bus dukart du. Neatspės – lėks iš posto. Arba negaus pinigų, kaip neseniai pagrasino ponai iš Vokietijos tiems savo galva galvojančių valstybių vadovams, kurie nenori aklai vykdyti jų nurodymų dėl privalomų priimti pabėgėlių kvotų.

Kiek Lietuva privalės priimti pabėgėlių, jau paskelbta. Kiek jų realiai atsiųs – nežinome. Nes „siuntas“ su pabėgėliais „pakuoja“ Angela Merkel, kuri, kaip ir mūsų premjeras, atsikelia su viena nuomone, o į lovą gulasi jau su kita. Iš pradžių karštai agitavusi už tautų, religijų, orientacijų draugystę ir kuo glaudesnę integraciją, po didesnio naujųjų „prancūzų“ ir „vokiečių“ chuliganiško siautėjimo kanclerė praregėjo: „Multikultūrinė politika nepasiteisino.“

Bet kai tik verslininkai pradėjo mušti pavojaus varpus, kad norinčių gimdyti ir dirbti Vokietijoje liko mažiau, nei realiai jų reikia verslui, ES įtakingiausioji politikė sumaniai išnaudojo sunkią padėtį Artimuosiuose Rytuose ir svetingai atvėrė Vokietijos duris „atbėgėliams“, kviesdama ir kitas ES valstybes sekti jos pavyzdžiu. Kai tik paaiškėjo, jog ne visi „atbėgėliai“ yra pabėgėliai, t. y. ne visi yra diplomuoti sirai krikščionys, besigelbėjantys nuo fizinio smurto savo šalyje, Vokietijos vadovai ėmėsi psichologinio smurto, primesdami kitoms ES valstybėms tokius sprendimus, kurie neatitinka nei tų šalių galimybių, nei pačių pabėgėlių norų. O pati Vokietija pradėjo rūpintis savo sienomis.

Tad vargu ar verta tikėtis, kad taip keičiantis „viršininkės“ nuomonėms ir nuotaikoms Lietuvos premjeras ir jo kabineto ministrai sugebės formuluoti kokią nors nuoseklesnę Lietuvos politiką ar koncepciją pabėgėlių klausimu. Galų gale juk niekas net neapskaičiavo, kiek Lietuva realiai galėtų jų priimti užtikrindama padorias sąlygas, ekonominį, kultūrinį bei psichologinį saugumą ne tik pabėgėliams, bet ir „aborigenams“ – nuolatiniams Lietuvos gyventojams! Nes tokio nurodymo Briuselis nedavė, o galvoti savo galva mūsų klusnieji nurodymų „iš aukščiau“ vykdytojai arba nebemoka, arba vengia.

O juk tai toks paprastas, toks lietuviškas klausimėlis! Kas bus, jei koks nors lietuvis ims ir pasidomės problemomis, kurios nuo Lietuvos kur kas toliau nei Briuselis? Jeigu paklaus: kas didesnis galvažudys, Basharas al-Assadas ar vadinamoji Islamo valstybė? Kodėl blogas yra Sirijos prezidentas: ar todėl, jog jį remia blogas Vladimiras Putinas, ar dėl to, kad jo režimas Sirijoje realiai pražudė daugiau žmonių negu „Islamo valstybės“ kovotojai?

Žinoma, nelabai etiška lyginti aukų skaičius, bet taip jau atsitiko, kad islamistų žiaurumai jų pačių iniciatyva (kad įbaugintų) buvo transliuojami per pasaulio televizijas, o B. al-Assado kariauna tokios reklamos vengė. Todėl gana daug žmonių ir Europoje, ir kitur laiko islamistus nežmoniškesniais už Assadą, nes šis bent jau nesigiria savo žiaurumu. Veikia dar ir trečioji jėga – vadinamoji nuosaikioji sirų opozicija B. al-Assado režimui. Bet ji, atrodo, tokia silpna, kad net ir su JAV bei jos sąjungininkų pagalba iki šiol nepajėgė nei jo nuversti, nei pasipriešinti islamistams. Gal ne tą arkliuką pasibalnojo JAV? Neradus tikrovę atitinkančių atsakymų į šiuos klausimus, nebus galima rasti ir adekvačių priemonių pabėgėlių srautams stabdyti. O tada jau gali iškilti likimo klausimas: ar sugebės Europa sutalpinti visus atbėgančius ir pati nenuskęsti pabėgėlių tvane?

Kas gali paneigti, jog būtent prieš šitą klausimą V. Putinas nori paklupdyti Europą, įsiveldamas į karo veiksmus Sirijoje? Juk tai galėtų būti kerštas Europai už Rusijos prezidento ištrėmimą iš pasaulio galingųjų klubo...

V. Putinas juk galvoja savo galva! Tiesa, tik apie save, ne apie rusų tautą...

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"