Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kai trūksta fantazijos, gelbsti anglų kalba 

2015 rugpjūčio 29 d. 06:00

Sakoma, kad pagal vaiko vardą daug ką galima pasakyti apie tėvus. Panašiai ir su kavinių, barų, restoranų pavadinimais. Daug ką pasakysi apie jų „krikštatėvius“ – savininkus, jų pomėgius, kultūros, pilietiškumo lygį. Ir nesvarbu, kad įstatymais daug kas yra nedraudžiama. Pavadinimas – ne vien kabliukas pasąmonei, traukiantis ten užeiti.

Netylant diskusijoms dėl Lietuvos piliečių pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis įteisinimo, akis bado nelietuviški rašmenys ir nelietuviški žodžiai daug viešesnėje nei asmens dokumentai vietoje – kavinių, barų, restoranų iškabos gatvėse. Apie viešbučius – kita kalba, dauguma jų priklauso tarptautiniams tinklams.

Pasidairę po Vilnių rasime daugybę „w“, o prie kavinių durų pasitiks kitų kalbų žodžiai: „Wasabi“, „White House“, „Esse“, „Forest“, „Food“, „Stretto“, „Sweet Root“, „Terrazza“, „Sakwa“, „Wok & Roll“, „Yucatan“, „The Galler“. Aiškėja, kad kalbininkų reikalavimai lengvai apeinami – užtenka Valstybiniame patentų biure įregistruoti tokį prekės ženklą. O prekės ženklo pavadinimas neprivalo atitikti lietuvių bendrinės kalbos normų. Gerai tik, jei patentų biuro ekspertai patys kartais suabejoja, ar žodį registruoti. Tada jie konsultuojasi su Valstybine lietuvių kalbos komisija.

Prieš keletą metų būta atvejo, kai ekspertams užkliuvo planuojami įregistruoti prekių ženklai „Kalbabojai“ ir „Litofcai“. Tuomet kalbininkai paaiškino, kad prekės ženklas yra viešosios kalbos dalis, kad jis negali būti nepadorus, įžeidžiamas. Minėti pavadinimai nebuvo registruoti. Tačiau Kaune yra kavinė „Barracuda“. Neįžeidžiamas pavadinimas? Galbūt. Matyt, ten save gerbiančios damos nesilanko. O angliški žodžiai nėra nepadorūs ar įžeidžiami, todėl ir leidžiami? Šiek tiek keistoka, kad ekspertai vadovaujasi tik padorumo kriterijais.

Prekių ženklai – viešosios kalbos dalis. Žinoma, viešai kalbėti galima visomis pasaulio kalbomis. Kalbėti niekas ir nedraudžia. Bet tai juk ne tas pats, kas vietinių kavinių pavadinimai.

Jei viešus užrašus laikysime informacija, tada, žinoma, galima ir keliomis kalbomis užrašyti – tai daroma po muziejaus eksponatais ir pan. Dabar svarstoma, ar leisti rašyti viešojo transporto maršrutų rodykles ir anglų kalba – kad iš oro uosto vykstantys užsieniečiai žinotų, kur, kaip ir už kiek įsigyti bilietą ir pan. Žinoma, kad reikia leisti. Ir ne tik ten. Užsieniečiai juk po visą Vilnių zuja.

Kavinių pavadinimai nėra tokio lygio informacija, kad ją būtų privalu rašyti angliškai. O gal čia tik kai kurių verslininkų provincialumas – manymas, kad tik angliškas pavadinimas yra moderniau ir solidžiau? Nejaugi bijantieji savo kavines pavadinti lietuviškai mano, kad užsieniečiai neužsuks į jiems nesuprantamais žodžiais pavadintas įstaigas? Daugiau nei juokinga. Gražu, kad randasi ir gerų pavyzdžių. Kartą maloniai nustebino ne „Sushi bar“, kurių Vilniuje daugybė, o aptikta „Sušinė“. Ir tai net įsimintiniau skamba.

Tik fantazijos stokojantis verslininkas pavadinimui nepanaudos vietovės išskirtinumo. Pavyzdžiui, šalia vaizdingosios Pūčkorių atodangos stovi ne koks nors „Skardis“, o nieko nesakanti užeigėlė „Driada“. Na, paieškojus reikšmės, pasirodo, kad tai erškėtinių šeimos augalėlis. Bet kas jį žino? Vilniaus Perkūnkiemyje – kažkoks „Livin“. O kodėl ne „Griaustinis“ ar „Žaibas“?

Kauniečiai lyg ir išradingesni, be to, jų pavadinimai su istorinėmis įžvalgomis: „Abato menė“, „Kunigaikščių menė“, „Baltai“, „Laikinoji sostinė“. O „Žalgirio“ arenos restoranas „1410“ atmintyje užtvirtina Žalgirio mūšio metus. Netrūksta ir etnografinių, mitologinių atspalvių: „Kipšas“, „Bernelių smuklė“, „Aitvaras“, „Naktigonėlė“, „Alka“. Stabtelti kviečia „Užuovėja“, „Pakeliui“, „Šalia kelio“. Iš Vilniaus centro dingus „Svajonei“ (dabar ten „McDonald's“), nostalgišką pavydą kelia Kauno „Svajonė“.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Bene labiausiai savo krašto savitumą atskleidžia Klaipėdos kavinių ir barų pavadinimai: „Brizas“, „Kurėnas“, „Mano uostas“, „Molo užeiga“, „Pajūris“, „Atlantas“, „Marių vėjas“, „Aismarės“. Romantiškai uostamiesčio kavinių atmosferą kuria „Dar pabūki“, „Gundė“, „Nepraeik pro šalį“.

Nors nelietuviškos kebabinės įkėlė koją beveik į visą provinciją, mažų miestelių kavinukių pavadinimai lietuviški. Net Nemenčinė atrodo lietuviškesnė už sostinę – turi kavinukę „Voveraitė“.

Vasarą daug važinėjant po Lietuvą džiugino, kartais ir juokino kavinių iškabos „Radviliškio aura“, „Plūgo broliai“, „Pakalnutė“, „Laukinė plukė“, „Miško grafaitė“, „Amnezija“. Kadaise, kai miestai ir bajorai ėmė kalbėti poniškai (lenkiškai), kaimai, nesivaikydami madų, išlaikė gimtąją kalbą ir senuosius papročius, kurie miestui atrodė atgyvena. Atrodo, kad panašus procesas vyksta ir dabar. Na, pabandytų kur nors Tytuvėnuose, Tauragnuose ar Balbieriškyje anglišką iškabą ant savo užeigos vietos virėja pakabinti, taigi pirštais užbadytų.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"