Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

J. Matulaitis Lietuvai 1898-aisiais ir šiandien 

2014 liepos 12 d. 06:00

Jurgis Matulaitis iš Marijampolės parapijos Lūginės kaimo, mažas likęs našlaitis ir jaunas apšlubęs, pusbrolio, Kielcų gimnazijos ir seminarijos mokytojo, remiamas pasiekė kunigystę, vyskupų įvertintas studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Šveicarijos Fribūre. 

Tapęs kunigu, tarnavo tuose pačiuose Kielcuose ir Varšuvoje. Pasižymėjo krikščionių darbininkų švietimu ir organizavimu, tad buvo pakviestas į tą pačią Peterburgo akademiją dėstyti anuomet naujo sociologijos mokslo, labiausiai nagrinėjančio socialines problemas, kurios jam rūpėjo dar nuo studijų laikų.

Jam rūpėjo ir bendrieji carizmo spaudžiamos, naikinamos lietuvių tautos reikalai. Todėl dar studentas būdamas rašinėjo tiek į draudžiamą spaudą Lietuvoje, tiek į laisvąją Amerikos lietuvių spaudą. 1898-aisiais, savo diakono šventimų metais, sugebėjo nusiųsti į JAV platų straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. (Kunigėliais anuomet buvo vadinami klierikai ir jauni kunigai.) Po penkerių metų, 1903-iaisiais, jis buvo išspausdintas Jurgio slapyvardžiu kunigo Antano Miluko leidžiamame žurnale "Dirva-Žinynas", bet plito Lietuvoje nurašomas ranka. Lietuvoje pirmą kartą ištisas paskelbtas... po 100 metų Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinyje "LKMA Metraštis" (t. XXIII, 2003).

Tuose "Žodžiuose" klierikas J. Matulaitis įrodinėja, kad Tėvynės meilė yra viena iš krikščioniškųjų dorybių, kuri remiasi ketvirtuoju Dievo įsakymu „Gerbk tėvą ir motiną“, o kartu ir bendruoju artimo meilės įsakymu. Artimo meilės praktika turi laipsnius. Pradeda nuo artimiausiųjų – šeimos narių, toliau liečia gimines, kaimynus, bendradarbius, pavienius tautiečius ir visą tautą. Tačiau savosios tautos meilė neliepia neapkęsti kitų tautų, priešingai, ragina su jomis bendrauti geros kaimynystės būdu. Jaunasis Jurgis primena, kokius nuostolius ne tik tautai, bet ir religijai darę ar tuomet tebedarą kunigai, kurie labiau rūpinasi lietuvių liaudį mokyti lenkų kalbos, negu tikėjimo ir maldingumo: „Lietuvišką duonelę valgome, nesigėdykime ir lietuviškai kalbėti.“

Minėtame straipsnyje Jurgis atidžiai įspėja dėl reikalo priešintis caro valdžios vykdomam nuožmiam rusinimui. Ragina palaikyti lietuviškas kultūrines ir buitines tradicijas, nes rusiškosios mums yra svetimos, dažnai tiesiog atstumiančios, nurodo, kaip svarbu palaikyti ir ugdyti tautinę savigarbą.

Darbuodamasis Peterburge, paskui vadovaudamas slaptam Marijonų vienuolijos naujokynui Šveicarijoje, J. Matulaitis, ypač atostogoms atitrūkęs, vadovauja kunigų rekolekcijoms Kaune ir Marijampolėje, dalyvauja socialinius klausimus nagrinėjančiose konferencijose, rašo į spaudą. Yra žinomos jo paskelbtos studijos apie privačios nuosavybės teisėtumą ir jos pareigą tarnauti bendram visuomenės gėriui, apie darbininko asmens, šeimos ir organizacijų teises.

1918 metais tapęs Vilniaus vyskupu, jis turėjo begalę administracinių rūpesčių ir daugybę nemalonumų, nes palaikė lietuvių ir baltarusių tikinčiųjų teisę vartoti bažnyčioje savo gimtąją kalbą. Kartu gynė žydų ir raudonarmiečių šeimų teisę gauti pašalpas lygiomis teisėmis su kitų tautybių varguoliais. J. Matulaičiui išvykus iš Vilniaus, jo artimiausi bendradarbiai – prelatai ir vyskupas pagalbininkas – kapitulos posėdžių knygoje surašė išsamų protokolą, kuriame smerkė jo palankumą lietuviams ir baltarusiams, nors kartu pažymėjo nepaprastą J. Matulaičio asmens kilnumą. Visiškai jo garbę atitaisė Vatikano II Susirinkime dalyvavę 22 Lenkijos vyskupai. Jie paprašė popiežiaus paskelbti Jurgį Matulaitį Katalikų Bažnyčios palaimintuoju. Tai padarė šv. Jonas Paulius II 1987 metų birželio 28 dieną. Pirmas viešas Palaimintojo pagerbimas Lietuvoje buvo surengtas Marijampolės Šv. Mykolo bažnyčioje, kur ilsisi jo palaikai.

Ir dabar kiekvienais metais Marijampolėje vyksta iškilmingi Palaimintojo minėjimai tą savaitę, į kurią patenka liepos 12-oji.

Bažnyčiai Lietuvoje ir kartu Lietuvos valstybei arkivyskupas J. Matulaitis suteikė tokį istorinį patarnavimą, kokio negalėjo suteikti nei Motiejus Valančius, nei Antanas Baranauskas: popiežiaus Pijaus XI įgaliotas, įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją ir taip nustatė tiesioginį mūsų krašto vyskupijų ryšį su Apaštalų Sostu, ne per Gniezną ar Mogiliovą, kaip buvo iki tol.

Ištikimybė tikėjimui, tautinė savigarba, socialinis teisingumas ir draugiškumas kitoms tautoms – J. Matulaičio testamentas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"