Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

2019-ieji – rinkimų metai 

2019 sausio 8 d. 06:00

Visiškai realu, kad kai kurie iš tų trejų rinkimų vyks kartu su streikais, ir šis derinys gali suteikti naujų atspalvių patiems rinkimams.

Prasidėjusių metų prognozės dažniausiai sukasi apie trejus rinkimus, kurie vyks jau pirmoje metų pusėje. Taip, vieniems metams jų tikrai per daug. Tačiau taip jau susiklostė – jei ne Rolando Pakso apkalta, prezidento rinkimai būtų rengiami kitu metu.

Rinkimai yra itin svarbus įvykis demokratiškai organizuojamoje valstybėje, bet matyčiau svarbesnį dalyką, kuris greičiausiai nutiks šįmet. Jis gali ir nenutikti, nes turiu galvoje vertinimą (ar suvokimą) – šiais metais didesnė mūsų visuomenės dalis turėtų suvokti, kad iš dabartinės valdančiosios koalicijos Seime ir jos Vyriausybės neverta tikėtis jokių esminių reformų.

„Valstiečiai“ ir jų partneriai koalicijoje pernai pasiuntė aiškų signalą – didinti viešojo sektoriaus finansavimo neketinama. Toliau liks tvarka, pagal kurią vienos profesinės grupės į bendrą katilą mokės mažiau negu kitos, nors viešojo sektoriaus paslaugomis naudosis vienodai. Tai reikš, kad gydytojų, mokytojų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai nedidės taip, kaip jie tikisi. Nepasiteisinusios viltys virs naujais streikais.

Kaip galima kalbėti apie sąžiningą konkurenciją dėl rinkėjų balsų, jei besirungiantiesiems taikomos skirtingos taisyklės?

Todėl visiškai realu, kad kai kurie iš tų trejų rinkimų vyks kartu su streikais, ir šis derinys gali suteikti naujų atspalvių patiems rinkimams. Tačiau įmanoma ir tai, jog suvokimas apie valdančiosios koalicijos impotenciją ateis vėliau negu treji rinkimai, todėl galės paveikti tik 2020 metų Seimo rinkimus. Auganti ekonomika leidžia valdantiesiems truputį padidinti atlyginimus, pensijas ir pateikti tai kaip savo nuopelną. Tačiau ekonomistai jau kalba apie artėjantį ūkio lėtėjimą...

Pirmiausia vyksiančiuose savivaldos rinkimuose ryškiausias dalykas būtų tai, ką vienas mūsų politologas pavadino komitetizacija. Vertinant apskritai visuomeninių rinkimų komitetų atsiradimas yra teigiamas dalykas, nes tikrai negražiai atrodė, kai ilgą laiką dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose buvo galima tik pagal partinius sąrašus. Pirmieji savivaldos rinkimai atkūrus valstybės nepriklausomybę vyko 1995 metais, tačiau dalyvauti juose asmenims, neįtrauktiems į partijų sąrašus, leista tik 2011-aisiais, per šeštuosius savivaldybių tarybų rinkimus.

Galima spėti, kad mūsų parlamentinių partijų bosai tiesiog bijojo išleisti savivaldos rinkimus iš savo kontrolės, tad didino partijų narių skaičių konkrečiose savivaldybėse. Hipotezę apie baimę savaip patvirtina ir ilgametės bevaisės diskusijos apie tiesioginius merų rinkimus. Juk renkant merus tarybose buvo nesunku sudarinėti partinius sandėrius: mes palaikome jūsų kandidatą į merus „x“ savivaldybės taryboje, o jūs palaikykite mūsų kandidatą „y“ savivaldybėje.

Galimybė dalyvauti vietos savivaldoje ne per partijas kaip demokratizacijos išraiška pamažu atskleidžia ir savo tamsiąją dalį. Pirmiausia žvilgtelėkime į skaičius. 2011 metų savivaldos rinkimuose ne partijoms priklausančių sąrašų (tada vadintų koalicijomis) buvo per 30. Pavadinus šias koalicijas rinkimų komitetais, 2015-ųjų rinkimuose jų atsirado apie 60. Šių metų savivaldos rinkimuose rengiasi dalyvauti arti šimto komitetų.

Kiekybinis augimas įspūdingas, tačiau ne mažiau svarbus dalykas ir kokybė. Jau po 2015 metų rinkimų buvo pastebėta, kad rinkimų komitetai veikia lengvesnėmis sąlygomis nei politinės partijos. Kaip galima kalbėti apie sąžiningą konkurenciją dėl rinkėjų balsų, jei besirungiantiesiems taikomos skirtingos taisyklės?

Politinės partijos akivaizdžiai diskriminuojamos, tačiau, mano galva, ne tai yra svarbiausia. Mums, piliečiams, svarbiausia, kaip efektyviau atsirinkti tuos, kurie veržiasi į valdžią. Rinkimų komitetai yra tarsi vienkartiniai indai. Jie baigia savo gyvavimą iškart po rinkimų, tuo metu partijos reiškia tęstinumą, tradiciją, šiokią tokią organizacinę atsakomybę, tam tikras vidines taisykles, kurios šiek tiek drausmina partijos narius.

Jei pripažinome, jog dalyvauti vietos politikoje ne per partijas yra konstitucinė mūsų teisė, turime siekti, kad visi aktyvūs piliečiai – ir priklausantys partijoms, ir joms nepriklausantys – konkuruotų dėl rinkėjų balsų vienodomis sąlygomis. Suvienodinimo kryptis aiški – griežtinti rinkimų komitetų veikimo sąlygas. Juk jie veržiasi ne vienišiems seneliams sriubą vežioti. Komitetai siekia valdžios, kad galėtų priimti sprendimus, kuriems visi turėsime paklusti.

Prezidento rinkimuose likusios kelios intrigos. Pirmoji – kels ar nekels savo kandidatūros Saulius Skvernelis? Tai turėtų paaiškėti sausio antroje pusėje, kai „valstiečiai“ surengs partijos suvažiavimą. Jei kels, kirba klausimas, ar pasiseks S. Skverneliui atgauti per 2018 metus išbarstytą populiarumą ir kaip jis tai galėtų pasiekti? Jei nepavyks, argi verta vargti dėl trečiosios vietos?

Jeigu ministras pirmininkas nuspręs nedalyvauti prezidento rinkimuose, intriga išliks, nes bent kol kas tikrai niekas negali pasakyti, kuris iš pirmaujančių kandidatų – Gitanas Nausėda ar Ingrida Šimonytė – bus nugalėtojas. Jei premjeras vis dėlto nutars eiti į rinkimus, klausimas bus vienas – kas pateks į antrąjį turą.

Europos Parlamento (EP) rinkimai įdomūs ir vidaus politikos aspektu, nes parodys partijų galimybes daugiamandatėje apygardoje. Priminsiu, kad 2014 metų EP rinkimuose pirmavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (beveik 200 tūkst. balsų), toliau rikiavosi socialdemokratai (198 tūkst.), liberalai (190 tūkst.), „tvarkiečiai“ (163 tūkst.), „darbiečiai“ (147 tūkst.), Lenkų rinkimų akcija (92 tūkst.), „valstiečiai“ (76 tūkst.).

Šių metų EP rinkimų rezultatai bus kitokie. Aišku, pirmaus konservatoriai ir „valstiečiai“, tačiau labai įdomu, kaip pasirodys kitos partijos, nes pagal tai bus galima prognozuoti 2020 metų Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje. Svarbiausias klausimas – kaip vadinamosioms centro kairės partijoms (socialdemokratams ir „darbiečiams“) seksis atimti rinkėjų balsus iš „valstiečių“.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"