Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

„Mažosios Rusijos“ Lietuvos regionuose 

2017 spalio 2 d. 11:08

Lietuva gali pasigirti gana aukšta pozicija įvairiuose demokratijos reitinguose. 

Pavyzdžiui, „Freedom in the World 2017“ žemėlapyje mūsų šalis pavaizduota žaliai, kas reiškia, jog ji yra priskiriama prie laisvų valstybių kategorijos (https://freedomhouse.org/report-types/freedom-world). Pagal įvairių laisvių lygį Lietuva surinko 91 balą iš 100 galimų.

Taigi, bendrai paėmus, ypač lyginant su Rusija ar Baltarusija, Lietuva atrodo labai neblogai. Tačiau bendras vaizdas ne visada atspindi niuansus.

Geru pavyzdžiu palyginimui tampa mūsų didžioji kaimynė Rusija. Tame pačiame pasaulio laisvės žemėlapyje ji pavaizduota mėlynai. Rusija priskiriama prie nelaisvų šalių grupės, ji turi tik 20 laisvės lygio balų iš 100 galimų.

Taigi, bendrai paėmus, ypač lyginant su Rusija ar Baltarusija, Lietuva atrodo labai neblogai. Tačiau bendras vaizdas ne visada atspindi niuansus.

Pažiūrėkim į kitą reitingą. Spaudos laisvės indekse, kurį sudaro „Reporterių be sienų“ organizacija, mūsų šalis yra 36-ta tarp 180 valstybių. Pasiekimas irgi visai neblogas, lyginant su ta pačia Rusija, kuri yra 148 vietoje, t. y. akivaizdžiai arčiau galo. Tačiau jeigu mūsų poziciją lyginti ne su Rusija, o, pavyzdžiui, su Estija – tai vertinimas jau būtų kiek kitoks. Skirtumas yra ne mūsų naudai. Estija lenkia mus trigubai – ji užima 12 reitingo vietą. Net atitinkamame reitingo žemėlapyje ji pažymėta balta spalva, kai Lietuva – šviesiai geltona.

Nagrinėdami Lietuvos spaudos laisvės lygį „Reporteriai be sienų“ pažymi (https://rsf.org/en/lithuania), jog žiniasklaida mūsų šalyje iš esmės yra laisva nuo politinės įtakos, tačiau ne visada laisva nuo stambaus verslo daromo poveikio.

Deja, bet ir minėtą požiūrį galima pavadinti kiek paviršutinišku. Jis iš esmės atspindi nacionalinės žiniasklaidos padėtį. Tačiau detalesnis kai kurių regionų situacijos nagrinėjimas galėtų lemti, jog Lietuvos pozicija žiniasklaidos laisvių reitinge būtų dar žemesnė.

Žiniasklaida mūsų šalyje iš esmės yra laisva nuo politinės įtakos, tačiau ne visada laisva nuo stambaus verslo daromo poveikio.

Regioniniai konfliktai ne visada iškyla į nacionalinį lygmenį. Ko gero, dauguma girdėjo apie Druskininkų vietinės valdžios konfliktą su šio miesto nepriklausomais spaudos leidiniais. Vietinė valdžia net bandė pasiekti pergalę šiame informaciniame kare pradėjusi leisti nemokamą laikraštį „Mano Druskininkai“. Tai buvo daroma per antrinę įmonę, nes savivaldybė pagal įstatymą negali turėti nuosavos žiniasklaidos priemonės.

Iš tikrųjų, Druskininkų pavyzdys – vienas iš daugelio. Jo ypatybė gal tik ta, kad jis yra nuskambėjęs gana plačiai. Tiesiog kitose Lietuvos regionuose irgi yra susiformavusios tam tikros schemos, kurios nesuderinamos su demokratijos principais. Nuo šių schemų pirmiausiai kenčia vietinė spauda, kuri nėra tokia stipri ar įtakinga, kaip nacionalinė žiniasklaida.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Informacija yra reikšmingas resursas. Laisvoji žiniasklaida yra vienas iš pamatinių demokratinės santvarkos stulpų. Vadovėliuose tiesiai šviesiai rašoma apie tai, kad žiniasklaida atlieka „sarginio šuns“ funkciją. Spaudos priemonės, radijas ir televizija stebi valdžios veiksmus ir informuoja apie juos visuomenę, arba kitaip sakant – rinkėjus, kurie delegavo savo valstybės valdymo galias atstovams, formuojantiems valdžią. Jeigu atstovai, rinkėjų manymu, netinkamai naudojasi deleguota galia – per kitus rinkimus visuomenės valia jie bus pakeisti kitais. Tačiau tam, kad priimti vienokį ar kitokį sprendimą rinkimuose reikalinga informacija. Būtent ją žiniasklaida ir teikia visuomenei.

Lietuvos regionuose irgi yra susiformavusios tam tikros schemos, kurios nesuderinamos su demokratijos principais.

Neatsitiktinai Rusijoje, į kurią gana patogu iš šalies badyti pirštais, Vladimiras Putinas savo valdymo pradžioje formavo tai, ką mes šiandien vadiname „Putino režimu“, nuo kovos prieš laisvąją žiniasklaidą. Vos per kelis metus Rusijoje iš esmės nebeliko nepriklausomų nacionalinių televizijos kanalų. Dalis jų buvo sunaikinta, dalies kontrolė perimta. Kremliui palanki informacija dominuoja ir kitose sferose – spausdintinėje ir internetinėje žiniasklaidoje. Visa tai leidžia Rusijos valdžiai kontroliuoti informacinį lauką bei naudoti jį propagandai.

Deja, bet dalyje Lietuvos regionų formuojasi savotiškos „mažosios Rusijos“. Žinoma, ne visur valdžia drįsta tiesiogiai pjautis su jai nepalankia vietine spauda, tačiau tai daroma kitais būdais – pavyzdžiui, vietinis verslas, kuris yra pagrindinis reklamos užsakovas regioninėje spaudoje, yra „įtikinamas“, jog vienam ar kitam leidiniui reklamos geriau neduoti, nes kitaip problemų atsiras pačiam verslui.

Deja, bet dalyje Lietuvos regionų formuojasi savotiškos „mažosios Rusijos“.

Kita ydinga praktika – vietinių leidinių ryšiai ir sąsajos su tam tikromis politinėmis jėgomis ar politikais. Dėl tokių sąsajų regionuose kyla vietinės reikšmės informaciniai karai, o vieno ir to paties leidinio kritiškumo laipsnis, žiūrint į valdžią, dažnai priklauso ne nuo realių darbų, bet nuo to, kas šiuo metu yra valdančiojoje koalicijoje miesto ar rajono taryboje. Tokio pobūdžio „nuomonių įvairovė“ turi mažai ką bendro su demokratija.

Apmaudžiausia, jog tai tenka konstatuoti tuomet, kai Lietuva ruošiasi kitąmet atšvęsti savo modernaus valstybingumo šimtmetį. Be to, ir po Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo jau daugiau negu ketvirtis amžiaus. Mums per tą laikotarpį pavyko įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, kas iš esmės yra mūsų valstybės gebėjimo kurti demokratišką sistemą pripažinimas. Tačiau šios sistemos kūrimas ir stiprinimas yra nuolatinis procesas. Gaila, kad Lietuvos regionams šiandien tai vis dar opus klausimas.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"