Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Ideologija ir lituanistika citatų fone 

2018 rugsėjo 26 d. 10:55

Ideologijos sąvoka šiais laikais yra suskilusi. Kai kalbama apie manipuliavimą žiniomis, įtvirtinančiomis kažkieno galią ir ribojančiomis pasirinkimo laisvę, šis žodis turi neigiamą prasmę, nes per įvairius kataklizmus pats reiškinys yra susikompromitavęs. 

Mes sakome, totalitarizmo ideologija, bet demokratijos ideologija yra loginė nesąmonė, nors šie du žodžiai kalbine prasme yra antonimai. „Lietuvių kalbos žodynas“ ideologiją apibrėžia kaip „pažiūrų, idėjų, vaizdinių, sąvokų sistemą, išreikštą įvairiomis visuomeninės sąmonės formomis“. Jei ideologija nesutapatinama su galia, ji – neišvengiama žmogaus gyvenimo terpė, nes bet kuris pasirinkimas ką nors veiktiarba neveikti visada yra susijęs su konkrečiomis pažiūromis.

Vaizdų kalba taip pat yra kalba, kuri veikia adresatą pusiau sąmoningai ir nesąmoningai. Paveikslas siunčia žinią apie Lietuvos herojus su paslėptomis rusiškomis citatomis.

Žmogus veikia savo tapatybės, kuri yra pilietinė (valstybė, kurioje gyvenu) ir nacionalinė (tautybė ar tautybės, kurioms priklausau) istoriniame lauke, supamas konkrečios kultūros, skleisdamas savo žmoniškumą gimtąja ar gimtosiomis kalbomis. Pasaulio piliečiais gali būti tik labai nedaugelis tų, kurie savo veikla ir įtaka sugeba teigti viso pasaulio istoriją ir kultūrą.

Gyvename Lietuvos istorijos, kultūros, kalbos aplinkoje. Šiuos objektus tiria humanitarinių mokslų sritis – lituanistika. Pastaruoju metu ji nuolat užkliūva viešojoje erdvėje ir yra tapatinama su ideologija neigiamiausia prasme, taip stengiantis pažeminti ją kaip humanitarinį mokslą. Kartojamas reikalavimas atsisakyti ideologijos lituanistikoje, tapti tiesiog mokslu. Laužiamasi pro atviras duris, nes mokslas negali būti ideologizuotas, o populiarus tarp „lituanistikos gelbėtojų nuo ideologijos“ reikalavimas taikyti pasaulinės humanitarikos matus niekaip negali būti susijęs su tariamais „nuideologizavimo“ procesais.

Lituanistika plėtojasi kaip mokslinės tiesos ir pažinimo siekinys, kurio esminis požymis yra objektyvumas. Tačiau ar įmanoma, kad tyrimų rezultatai nedarytų įtakos Lietuvos visuomenei, kuri ir yra sukurta savosios unikalios istorijos ir kalbos. Lituanistikos tyrimai ir jų sklaida suteikia visuomenei naujų žinių apie jos kalbą, istoriją, kultūrą. Šiuolaikiška lituanistikos sklaida patenkina prigimtinį žmogaus norą didžiuotis savo tapatybe. Sukurtos naujos žinios visuomenėje veikia kaip ideologija, nes formuoja vertybinę orientaciją, suteikia pasitikėjimo ir taip daro įtaką pasirinkimams. Puikus pavyzdys – Nepriklausomybės Akto atradimas. Nesuklysiu pasakiusi, kad jo atradėjas L. Mažylis dabar yra vienas populiariausių Lietuvoje žmonių.

O kaip su valstybės valdymu? Kiekviena valstybė privalo turėti savo strateginės komunikacijos, kuri iš esmės ir yra ideologija, viziją. Valstybės savo išskirtinumą pristato urbis et orbis per autentišką istorijos ir kultūros komunikaciją. Tai ypač svarbu Lietuvai, tik visai neseniai sugrįžusiai į pasaulio žemėlapį. Kai autentiškas turinys, kurį sukuria lituanistikos mokslai, nežinomas arba nenorimas žinoti, nutinka keistų dalykų. Karštas šių dienų pavyzdys yra šiuo metu kaip patriotinis gėris solidžiose erdvėse eksponuojamas M. Sagojano paveikslas „Lietuvos aušra“. Nevertinant jo meninės vertės, tai iškalbingas atviros ideologijos pavyzdys. Tiek jau to. Bet valstybės strateginės komunikacijos požiūriu, paveikslas, kuriame pavaizduoti Lietuvos valdovai Mindaugas, Gediminas ir Vytautas, ir kuris prikišamai primena garsų rusų tapytojo V. Vasnecovo paveikslą „Trys karžygiai“, o ir savo stilistika yra artimas rusų tapybos mokyklai, daro žalą. Vaizdų kalba taip pat yra kalba, kuri veikia adresatą pusiau sąmoningai ir nesąmoningai. Paveikslas siunčia žinią apie Lietuvos herojus su paslėptomis rusiškomis citatomis.

O tada kas gali pasakyti, ar vėliau „nesąmoningai apmokytam“ adresatui informacinių karų lauke pavyks kritiškai vertinti kitos valstybės siunčiamą nurodymą, kuo Lietuvoje didžiuotis. Kad to nenutiktų, profesionaliais lituanistikos mokslo rezultatais mūsų valdžia turėtų naudotis aktyviau ir kūrybiškiau.

Jolanta Zabarskaitė yra profesorė, humanitarinių mokslų daktarė

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"