Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Gal nereikėtų mūsų kvailinti? 

2016 rugpjūčio 10 d. 06:00

Nespėjo laisvos, demokratiškos Europos tautos apmąstyti anglų „Brexit“ priežasčių ir pasekmių, kai jas supurtė naujos žudynės Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Kas kaltas? Jei labai trumpai, kaltas Europos Sąjungos lyderių ir jiems atitariančio elito nenoras matyti realybę tokią, kokia ji yra, ir iš to išplaukiantis nesugebėjimas priimti išmintingų sprendimų, kaip suvaldyti padėtį. Matome, jog Prancūzijos valdžia savo piliečius nuo teroristų išpuolių saugo tik kalbomis. Ne geresnė padėtis ir Vokietijoje. Čia vokiečius ėmė žudyti ką tik gėlėmis, duona ir druska sutikti pabėgėliai, tačiau kanclerė tvirtina nekeisianti pabėgėlių priėmimo politikos.

Žiauriausi teroro išpuoliai vykdomi kaip tik tose šalyse, kurios svetingiausiai priiminėja pabėgėlius.

Nepripažinti krauju nuskalbtos realybės – tai nebe politinis korektiškumas, o europinis vištakumas. Tai tuo labiau apgailėtina, kad jau net europiečiai musulmonai pradeda suvokti savo religinės bendruomenės atsakomybę svetingai juos priėmusiai Europai ir ragina taikinguosius musulmonus „pranešti teisėsaugai apie visus kriminalinius tautiečių ketinimus ir veiksmus, kad būtų užtikrintas visų saugumas“.

Cituoju arabų kilmės prancūzų rašytojo Taharo Ben Jellouno atvirą laišką musulmonams, kurį išspausdino ne tik Prancūzijos žiniasklaida. Rašytojo nuomone, „jei ir toliau pasyviai stebėsime, kas vyksta mūsų akivaizdoje, anksčiau ar vėliau tapsime šių žudikų bendrininkais“. Jis, be abejo teisus, bet žinant apie jo bendratikių radikalų nepakantumą kitokiai nuomonei, baisoka, kad rašytojo neištiktų Salmano Rushdie likimas.

Tačiau stipri asmenybė savo likimą pati renkasi. O ką rinksimės mes, lietuviai, tragiškai nykstanti tauta? Bukai klausysimės saldžiabalsių agitatorių, raginančių vykdyti Briuselio ir Angelos Merkel nurodymus priimti kiekvieną, kas beldžiasi į mūsų duris, ar vis dėlto galvosime apie neatsakingo svetingumo pasekmes, jei nebus imamasi protingų apribojimų ir realių (ne žodinių) saugumo priemonių?

Beje, visuomenė Lietuvoje savo (taip pat ir neigiamą) nuomonę apie pabėgėlius formuoja remdamasi ne debesimis, o dvejopo pobūdžio rimtais šaltiniais. Vienas jų – oficiali, žiniasklaidoje skelbiama informacija apie jau atvykusių pabėgėlių elgesį juos priėmusiose šalyse (o jis išties kelia didžiulį nerimą). Antras – informacija, nors ir labai atsargi, apie oficialių valdžios pareigūnų veiksmus mėginant atskirti galimus teroristus nuo tikrųjų karo pabėgėlių bei užkirsti kelią teroro išpuoliams. Praktiškai rezultatas lygus nuliui, ypač kalbant apie neaiškių atbėgėlių atskyrimą nuo tikrųjų karo aukų. Ir kol kas sunku patikėti, kad Lietuvos pareigūnai yra gudresni už savo kolegas Vakaruose...

O jei susipažintume su faktais ir išvadomis, kurias nutyli mūsų spauda, bet jos, nepaisant cenzūros, pasiekia visuomenę Vakaruose? Palyginkime mūsų valdžios ir kai kurių pigios darbo jėgos ištroškusių verslininkų optimizmą atbėgėlių atžvilgiu su Brėmeno universiteto profesoriaus sociologo, ekonomisto, demografo Gunnaro Heinsohno (jis dar dėsto Federalinėje saugumo politikos akademijoje Berlyne ir NATO gynybos koledže Romoje) įžvalgomis.

Pačioje XXI amžiaus pradžioje knygoje „Sūnūs ir pasaulio užvaldymas: teroro vaidmuo nacijų iškilime ir žlugime“ G. Heinsohnas numatė pasaulį ištiksiantį naują „didįjį tautų kraustymąsi“. Nors anuomet „Islamo valstybė“ dar nebuvo užgimusi, remdamasis istoriniais dėsningumais bei gausybe statistinių duomenų, profesorius ne tik išpranašavo, bet ir pagrindė tiek dabartinį pabėgėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų įsiveržimą į Europą, tiek ir pastaraisiais metais Europą užliejančio islamistinio (sic!) teroro bangą. Beje, G. Heinsohno duomenimis, tik per pastarąjį šimtmetį musulmoniškajame pasaulyje gyventojų skaičius išaugo nuo 150 mln. iki 1200 mln. – akivaizdus demografinis sprogimas. O susidariusio demografinio burbulo didžiausią dalį sudaro jaunimas. Būtent musulmonų jaunimas, profesoriaus nuomone, sugalvojo tą pasaulinę rykštę, gresiančią pražūtimi vangiajai Europai.

Kas senstančioje, nykstančioje Lietuvoje galėtų jo išvadas užginčyti?

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"