Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

5 konkretūs pasiūlymai kaip paversti energijos vartotojus savininkais 

2018 kovo 1 d. 14:17

Visuose šios Vyriausybės strateginiuose su energetika susijusiuose planuose, pradedant nuo „valstiečių“ rinkiminės programos, baigiant ateinančioje pavasario sesijoje Seime planuojamu priimti Nacionalinės energetikos strategijos projektu, nuolat minimas šios Vyriausybės tikslas decentralizuoti energetiką, vystant paskirstytą elektros gamybą.

Vienas ryškiausių pavyzdžių yra drąsiai deklaruotas siekis iki 2020 metų pabaigos padidinti gaminančių vartotojų, įsirengusių saulės elektrines ant savo pastatų stogų ir gaminančių elektros energiją savo poreikiams, skaičių iki 34000. Planas ambicingas, turint mintyje, kad, likus mažiau nei trims metams iki termino, tokių gaminančių vartotojų skaičius dar nesiekia 500.

Norint padidinti investavusių į saulės elektrines gaminančių vartotojų skaičių iki 34000, neišvengiamai turime į investuojančius įtraukti ir tuos gyventojus, kurie gyvena daugiabučių pastatų butuose.

Aš labai norėčiau, kad Vyriausybei jos planas pavyktų. Norėčiau to tiek kaip atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, suinteresuotas greitesne atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje, tiek kaip pilietis, norintis, kad Lietuva būtų šiuolaikiška valstybe ir kiek galima daugiau elektros energijos gamintų pati, kad vėliau kam nors nekiltų pagunda elektrą importuoti iš greta Lietuvos statomos Astravo AE, tiek kaip liberalas.

Kodėl Vyriausybei opozicijose esančių liberalų atstovui šiuo atveju taip norisi valstiečių Vyriausybės sėkmės? Todėl, kad esu įsitikinęs, kad kuo daugiau Lietuvoje bus tų pačių saulės elektrinių savininkų, tuo Lietuvoje bus daugiau žmonių, ateityje balsuosiančių už liberalus. Nes kai žmogus pajunta, kad gyvenimas priklauso nuo savo paties iniciatyvų, o ne nuo valdžios, statančios ar nestatančios strateginius objektus, tai jis nebegali sustoti.

Todėl pateikiu konkrečius pasiūlymus Vyriausybei ir Energetikos ministerijai, kurie, pasinaudojus užsienio šalių gera patirtimi, gali padėti pasiekti jų siekiamus tikslus.

Norint padidinti investavusių į saulės elektrines gaminančių vartotojų skaičių iki 34000, neišvengiamai turime į investuojančius įtraukti ir tuos gyventojus, kurie gyvena daugiabučių pastatų butuose. Kitais žodžiais tariant – tuos, kurie neturi virš galvos savo nuosavo tik jiems priklausančio stogo, ant kurio galima būtų statyti saulės elektrines. Tai labai sudėtinga, nes, kaip rodo patirtis, atskiriems daugiabučio butų savininkams dėl ko nors tarpusavyje su kaimynais susitarti ir po to kažkuo pasidalinti, yra sudėtingiau nei rasti pinigų investicijoms.

Todėl PASIŪLYMAS NR. 1 būtų – taikyti „virtualaus net-metering'o“ schemą, kaip tai kai kurių JAV valstijų pavyzdžiu pradedama diegti Belgijos Flamandijos regione (Zonnendelen sistema)

Taikant šią schemą, virtualią saulės elektrinę galėtų įsigyti bet kuris vartotojas, investuojantis bent 25 eurus. Reali saulės elektrinė tokiu atveju galėtų būti statoma nebūtinai ant paties vartotojo stogo, bet bet kur, pajungiant ją į skirstymo tinklus, kad ir kitame mieste. Virtualaus gaminančio vartotojo pagaminama elektra tokiu atveju skaičiuotųsi proporcingai realios saulės elektrinės gaminamam elektros kiekiui, atsižvelgiant į tai kokią dalį tos elektrinės valdo virtualus gaminantis vartotojas.

Na pavyzdžiui, jei vilnietis už 2000 eurų perka 100 kW galios saulės elektrinės Skuode, kainuojančios 80000 eurų, 2,5 proc. galios, tai saulei šviečiant ir saulės elektrinei gaminant elektrą nominalia galia, skaičiuotųsi, kad vilnietis savo poreikiams gamina 2,5 kW elektros. O tada jau viskas taip pat, kaip ir turint saulės elektrinę ant savo stogo pagal dabar galiojančią „gaminančio vartotojo“ schemą – jei vilnietis tuo momentu vartoja 2 kW elektros, tai laikoma, kad už tuos 2 kW jis nemoka nieko, o likusius 0,5 kW tiekia į tinklą „pasaugojimui“, vėliau „atsiimant“ elektrą iš tinklo. Fiziškai aišku elektra būtų suvartojama skuodiškių, bet virtualiai – vilniečio. Ir nereikėtų kaimynų susitarimo, viskas priklausytų tik nuo vilniečio valios.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Aišku – būtina sąlyga – išmanieji elektros apskaitos prietaisai pas tokius vartotojus. Jie gali gyventi net bute, kur iš vis ant namo nėra galimybės įrengti reikalingo dydžio saulės elektrinių. Skirstymo operatorius ESO, kuris šiuo metu diegia išmaniuosius apskaitos prietaisus savo vartotojams, prioritetą turėtų skirti tokiems „virtualiems gaminantiems vartotojams“. Jiems išmanieji apskaitos prietaisai, fiksuojantys elektros vartojimą skirtingais laiko momentais, turėtų būti statomi pirmiausiai.

Reali gi saulės elektrinė galėtų būti statoma tos pačios ESO rekomenduojamose vietose, siekiant, kad į skirstymo sistemą patiektas elektros energijos kiekis toje pačioje skirstymo tinklo šakoje būtų ir suvartojamas. Tokias elektrines galėtų statyti privačios arba valstybinės kompanijos, jos sutvarkytų visus leidimus, atliktus visas pradines investicijas, organizuotų montavimo ir tolimesnės priežiūros darbus.

„Virtualiam gaminančiam vartotojui“ liktų tik išsirinkti vieną iš siūlomų elektrinių ir keliais kompiuterio klaviatūros klavišų paspaudimais nusipirkti galias Internetu. Viskas. Jokių lakstymų dėl leidimų, jokių rūpesčių pasirenkant technologijas, montuotojus, jokių vaikščiojimų pas kaimynus prašant sutikimo. Be to – jis laimėtų ir finansiškai, nes nusipirkti 2,5 proc. 100 kW jėgainės galios yra gerokai pigiau, nei įsirengti 2,5 kW elektrinę ant savo stogo. Tiesiog, kuo elektrinė yra galingesnė, tuo jos vienas kilovatas tampa pigesniu.

Šią schemą beje galima taikyti ir tais atvejais, kai gyventojų bendruomenė investuoja į nuosavą elektrinę ar katilinę. Gyventojų bendruomenių, investuojančių į atsinaujinančią energetiką, skatinimas yra numatytas parengtame naujos Atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvos, šiuo metu svarstomos Europos Parlamento, projekte.

PASIŪLYMAS NR. 2 būtų susijęs su pakeitimais, gaminantiems vartotojams atsiskaitant už „pasaugojamą“ perteklinę elektros energijos gamybą, naudojant Lenkijos patirtį.

Šiuo metu gaminantys vartotojai Lietuvoje, tam tikru laiko momentu pagaminę elektros energijos perteklių, šį perteklių patiekę į tinklą, o po to, pasiėmę „savo“ elektrą iš tinklo metų bėgyje privalo sumokėti elektros skirstymo operatoriui ESO už „pasinaudojimo elektros tinklais paslaugą“. Mokestis už šią paslaugą kiekvienais metais yra perskaičiuojamas kainų komisijos (VKEKK). Tokia tvarka turi visą eilę trūkumų.

Pirma, kyla klausimų dėl nustatomų pasinaudojimo tinklais paslaugos tarifų dydžio. Kyla nemažai klausimų kodėl šis mokestis už elektrą, kuri tiesiog perteka iš kaimyno kaimynui, yra didesnis už ESO paslaugos, tiekiant elektrą nuo perdavimo tinklų iki galutinio vartotojo tarifą. Taip pat dėl to kodėl šis tarifas yra nesumažinamas nauda, kurią gauna ESO, paimdama elektrą iš gaminančio vartotojo dienos metu, paprastai esant aukštesnei elektros rinkos kainai, o grąžindama, esant žemesnei rinkos kainai. Aukštas pasinaudojimo tinklais mokestis gerokai pailgina gaminančių vartotojų investicijų atsipirkimo laiką ir tai realiai stabdo naujų gaminančių vartotojų atsiradimą.

Antra, tai tiesiog apkrauna VKEKK specialistus darbais, atimančiais laiką, kurį jie galėtų panaudoti kur kas naudingiau, sprendžiant kitus susikaupusius energetikos reguliavimo klausimus Lietuvoje.

Trečia – tas tarifo perskaičiavimas kiekvienais metais sukelia neapibrėžtumo riziką investuojantiems gaminantiems vartotojams. Pavyzdžiui šiemet pasinaudojimo elektros tinklais tarifas gaminantiems vartotojams, prisijungusiems prie ESO tinklų, pabrango 3–6 proc., lyginant su tarifu, galiojusiu praeitais metais. Investuotojui lieka rizika, kad šie tarifai, jam jau investavus, gali dar bet kada išaugti, tai investicijas daro rizikingesnėmis.

Lenkijoje, kaip ir pas mus, yra sudaromos sąlygos gaminantiems vartotojams, pastačiusiems pavyzdžiui saulės elektrinę ant stogo, patiekti perteklinę elektrą į tinklą, o vėliau atsiimti elektrą iš tinklo.

Tik skirtingai, nei Lietuvoje, Lenkijoje neskaičiuojamas „mokestis už pasinaudojimą tinklu“, o atsiskaitoma pagaminta elektra („natūra“) . Galima atsiimti 80 proc. į tinklą patiektos elektros gamintojams, kurių galia yra iki 10 kW ir 70 proc. į tinklą patiektos elektros gamintojams, kurių galia yra didesnė, nei 10 kW. Ir mokėti nieko gaminantiems vartotojams nereikia.

Gal vertėtų perimti tokią Lenkijos patirtį? Baigtųsi tie kasmetiniai skaičiavimai, ginčai ir neapibrėžtumai investuojant, kai ta pasinaudojimo tinklu kaina nuolat kaitaliojasi. Be to, tai paskatintų gaminančius vartotojus statyti kiek didesnes elektrines, o kiekvienas paskutinis instaliuotas kilovatas yra vis pigesnis.

PASIŪLYMAS NR. 3 būtų taip vadinamų „mikro tinklų“ įteisinimo galimybė, leidžianti gaminantiems vartotojams elektros energijos perteklių tiekti kitiems greta esantiems elektros vartotojams per jų pačių įsirengtus elektros tinklus. Tai irgi galėtų smarkiai paskatinti paskirstytosios elektros gamybos plėtrą, kadangi atsirastų kooperacijos galimybės gaminantiems vartotojams, kurie vartoja mažiau elektros, nei pagamina, tiekti elektros energijos perteklių greta esantiems elektros vartotojams už kainą, kuri yra mažesnė, nei tie vartotojai mokėtų, pirkdami elektrą tradiciniais elektros tinklais.

Tokiu būdu pavyzdžiui biodujų ar saulės elektrinės savininkas galėtų parduoti elektros energijos perteklių greta esantiems gyvenamiesiems ar visuomeniniams pastatams, pramonės įmonėms, duomenų centrams, išvengiant šių vartotojų, nutolusių kelis šimtus metrų, mokėjimo už elektros skirstymą ir perdavimą ESO tinklams bei „Litgrid“, lyg elektra būtų tiekiama per visą Lietuvą.

Jau dabar Lietuvos elektros energetikos įstatyme yra numatyta taip vadinamos „tiesioginės linijos“ galimybė, tačiau kartu įstatyme įrašyta visa eilę apribojimų, kurie praktiškai šia galimybe pasinaudoti niekam neleidžia. Tai reikalavimai, kad vartotojas būtų arba juridiškai susijęs su gamintoju arba turėtų gauti ESO (šiuo atveju kaip ir konkurento) patvirtinimą, kad ESO negali patiekti elektros vartotojui savo tinklais.

Šiuos ribojimus reikėtų naikinti.

Alternatyva čia galėtų būti specialūs elektros perdavimo skirstymo tinklais tarifai, kai gamintojas ir vartotojas yra greta vieni kitų.

JAV iš šimto „Fortune100“ įmonių, net 71 įmonė turi konkrečius iš atsinaujinančių išteklių pagamintos energijos, vartojamos šiose įmonėse, dalies didinimo tikslus.

PASIŪLYMAS NR. 4 būtų susijęs su valstybės finansiniu skatinimu, reikalingu gaminantiems vartotojams. Iš tiesų aš nesiūlyčiau valstybei bandyti subsidijuoti tokias investicijas, kompensuojant subsidijomis dalį investicijų. Visų pirma dėl to, kad Valstybė neturi tam pakankamai lėšų, kai beveik visi ES paramos pinigai, skirti iki 2020 metų, buvo panaudoti „Lietuvos energijos“ atliekų ir biokuro projektams Vilniui, antra – tai reikalautų milžiniškų paramos administravimo išlaidų, kaip visada veiktų lėtai. Ir galų gale – to visai nereikia, kai investicijos be jokios paramos atsiperka per 10–12 metų, o saulės elektrinių numatomas minimalus eksploatacijos laikas siekia 30 metų ir yra galimybė, gavus ilgalaikę paskolą, investuotojui susimažinti savo išlaidas jau pirmą mėnesį po atliktų investicijų.

Ką aš realiai siūlyčiau, tai valstybei suteikti garantijas už tokias paskolas. Kad žmonės galėtų pasiimti paskolas iš banko tokioms investicijoms, neišnaudojant savo galimybių imti paskolas kitiems jiems svarbiems dalykams – būstui, automobiliui įsigyti, vaikų išsilavinimui, paskolas, reikalingas laikiniems finansiniams sunkumams įveikti ir panašiai.

Tokios valstybės garantijos padidintų valstybės įsipareigojimus, tačiau kita vertus – šiuo atveju valstybė niekuo nerizikuoja, žinodama, kad tokios investicijos į elektrines atsiperka bet kuriuo atveju ir garantuotos paskolos bus grąžintos be jokių papildomų ateityje biudžeto išlaidų tokioms paskoloms administruoti.

Šita paskolų garantavimo schema turėtų būti efektyvi, lengvai valdoma. Jai įgyvendinti reikalingas Energetikos ir Finansų ministerijų bei Vyriausybės glaudus bendradarbiavimas.

Ir galų gale PASIŪLYMAS NR. 5 būtų atleisti nuo VIAP mokesčio elektros vartotojus, perkančius elektrą, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių naujose elektrinėse, negavusiose jokios Valstybės paramos.

Tai paskatintų investuotojus į tokias elektrines ne laukti valstybės paramos, o investuoti, tiesiog sudarius ilgalaikes elektros pirkimo sutartis su vartotojais, kuriems svarbu užsitikrinti elektros energijos, pagamintos išskirtinai iš atsinaujinančių išteklių, pirkimą.

Tokių vartotojų, kuriems svarbu vartoti tik iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektrą, skaičius iš tiesų auga. Pavyzdžiui, JAV iš šimto „Fortune100“ įmonių, net 71 įmonė turi konkrečius iš atsinaujinančių išteklių pagamintos energijos, vartojamos šiose įmonėse, dalies didinimo tikslus. Turbūt daug kas yra girdėjęs pavyzdžiui apie „Google“, kurie jau iki šių metų pasiekė savo tikslą savo veikloje naudoti elektrą tik iš atsinaujinančių išteklių. Daug tokių įmonių yra ir Europoje, ypač Skandinavijoje. Dabar sunku būtų rasti pasaulyje naują duomenų centrą, kuris būtų statomas, prieš tai neužsitikrinus aprūpinimo elektra, kuri būtų gaminama, nesukeliant klimato kaitos pasekmių. Tokios yra XXI amžiaus realijos. Galite vadinti tai mada, bet taip yra.

Norint pritraukti tokių įmonių investicijas Lietuvoje, joms reikia pasiūlyti būdą, kaip jos galėtų užsitikrinti elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, tiekimą Lietuvoje. Ir čia toli gražu ne visiems investuotojams tinka „kilmės garantijos“, rodančios, kad elektra pagaminta senose hidroelektrinėse, kažkada pastatytose dar sovietinės valdžios viešais pinigais. Daugelis jų nori būti tikri, kad jų išlaidos elektrai realiai skatintų atsinaujinančios energetikos plėtrą. Tikrai yra ir lietuviško kapitalo įmonių, kuriems tai yra svarbu.

Gaunasi, kad toks vartotojas yra priverstas sumokėti už atsinaujinančios energetikos plėtrą du kartus. Vieną kartą – pirkdamas elektrą už kiek aukštesnę, nei rinkos kainą iš vėjo, saulės ar biomasės elektrinės, o kitą kartą – mokėdamas VIAP.

Dalį savo vartojamos elektros energijos šie vartotojai aišku gali pasigaminti patys, investavę į pavyzdžiui saulės elektrines ant savo gamybinių ar paslaugų centrų pastatų stogų. Lietuvoje veikiantys poįstatyminiai aktai iš tiesų leidžia už vietoje pagamintą iš atsinaujinančių išteklių ir suvartotą elektros energiją nemokėti VIAP mokesčio. Tačiau ne visais atvejais techniškai įmanoma pilnai apsirūpinti elektra, pagaminta paties vartotojo teritorijoje esančiose elektrinėse. Tam dažnai tiesiog nėra vietos.

JAV tokie vartotojai gali sudaryti ilgalaikes elektros pirkimo sutartis su gamintojais (PPA – power purchase agreement), statančiais elektrines visai ne vartotojo teritorijoje ir tokios galimybės yra viena iš priežasčių kodėl elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių taip greitai vystosi JAV. Ir investuotojui, investuojančiam į pavyzdžiui vėjo ir saulės elektrines tokios sudarytos sutartys labai palengvina galimybes gauti palankius kreditus iš bankų investicijoms.

Lietuvoje tas teoriškai irgi yra įmanoma, tačiau Lietuvoje už tokią elektrą, pagamintą ne vartotojo teritorijoje vartotojas vis tiek privalo mokėti VIAP mokestį. Gaunasi, kad toks vartotojas yra priverstas sumokėti už atsinaujinančios energetikos plėtrą du kartus. Vieną kartą – pirkdamas elektrą už kiek aukštesnę, nei rinkos kainą iš vėjo, saulės ar biomasės elektrinės, o kitą kartą – mokėdamas VIAP mokestį, kuris visų pirma yra skirtas atsinaujinančios energetikos skatinimui Lietuvoje bendrai. Toks dvigubas mokėjimas tampa priežastimi kodėl investuotojai, norintys apsirūpinti elektra iš atsinaujinančių išteklių, dažnai renkasi investicijas kitose šalyse.

Vartotojus, perkančius elektrą, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių naujose elektrinėse, negavusiose jokios Valstybės paramos, reikėtų atleisti nuo VIAP mokesčio. Tada tokie vartotojai galėtų ir patys statyti pavyzdžiui vėjo, saulės ar kitus atsinaujinančius išteklius naudojančias elektrines tam labiausiai tinkamose Lietuvos vietose ir mokėti tik už šios elektros perdavimą elektros perdavimo tinklais.

Aš labai nuoširdžiai tikiuosi, kad šie pasiūlymai pasieks ką nors Energetikos ministerijoje ir Vyriausybėje.

Martynas Nagevičius – Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"