Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Apie buvusias ir būsimas dujų kainų „mirties spirales“ 

2017 spalio 30 d. 06:05

Energetikos ministerija su dideliu entuziazmu pranešė, kad praėjusią savaitę įsigaliojo pakeista gamtinių dujų vartojimo pajėgumų nustatymo ir apmokestinimo tvarka, pagal kurią ne nuolat gamtines dujas naudojantiems vartotojams mažėja saugumo dedamosios kaina. Visada yra gerai, kai mažėja kainos, tačiau šioje vietoje, prieš džiaugiantis, yra gera proga paanalizuoti mūsų gamtinių dujų kainodaros politiką bei gamtinių dujų perspektyvas Lietuvoje iš esmės.

Kas ta saugumo dedamoji kainoje? Iš esmės tai yra suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo nuostolių padengimo mokestis. Jį galima toliau vadinti „terminalo mokesčiu“. Jis atsirado nuo 2016 metų pradžios, kai buvo kiek pakeistas SGD terminalo finansavimo modelis.

Gavosi taip, kad tos įmonės, kurios investavo į biokurą ir dujas vartodavo tik šalčiausiu metu, tam tikra prasme subsidijavo tas įmones, kurios dujas vartojo ištisus metus.

Iki tol galiojo tvarka, kai visi reguliuojami energijos iš gamtinių dujų gamintojai – katilinių ir elektrinių operatoriai, kuriems valstybės institucijos nustatinėdavo pagamintos energijos pardavimo kainas, privalėdavo pirkti jiems nustatytą gamtinių dujų iš terminalo kiekį už nustatytą kainą. Tokią kainą, kuri padengtų visus terminalo kaštus, taip pat ir kiek brangesnių norvegiškų dujų pirkimą. Kadangi ta kaina buvo didelė, tai didino gaminamos energijos kainas ir paskatino tų elektrinių bei katilinių savininkus pagreitintu tempu investuoti į biokuro katilus arba iš viso mažinti gamybą, mažinant dujų vartojimą.

Kuo mažiau dujų reguliuojami gamintojai vartojo, tuo likusiems gamintojams, vartojantiems dujas, augo privalomų pirkti brangesnių dujų dalis ir tuo labiau tai juos skatino dar labiau mažinti dujų vartojimą. Įsisuko taip vadinama „mirties spiralė“, ko pasėkoje iškilo rimta grėsmė, kad reguliuojamų gamintojų suvartojamų dujų kiekis taps mažesnis, nei mažiausias galimas terminalo metinis apkrovimas. Tapo aišku, kad kažką reikia keisti.

Ir tada buvo sugalvotas dabartinis terminalo finansavimo modelis, kai terminalo kaštus (ir komercinius nuostolius) padengti buvo įpareigoti visi gamtinių dujų Lietuvoje vartotojai. Bet tie kaštai vartotojams buvo padalinami ne proporcingai dujų metiniam vartojimui, bet proporcingai užsakytiems maksimaliems dujų vienos paros metuose, kai dujų vartojimas yra didžiausias, vartojimo pajėgumams.

Taigi, net jei vartoji dujas tik vieną dieną per metus, terminalo mokestį turėdavai mokėti ištisus metus. Gavosi situacija, kad tie, kurie dujas vartoja ištisus metus, prie terminalo išlaikymo prisidėdavo sąlyginai nedaug, o tie, kurie dujas vartodavo tik kartais, kaip pavyzdžiui miestą šildančios katilinės, įsijungiančios dujomis kūrenamus katilus tik per didžiausius šalčius, terminalo išlaikymui sumokėdavo per metus daugiau, nei už visas dujas ir jų pristatymą.

Tada aš pats asmeniškai labai kritikavau šią tvarką, nes ji skatina atsisakyti dujų pikiniams energijos gamybos poreikiams ar kaip rezervinio kuro, pakeičiant jas taršesniu mazutu, dyzeliniu kuru ar net tomis pačiomis suskystintomis dujomis, atvežamomis sunkvežimiais ir neapmokestinamomis terminalo mokesčiu. Arba perinvestuojant ir statant perteklinius biokuro katilų pajėgumus, kurie būdavo naudojami labai trumpai metų bėgyje, bet, žiūrint paties dujų vartotojo atžvilgiu, atsipirkdavo, nes sumažėdavo išlaidos terminalo mokesčiui.

Gavosi taip, kad mes, išlaikydami pakankamai mažą dujų energetinio vieneto kainą skatinom dujų vartotojus vartoti daugiau dujų per metus, bet kartu skatinom daryti tai kiek galima tolygiau metų bėgyje, vengiant vartojimo pikų.

Dujų infrastruktūra Lietuvoje yra pritaikyta dideliems momentiniams dujų suvartojimams. Čia, žiūrint valstybės intereso mastu, nėra prasmės riboti maksimalų dujų vartojimą, nes jį mažinant, infrastruktūros išlaikymo kaštai beveik nepasikeičia. O štai bendrą metinį dujų vartojimą mes turėtume mažinti, gerinant importo/eksporto balansą ir mažinant CO2 metinius išmetimus.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kainodara gi skatino vartotojus elgtis atvirkščiai, o motyvacinė sistema, kuri motyvuoja rinkos dalyvius elgtis neracionaliai valstybės mastu, nėra gera iš principo. Gavosi taip, kad tos įmonės, kurios investavo į biokurą ir dujas vartodavo tik šalčiausiu metu, tam tikra prasme subsidijavo tas įmones, kurios dujas vartojo ištisus metus. Taip pat didelę terminalo mokesčio dalį sumokėdavo energetinį saugumą užtikrinančios rezervinės elektrinės, kurios iš viso dujų nevartojo, bet dujų vartojimo pajėgumus užsakydavo tam atvejui, jei kartais reikėtų pradėti gamybą. Už rezervinių elektrinių išlaikymą mokėjo elektros vartotojai, taip vėl gi subsidijuodami dujų vartotojus, vartojančius dujas ištisus metus.

Kas atsitiko? Atsitiko taip, kaip ir sakiau prieš kelis metus. Vartotojų užsakomieji dujų pajėgumai kas pusmetį ėmė mažėti. Įmonės pradėjo ieškoti sprendimų, kurie ne mažina dujų vartojimą, bet mažina pikinį vienos dienos dujų poreikį.

• 2016 metų pradžioje užsakomieji suminiai visų dujų vartotojų dujų vartojimo pajėgumai siekė 215 GWh/parą/metus

• 2016 metų antroje pusėje jau 203 GWh/parą/metus

• 2017 metų pirmą pusmetį 187 GWh/parą/metus

• 2017 metų antrą pusmetį 177 GWh/parą/metus

Kuo mažesni būdavo bendri suminiai užsakomieji visų vartotojų dujų vartojimo pajėgumai, tuo labiau brangdavo „terminalo mokestis“ už vartojimo pajėgumus likusiems dujų vartotojams, nes bendra terminalo išlaikymo metinė suma dalindavosi iš mažesnio užsakomųjų galių kiekio. Augant terminalo mokesčiui už užsakytus pajėgumus, likę terminalo mokesčio mokėtojai dar labiau būdavo motyvuojami investuoti būtent į pikinių varojimų mažinimą.

Užsisuko jau kita „mirties spiralė“ – šiuo atveju pikinių poreikių mažinimo. Tik šiuo atveju ji skatino visiškai bereikalingas milijonines investicijas, nukreiptas ne į dujų vartojimo mažinimą, o visų pirma – į pikinių dujų vartojimo vengimą. Kartais tai privesdavo net iki itin keistų pavyzdžių, kaip kad Grigiškių popieriaus fabriko sprendimas iš viso stabdyti popieriaus gamybą tomis dienomis, kai reikėdavo remontuoti jų biokuro katilus. Nes kelias dienas pavartojus dujas gamybai vėliau už „terminalo mokestį‘ sumokėti per metus reikėtų daugiau, nei gaunamos popieriaus gamybos pajamos per tas kelias dienas. Arba dujomis kūrenamos elektrinės neveikdavo pilna galia, net esant itin aukštoms, bet trumpalaikėms, elektros kainoms rinkoje, jei elektrinės operatorius nebūdavo užsisakęs pakankamų dujų pajėgumų.

Tuo tarpu bendras metinis dujų importo į Lietuvą mažėjimas sulėtėjo, nes „nupjaunant“ dujų vartojimo pikus ar išvengiant trumpalaikio dujų vartojimo, metinis dujų vartojimas sumažėja nedaug.

Energetikos ministerijos specialistai pagaliau suprato savo klaidą ir dabar dar kartą keičia terminalo išlaikymo tvarką, 20 kartų sumažindami mokestį už dujų vartojimo pajėgumus per penkias dienas metuose, kai dujų vartojimas yra didžiausias.

Reiškia dujos brangs likusiems dujų vartotojams, visų pirma, buitiniams dujų vartotojams.

Iš esmės tai yra geras, nors ir pavėluotas ir ne visas problemas sprendžiantis, sprendimas, bet jis turi antrą pusę, apie kurią Energetikos ministerija nekalba. Sumažinus terminalo išlaikymo mokestį vartotojams, kurie gamtines dujas vartoja nereguliariai ar kaip rezervinį kurą, patys terminalo išlaikymo kaštai nesumažės. Reiškia dujos brangs likusiems dujų vartotojams, visų pirma, buitiniams dujų vartotojams.

Čia reikia aiškiai suprasti – kad ir kokią kainodarą nustatytų Energetikos ministerija, terminalo išlaikymo kaštų „po kilimu“ paslėpti nepavyks. Labiau apmokestinus pastaraisiais metais jau daugiau nei pusę visų Lietuvoje suvartojamų gamtinių dujų suvartojančiai „Achemą“, mes tiesiog paskatinsime šią įmonę trąšų gamybą iš gamtinių dujų greičiau pakeisti trąšų gamyba iš pusfabrikačio – amoniako, atsivežamo iš valstybių, kur gamtinės dujos nėra apmokestinamos tokiais mokesčiais. Ne dėl to, kad trąšų gamintojas yra priešas kitiems dujų vartotojams Lietuvoje, o tik dėl to, kad priešingu atveju trąšų savikaina taps didesne, nei konkurentų ir įmonė iš viso negalės vykdyti savo veiklos, kas pasibaigtų tuo pačiu – dujų vartojimo atsisakymu.

Jei „Achema“ dabar nutrauktų dujų vartojimą, visi dujų infrastruktūros, tarp jų ir terminalo, išlaikymo mokesčiai likusiems dujų vartotojams išaugtų daugiau, nei dvigubai. Ir tada ta „mirties spiralė“ užsisuktų tokiu greičiu, kokio mes Lietuvoje dar nesame matę. Jei terminalo mokesčiu apmokestintume iš Lietuvos į Latviją ar Estiją eksportuojamas dujas, eksporto iš karto neliktų. Jei terminalo mokesčiu apmokestintume visus vartotojus, proporcingai suvartojamam dujų kiekiui, dujų vartojimas toliau mažėtų, o kainos po truputį augtų.

Tai koks gi turėtų būti idealus sprendimas? Juk kol kas mes vis dar turim kažkaip išlaikyti SGD terminalą, kaip energetinį saugumą užtikrinantį objektą.

Iš esmės – gero trumpalaikio sprendimo čia nėra. Bet mes privalome turėti gerą ilgalaikę strategiją, kurios deja šiuo metu nei Energetikos ministerija, nei Vyriausybė neturi.

Visų išsivysčiusių šalių energetikos strategijose planuojama, kaip mažinti iškastinio kuro naudojimą, efektyviau vartoti energiją, o pas mus tai įvardinta kaip grėsmė.

Jei pažiūrėtume į tai, kas apie gamtinių dujų ateitį Lietuvoje surašyta mūsų Energetikos strategijos projekte, kurio nagrinėjimu užsiims Seimas artimiausiu metu, tai čia visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tarp didžiausių grėsmių strategijos projekte yra paminėtas mažėjantis gamtinių dujų ir šilumos energijos vartojimas. Visų išsivysčiusių šalių energetikos strategijose planuojama, kaip mažinti iškastinio kuro naudojimą, efektyviau vartoti energiją, o pas mus tai įvardinta kaip grėsmė. Ne tikslas. Ne iššūkis. Grėsmė.

Ir toliau strategijos projekte, ypač tame skyriuje, kuris skirtas gamtinių dujų ūkiui, pateiktas valstybės tikslas – išlaikyti nemažėjantį gamtinių dujų vartojimą iki pat 2030 metų, o iki 2040 metų jį net padidinti, lyginant su dabartiniu. Su tuo planu matyt yra ir susiję strategijos projekte numatyti terminalo mokesčio bei infrastruktūros kaštų, tenkančių vienam suvartojamų gamtinių dujų vienetui, mažėjimo planai.

Ok, užmirškim apie Lietuvos klimato kaitos įsipareigojimus, užmirškim Paryžiaus klimato kaitos mažinimo įsipareigojimus, užmirškim apie kituose skyriuose matyt kitų Energetikos ministerijos darbuotojų parašytus atsinaujinančios energetikos plėtros planus, pagal kuriuos atsinaujinanti energetika iš esmės pakeičia visą tradicinę energetiką Lietuvoje iki amžiaus vidurio. Žiūrėkime grynai pragmatiškai – ar tai realu? Ar patys strategijos projekto rašytojai tiki tokiomis prognozėmis?

Aš spėju, kad ne. Tiesiog reikia kažkaip pagrįsti savo planus toliau investuoti į gamtinių dujų infrastruktūrą. Jungtis su Lenkija ir Latvija. SGD terminalo išsipirkimą, naujų teritorijų dujofikavimą, SGD kompetencijos centro auginimą. Juk kam visa tai, jei būtų numatytas tolimesnis dujų vartojimo mažėjimas?

Aš negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad visi šie aukščiau išvardinti projektai bus nuostolingi. Svarbiausias mano siūlymas šiuo atveju būtų – atlikime kaštų naudos analizę visiems tiems projektams. Ir atlikime ją, atsižvelgiant į realius dujų vartojimo ateityje planus. Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, kur dujų vartojimo mažėjimo tendencijos yra panašios. Būkime adekvatūs, žiūrėkime tiesai į akis.

Mes niekada nepadarysime geriausių sprendimų, bandydami apsimesti, kad nematome to, ką matome. Net geriausia kariuomenė bus sutriuškinta, jei neadekvačiai įvertins aplinkybes ir vietoje gynybos ir traukimosi plano, bandys įgyvendinti puolimo planą.

Mums reikia plano, kaip mažiausiai skausmingai pereisim į situaciją, kai gamtinių dujų kiekis bus naudojamas beveik vien tik kaip žaliava, o ne energetinis išteklius. Mes turime būti pasiruošę net planą „B“ – ką darysim, jei dujos nebebus vartojamos ir trąšų gamybai. Galbūt iš tikro yra realus planas ateityje gamtinių dujų infrastruktūrą panaudoti sintetinių dujų (iš vėjo ir saulės elektrinėse pagaminto elektros energijos pertekliaus gaminamo vandenilio, vėliau jį verčiant į metaną) ar biometano (išvalytų biodujų, tiekiamų į dujotiekius) transportavimui ir saugojimui? Gal. Bet jei mes šiandien darysime sprendimus, pagrįstus prielaidomis, kad importuojamų dujų vartojimas augs, „mirties spiralė“ gali užsisukti tokiu greičiu, kad infrastruktūros naudotojų gali nebelikti ir anksčiau, nei tos alternatyvios technologijos išsivystys iki tokio lygio, kad taptų konkurentiškomis.

Ir tik turėdami adekvačią dujų vartojimo mažėjimo prognozėmis pagrįstą strategiją mes galime imtis kainodaros bei investicinių planų, siekiant, kad dujų mažėjimas kiek galima labiau lygiagrečiai mažintų infrastruktūros išlaikymo bendrus kaštus. Kad tas mažėjimas netaptų stichišku, kai dujų vartojimas mažėja, investuojant į brangesnes alternatyvas, o ten, kur galima būtų padaryti tai mažais kaštais, dujų vartojimas bandomas išlaikyti bet kokiomis priemonėmis. Kad nuo dujų prie alternatyvių išteklių būtų pereinama planuotai, leidžiant „nukirsti“ visų pirma brangiausias ar mažiausiai perspektyvias dujų infrastruktūros dalis.

Martynas Nagevičius – energetikos ekspertas, Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"