Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Besijuokiančios pušies paslaptis 

2018 rugsėjo 27 d. 06:00

Šiuo metu, kai daugelis yra susirūpinę Labanoro girioje kertamomis pušimis, norėčiau pakalbėti apie kitą pušį – pušį, kuri juokėsi.

Šių metų rugsėjo 16 dieną suėjo 30 metų nuo pirmo atgimstančios Lietuvos necenzūruojamo laikraščio „Atgimimas“ leidybos pradžios. Man teko laimė palyginti anksti įsitraukti į „Atgimimo“ bendradarbių, žurnalistų būrį. Senieji „Atgimimo“ darbuotojai praėjusią savaitę paminėjo šią reikšmingą datą. Prisimintas pirmasis „Atgimimo“ numeris, kurio išleidimas Sąjūdžio laikais buvo itin reikšmingas įvykis. Pirmasis šio istorinio laikraščio puslapis į Lietuvą kreipėsi Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

Justinas Marcinkevičius, kaip Rašytojų sąjungos funkcionierius, kritikuodavo jaunuosius rašytojus, kurie jo kritikų minimi kaip apysakos taikiniai.

Vienas iš neabejotinų Sąjūdžio lyderių, tautos ant rankų nešiojamas poetas smūgį patyrė 1991 metais, kai Aleksandras Štromas ir Tomas Venclova televizijos laidoje prabilo apie tai, kad J. Marcinkevičius apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ parašė KGB užsakymu.

Tuo metu užvirusios diskusijos dėl šios apysakos ir paties poeto laikysenos sovietų valdžios atžvilgiu nesiliauna iki šiol. Apie tai parašytas ne vienas straipsnis, ne viena knyga. Naujos knygos šia tema rašomos iki šiol. Valentinas Sventickas neseniai pasiūlė į klausimą, ar „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta KGB užsakymu, ar ne, atsakyti paprastai – tiesiog imti knygą, perskaityti ir nuomonę susidaryti iš pirminio šaltinio. Nusprendžiau pakelti mestą pirštinę ir apysaką perskaičiau, juolab kad niekada anksčiau nebuvau to daręs.

Apysaka pasirodė 1961-aisiais, tad pradžioje – keletas žodžių apie to meto Sovietų Sąjungos literatūros proceso kontekstą. 1956 metais vykęs XX komunistų partijos suvažiavimas žymėjo vadinamo atšilimo pradžią. Šis „atšilimas“ užbuksavo jau 1958-aisiais. Lietuvoje prasidėjo kova su rašytojais „revizionistais“. Tais pačiais metais Borisui Pasternakui už romaną „Daktaras Živago“ buvo skirta Nobelio premija. Prasidėjo prieš šį rašytoją nukreipta pjudymo kampanija, kurioje dalyvavo daugelis žymių sovietinių rašytojų. 1961 metais Aleksandras Solženicynas parašė garsiąją apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Jos išspausdinimas 1962-aisiais pradėjo antrąjį „atšilimo“ periodą. Jis buvo dar trumpesnis nei pirmasis.

„Pušis, kuri juokiasi“ – „jausmų ugdymo“ apysaka, vaizduojanti dailės studentą Romą, kuris yra savanaudis, užsikrėtęs nihilizmu ir net idealistinės filosofijos virusu. Romui, jo paties žodžiais, „svetimas užuojautos jausmas“, o ką jau kalbėti apie liaudies žmonių gyvenimo supratimą. Jis puikuojasi savo protingomis kalbomis prieš būrelį snobų, bendraminčių – „intelektualių chuliganų“.

Nesunku nuspėti, kad herojus turės suprasti savo klaidas. O kas į teisingą kelią gali atvesti geriau nei mergina, kurią herojus yra įsimylėjęs? Žinoma, taip ir įvyksta, tokia mergina, Julė, atsiranda. Tik ne viskas taip paprasta. Problema, kad mergina, kurią Romas įsimylėjęs – jo... sesuo. Taip, sesuo, bet, ačiū Dievui, netikra. Apysakos pradžioje kaip tik šis faktas ir paaiškėja. Čia skaitytojas susiduria su įdomiu erotiniu momentu: vienu metu herojus jau žino, kad Julė – netikra jo sesuo, ir pradeda jos geisti, o Julė apie tai dar nė nenutuokia ir žvelgia į jį vien kaip į brolį.

Romui nesiseka tapyti paveikslų. Tokios nesėkmės priežastis akivaizdi – jis pernelyg įsigilinęs į filosofijos problemas, jo draugo, dailininko Gailiūno žodžiais, pasidavęs „idealistiniam bezdalui“, miesčioniškumui, myli tik save.

Ne mažesnę įtaką nei Julė Romui atsiverčiant padaro ir jo tėvas – kalbininkas, savo gyvenimą skyręs lietuvių kalbos žodyno sudarymui. Tėvas ir sūnus nesutaria. Vienu metu senukas tėvas nihilistą ir nemoralų sūnų pradeda auklėti antausiais. Šios scenos pabaigoje sūnus pabučiuoja tėvo ranką, o tėvas pažeria ilgą monologą, kad visą gyvenimą jam svarbiausia vertybė buvo humanizmas, pagarba žmogui (kurią, be kita ko, įkūnijo ir skelti antausiai)... Apysakos pabaigoje paaiškėja didžioji paslaptis: tėvą visą gyvenimą kamavo sąžinės graužimas. Gimdydama Romą mirė jo mylima žmona, ir jis visą laiką gyveno sunkiai tramdydamas neapykantą sūnui, dėl to nuolat pats save kaltino. Gali būti, kad dėl tokio santykio su tėvu ir sūnus nuklydo iš tikrojo kelio.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Vertinant santykio su to meto valstybės ideologija požiūriu, apysakoje yra keli dėmesio verti momentai.

Romas ir Julė, motoroleriu išsiruošę į kelionę po provinciją, apsistoja pas kaimo moterį, kurios švarioje seklyčioje kabo Jėzaus širdies paveikslas. Toji moteris – teigiamas apysakos personažas, liaudies atstovės įsikūnijimas. Tai, kad pavyzdingos kolūkietės troboje kabo Jėzaus širdies paveikslas, sakyčiau, yra gana originalu. Taip pat savotiškai pateikiama Julės įdukrinimo istorija. Tėvas pasakoja, kad jo šeima tada gyveno prie geležinkelio stoties ir kiekvieną dieną matydavo pro šalį varomų nelaimingų, iškankintų žmonių būrius. Skaitydamas pusantro puslapio skaitytojas vis dar nežino, kokie įvykiai turimi omenyje: varymas į geležinkelio stotį veikiau siejasi su sovietinėmis, o ne hitlerinėmis represijomis. Galų gale paminimi vokiečiai, ir tada sužinome, kad vedami žmonės – žydai. Iš tos pasmerktųjų minios pavyksta išgelbėti vieną mergaitę, Julę, kuri, lyg tyčia, lietuvė. Žodžiu, keista, neįtikima istorija, galinti kelti įvairių minčių, asociacijų.

Tačiau ši apysaka nėra toks kūrinys, kuriame atiduodama privaloma duoklė ideologijai tam, kad autorius galų gale išreikštų savas laisvas mintis. Ne, tai akivaizdus tiesmukas nuostatų, išdėstytų Nikitos Chruščiovo straipsnyje „Už glaudų literatūros ir meno ryšį su liaudies gyvenimu“, pritaikymas literatūros kūrinyje, tik vienur kitur galbūt pamėtant nedrąsią alternatyvaus požiūrio užuominą. Kiekviename puslapyje stengiamasi (ir neretai persistengiama iki komiško efekto) pataikyti į šią partinę liniją.

Dabar – dėl svarbiausio klausimo. Ar šis kūrinys parašytas KGB užsakymu? Atsakymas aiškus. Net keista, kad dėl to taip ilgai laužomos ietys. Petras Dirgėla, Mindaugas Tamošaitis yra atskleidę to meto aplinkybes. J. Marcinkevičius tuo metu (1960–1965 metais) buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už jaunųjų rašytojų auklėjimą. Jį pasikvietė į partijos CK (ne KGB), padavė krūvą užrašų, kuriuos KGB buvo paėmusi iš jaunųjų rašytojų per kratas, pasiūlė susipažinti. J. Marcinkevičius niekada neneigė, jog tuo metu jis buvo „ideologinėje tamsoje“, tikėjo, kad valstybė žengia pažangos keliu. Prisiminimai apie Stalino nusikaltimus tuo metu buvo gyvi, nusikaltimų pasekmės toli gražu nebuvo išnykusios, tad iš dalies suprantama, kad pokyčiai galėjo būti siejami su viltimis. Rašytojas pripažįsta, kad tuo metu tikėjo marksistine meno teorija, socialine meno funkcija. Bet tikrai niekas neliepė: „Parašyk tokią ir tokią apysaką.“ Ir „organai“, ir partija darė kvailystes, bet tuomet jau ne tokias, kad tiesmukai rašytojui užsakytų kūrinį, kuriuo siekiama demaskuoti konkretų asmenį. Juolab kad J. Marcinkevičius, kaip Rašytojų sąjungos funkcionierius, kritikuodavo jaunuosius rašytojus, kurie jo kritikų minimi kaip apysakos taikiniai. Tačiau, žinoma, negali šmeižtu kaltinti ir A. Štromo su T. Venclova – taip, J. Marcinkevičius dokumentus vartė, rašydamas apysaką stengėsi atliepti partijos reikalavimus.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"