Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Bedvasis religingumas 

2018 rugsėjo 1 d. 06:00

Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas, ypač sugrįžę iš turgaus. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jo klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.

Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“ Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“

Visos religinės apeigos, maldos turi tapti regima ir girdima išraiška mano dvasios, įsitikinimų, minčių bei darbų ir atspindėti juos.

Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.

Iš Evangelijos pagal Morkų

Madinga tapo įvairiom progom, ypač minint mirusiuosius, uždegti žvakeles. Jos degamos ne tik religinių apeigų, bet ir civilinių ceremonijų proga. Kodėl?

„Tokia tradicija. Gražu. Paminim, prisimenam“, – atsakys. Ką toks paminėjimas duoda mirusiesiems ir man, neaišku. Retas prisimins, kad balta žvakė pirmiausia turi religinę prasmę. Ji simbolizuoja Kristų, teikiantį amžinąjį gyvenimą. Jis lyg žvakės liepsna išsklaido blogio tamsumas ir šviečia gyvenime, kad eičiau tiesos ir gėrio keliu. Kaip žvakė sudega, atiduodama šviesą ir šilumą, taip Jėzus paaukoja save, kad šviestų mums ir sušildytų širdis. Per maldos už mirusiuosius apeigas uždegdamas žvakę liudiju savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Prisikėlimu, kurio maldoje prašau mirusiesiems ir sau. Taip pat išreiškiu pasiryžimą sekti Juo, vadovautis Jo mokymu. Visos religinės apeigos, maldos turi tapti regima ir girdima išraiška mano dvasios, įsitikinimų, minčių bei darbų ir atspindėti juos. Jeigu nėra šio vidinio turinio, jos tampa tuščiu ir beprasmiu veiksmu.

Apeiginis, formalus religingumas visais amžiais buvo ir yra didelė pagunda. Atlikau sakralų veiksmą ir guodžiu save apgaulinga viltimi, kad Dievas suteiks trokštamą malonę. Ne, sako Jėzus, ir griežtais žodžiais kritikuoja tokį bedvasį religingumą arba beprasmes apeigas. Ko vertos apeigos, atliekamos nežinant, ką jos reiškia, ir nenuoširdžiai? Kaip žirniai į sieną beriami maldos žodžiai ar kur reikia ir nereikia degamos žvakelės neduoda tų vaisių, kurių tikimasi. „Veltui jie mane garbina“, – sako Kristus, cituodamas pranašo Izaijo perspėjimą.

Visas Jėzaus mokymas susijęs su žmogaus vidiniu gyvenimu, jo mintimis, jausmais, vidinėmis nuostatomis. Tai sritis, į kurią mažiausiai norima įžengti ir ką nors tvarkyti. Širdies gilumoje žmogus suvokia, kad ten ne viskas gerai, bet dar pakenčiama. Viliasi, kad kaip nors savaime susitvarkys. Lengviau yra vardyti kitų žmonių trūkumus ir nuodėmes, bet ne savo. Taip pat dėl negerovių visuomenėje kaltinti politinius, ekonominius netobulumus, nors juos patys kuriame. Jėzus primygtinai kartoja, kad visos blogybės „iš žmogaus išeina“. Jo protą drumsčia neteisingos mintys, širdyje – ydos, didėja moralinis blogis, o tai ataidi negerais žodžiais ir darbais.

Jėzus stengiasi pažadinti atsakomybės už savo ir kitų žmonių gyvenimą jausmą. Primena Dievo duotą laisvo pasirinkimo dovaną, kviečia rinktis tiesą ir gėrį, įtvirtinti širdyje dorybes. Jos išvaduoja iš moralinio blogio, neigiamos aplinkos įtakos ir beprasmybės. Žmogus tampa tikrai laisvas, pajėgus tobulėti, tapti pilnutiniu žmogumi ir tinkamai kurti pasaulį, kuriame gyvena. Būtent šiems pokyčiams skirtas Kristaus mokymas ir religinis gyvenimas.

Kunigas Aušvydas Belickas yra Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"