Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Europos Sąjungos herbas 

2019 sausio 10 d. 06:00

Europos Sąjunga (ES) neturi herbo. Kartą pradėjau mąstyti, koks tas herbas turėtų būti, ir prisiminiau vieną pamokomą istoriją.

Jei man reikėtų nupiešti herbą, vaizduojantį dabartinę ES, pieščiau kokią nors raizgalynę, kuri labai puikiai atitiktų šūkį „Suvienijusi įvairovę“.

Trys didieji Turkijos miestai – buvusi paskutinė Romos imperijos sostinė, nūnai vadinama Stambulu, sostinė Ankara ir Egėjo jūros uostamiestis Izmiras. Šiuos tris miestus sujungę žemėlapyje gauname trikampį. Šis trikampis yra Turkijos ekonomikos, populiacijos, infrastruktūros ir visoks kitoks branduolys. Atidžiau pažvelgę į žemėlapį taip pat pamatytume, kad šį trikampį į dvi dalis dalija upė Sakarija, tekanti iš Vidurinės Anatolijos kalnų į Juodąją jūrą. Sakarijos aukštupyje kadaise gyveno graikai, jie buvo sukūrę Frygijos karalystę. Jos sostinė buvo Gordijas. Jo įkūrimo mitas yra ne ką blogesnis nei Gedimino sapno ar Palemono mitai ir tikrai garsesnis, mat buvo aprašytas dar tada, kai beveik niekas nemokėjo rašyti. Kaip žinoma, kai kalbama apie naujas technologijas ar idėjas, galioja taisyklė „Kas pirmesnis, tas gudresnis“. Neabejoju, kad daugelis šiuolaikinių rašytojų parašytų kur geresnį Šventąjį Raštą, nei turime.

Deja. Gordijo miestą, anot legendos, įkūrė ir savo vardu pavadino skurdus ūkininkas Gordijas, kuriam buvo išpranašauta didi ateitis. Gordijas buvo iš nusigyvenusios kilmingos makedoniečių šeimos. Jis keliavo jaučių vežimu po Anatoliją, kai ant vežimo nusileido erelis. Gordijas tokį įvykį palaikė didžiulių pokyčių savo gyvenime ženklu. Kaip tik tuo metu, kai Gordiją lankė erelis, Frygijos gyventojai buvo likę be karaliaus ir orakulas jiems išpranašavo, kad karaliumi turi tapti pirmas pro vartus įvažiavęs žmogus. Taip jau nutiko, kad tuo žmogumi tapo Gordijas. Jis buvęs geras karalius, įkūrė sostinę ir pastatė akropolį. Jame Dzeusui paaukojo savo vežimą, kuriuo atvyko į Frygiją. Šis vežimas buvo ypatingas, mat Gordijas buvo neprastas mazgų rišėjas ir vežimo grąžulą sumazgė taip, kad nei mazgo galo, nei pradžios nebuvo matyti. Po kiek laiko paplito mitas – esą tas, kas išpainios Gordijo mazgą, valdys visą Aziją. Aleksandras Makedonietis esą žinojo apie šį mitą ir, užsukęs į Gordiją, kaip visi žinome, mazgą išraizgė ryžtingu savo kalavijo kirčiu.

Ką mums mėgina pasakyti legenda? Galbūt tai, kad kartais nėra alternatyvų jėgai. Nei nuolaidumas, nei išmintis, nei rankų miklumas kartais negali padėti atlikti sudėtingų darbų, kartais tiesiog gali reikėti jėgos.

Azija yra labai marga. Europa – irgi, nors galbūt mums taip gali ir nepasirodyti. Iš tiesų Europa yra dar įdomesnė už Aziją, ji turi sąjungą. Bent dabar ji sugebėjo susijungti be mojavimo kalavijais, kartu ji neturi karaliaus. Ir čia yra šiokia tokia sąjungos silpnybė. Mat šiuolaikiniame pasaulyje Gordijo mazgų, atleiskite už kalambūrą, – nors vežimu vežk.

Įsivaizduokite – kur nors Europos pakraštyje kokia nors ne visai atsakinga vyriausybė nutaria visiškai neatsakingai praskolinti savo šalį tam, kad galėtų pinigus kūrybingai išleisti, stengdamasi įtikinti nieko apie artėjantį bankrotą neįtariančius piliečius toliau balsuoti už visiškai neatsakingą valdžią. Taip pat galite įsivaizduoti kitą scenarijų – kur nors Europos pakraštyje pakrantės link staiga guminiais laivais pradeda plaukti tūkstančiai žmonių, vėliau jie lipa į krantą ir eina į teritorijos gilumą. Atpažįstami scenarijai?

Taigi, mūsų sąjungos problema yra dvejopa. Pirma, sprendimai priimami komitetuose. Komitetai, žinoma, yra demokratiška forma, bet leidžia išvengti atsakomybės. Maža to, komitete mojuoti kalavijais nevalia, mat galima netyčia kolegą užgauti. Todėl posėdžiaudami komitetuose Briuselio ir nacionalinių valstybių biurokratai vis narplioja didesnius ir mažesnius Gordijo mazgus. Tik bėda, kad Gordijo mazgo mito esmė ta, kad darbas niekada nebaigiamas, išnarplioti jo negalima. Todėl mums, paprastiems piliečiams, vis atrodo, kad negerovės, su kuriomis kovojame, vis sugrįžta kitu amplua – kitokia mazgo kilpa.

Ši problema nebūtų tokia jau didelė, jei naujos mazgo kilpos turėtų savininkus, kuriems padai sviltų dėl kiekvienos kilpos išpainiojimo. Projektų vadybos teorijoje tokią funkciją organizacijose atlieka vadinamieji projektų rėmėjai. Tačiau ES kone visi pajėgumai įgyvendinti politiką yra šalyse narėse. Nėra Europos pasieniečių tarnybos, nėra kariuomenės, nėra policijos. Tad visi šie žmonės, gavę užduotį dirbti kartu, neturi vieno viršininko. Visi neaiškumai tučtuojau keliauja į šalies narės sostinę, o paskui jau lauk, kol komitetas Briuselyje nuspręs.

Tai, ką jums nupasakojau, yra dvi didelės problemos, kurias drąsiai galime pavadinti sisteminėmis. Kitaip tariant, nesvarbu, kad sąjungos problemas spręstų geriausi ekspertai komitetuose, o sprendimus vykdytų pareigingiausi pareigūnai – vis tiek nieko gera.

Šiuo metu Jungtinei Karalystei ketinant garsiai išbildėti iš ES, kai kurie lyderiai tyliai bando rasti būdą „efektyviau“ narplioti problemas. Tik bėda, kad Gordijo mazgas negali būti išnarpliotas – įveikus vieną kilpą, visada atsiras kita. O makedoniečių su kalavijais horizonte nematyti. Tad jei man reikėtų nupiešti herbą, vaizduojantį dabartinę ES, pieščiau kokią nors raizgalynę, kuri labai puikiai atitiktų šūkį „Suvienijusi įvairovę“. Bet jei manęs kas nors paklaustų, ko dar reikėtų herbui, atsakyčiau, kad kalavijo, juk jo gali prisireikti tais atvejais, kai raizgalynė traukia į dugną.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"