Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Vanago skrydis 

2018 gruodžio 17 d. 11:52
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Mūsų gyvenime apstu simbolių. Kartais juos suprantame kaip žaismingus atsitiktinumus, kartais jie nušvinta netikėtom spalvom ir keičia mūsų savivoką, lyg būtų koks anapusinis apreiškimas, siųstas pakartoti tam, kas iki galo neišgyventa. Bet dažniausiai simboliai lieka taip ir nepastebėti – yra kaip yra.

Adolfo Ramanausko-Vanago, vieno iš didžiųjų laisvės gynėjų vadų, prisikėlimas (tiksliau – prikėlimas) minint šimtąsias gimimo metines, yra stebėtinas simbolis: dešimtmečiais bergždžiai ieškoti jo palaikai rasti per jam skirtus metus – 2018-ieji paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais.

Kagėbistai, perkandę ypatingą lietuvių prisirišimą prie savo šaknų, partizanų užkasimo vietas pavertė nepaprasta paslaptimi. Bijojo, kad partizanai nebūtų krikščioniškai perlaidojami.

Šią vasarą vienas italas manęs klausinėjo, kodėl važinėdamas po Lietuvą mato tiek mažai partizanų kapų. Atsakymas paprastas: kagėbistai, perkandę ypatingą lietuvių prisirišimą prie savo šaknų, partizanų užkasimo vietas pavertė nepaprasta paslaptimi. Bijojo, kad partizanai nebūtų krikščioniškai perlaidojami, kad jų laidotuvės ir kapai nevirstų dvasinio pasipriešinimo židiniais (taip jau yra nutikę su Romo Kalantos laidotuvėmis, Jono Basanavičiaus kapu Rasų kapinėse ar Kryžių kalnu Meškuičiuose). Partizanų užkasimo vietų nerasta net kagėbistų dokumentuose, jų paslaptys išnyko kartu su budeliais. Todėl A. Ramanausko-Vanago skrydis į dabartį dar kartą patvirtina, kad gyvenimas sudėtingesnis nei įmantriausi detektyviniai scenarijai.

Jaunas Genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas iškėlė genialiai paprastą prielaidą: politiniai kaliniai KGB kalėjime buvo šaudomi tuo pačiu metu kaip ir kriminaliniai Lukiškėse, tad jų laidojimo vietos galėjo sutapti. Antroji siužeto linija (kagėbistų duobkasys eilinę naktį užkasinėdamas nužudytuosius atpažįsta savo kaimyną – politinį kalinį – ir po daugelio metų mirties valandą įpareigoja savo sūnų nurodyti kaimyno sūnui tą vietą) netikėtai persipina su pirmąja ir pagaliau įvyksta tai, kas atrodė jau nebeįmanoma.

39-erių žiauriai kankintas ir sušaudytas mokytojas, Lietuvos laisvės kovos gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas rastas vienoje duobėje su dviem kriminaliniais nusikaltėliais (dvidešimtmečiu ir šešiasdešimtmečiu žudikais), per savo šimtmečio minėjimą sugrįžta į nepriklausomą Lietuvą kaip nugalėtojas – su derama pagarba perlaidotas valstybės vadovų panteone.

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų „Partizanų gretose“ 1952–1956 m.: „Skaitytojas gal lengvai mintimi perbėgs šiuo nepaprastu partizanų gyvenimo keliu ir po minutės vėl viską pamirš, tačiau tegul bent trumpai pagalvoja, kad šis pasakojimas nėra nei prasimanymas, nei fantazija, kuria taip didžiuojasi tikras rašytojas. Rašau ne savo malonumui, bet tam, kad ateityje lietuvis galėtų susidaryti bent apytikrį vaizdą, kaip pilkasermėgis jo brolis mylėjo savo Tėvynę, jos laisvę, sunkiai kovojo ir garbingai mirė. Ir tegu jis žino, kad tai ne pasaka, bet tikrovė.“

***

Kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai. Tokie neišvengiami mūsų pasaulio dėsniai. Erdvėje, kur vyksta žūtbūtinė kova – fizinė ar dvasinė – kiekvieną akimirką esi ties praraja, ties egzistenciniu pasirinkimu. „Kas ne su manimi, tas prieš mane…“

Kartais pamirštame, kad ir mūsų Šventraštis kupinas tokių egzistencinių šešėlių, abejonių, virsmų: Kaino brolžudystė, Judo išdavystė, Petro išsižadėjimai, mokinių mažatikystė, Sauliaus-Pauliaus persekiojimai, paties Jėzaus silpnumo akimirkos…

Kartais pamirštame, kad ir mūsų Šventraštis kupinas tokių egzistencinių šešėlių, abejonių, virsmų: Kaino brolžudystė, Judo išdavystė, Petro išsižadėjimai, mokinių mažatikystė, Sauliaus-Pauliaus persekiojimai, paties Jėzaus silpnumo akimirkos… Kita vertus, Šventasis Raštas mus moko vertinti visumą, o ne atskirą epizodą – kitaip nebūtų šventųjų Petro ir Pauliaus.

Neturėtume ir partizanų matyti vien kaip granitinių herojų panteoną, nes tai būtų netikra. Pirmąkart atsivertusiam KGB bylas pasaulis gali čia pat apvirsti aukštyn kojomis: regis, jokio didvyriškumo, tik išdavystės, išdavystės, išdavystės… Nepasiduodami tam pirmam apgaulingam žvilgsniui visgi turime sutikti: partizanų kare, kaip ir kiekviename egzistenciniame pasirinkime, taip pat būta daug šešėlių, kuriuos norisi apeiti, nepastebėti, tačiau šiuo mūsų silpnumu ir naudojasi piktavaliai ar siauražiūriai. Tad jei A. Ramanauską-Vanagą norime suvokti kaip žmogų, o ne mitinę būtybę, jei norime istorinės tiesos, o ne vien pigių ditirambų, turime aptarti ir jo svyravimus, galimus silpnumus, jam metamus šešėlius.

***

A. Ramanausko-Vanago oponentai kaltina, kad KGB bylose jis minimas kaip agentas, kad neva šaudė nekaltus žmones, tardymo metu išdavė slėpusius jį ir jo archyvus, o paskutinėje savo kalboje teisme išsižadėjo partizaninės kovos – mainais į gyvybę.

Neturėtume ir partizanų matyti vien kaip granitinių herojų panteoną, nes tai būtų netikra. Pirmąkart atsivertusiam KGB bylas pasaulis gali čia pat apvirsti aukštyn kojomis: regis, jokio didvyriškumo, tik išdavystės, išdavystės, išdavystės…

Teisine kalba į šiuos kaltinimus būtų galima atsakyti trumpai: KGB bylos nėra patikimas įrodymas, civilizuotas pasaulis nepripažįsta prievarta išgautų parodymų. Tačiau už teisės dar slypi moralė ir svarbi istorinė dilema: jei KGB bylos nepatikimos, kodėl mes jas analizuojame, jomis remdamiesi nustatome išdavikus, istorinius faktus?

Akivaizdu, kad KGB bylos buvo darbo dokumentai, kuriais remiantis saugota komunistinė imperija, tad juose kagėbistai stengėsi atspindėti neiškraipytą realybę. Vis dėlto, kiek objektyvi gali būti pati ideologizuota sistema, kuri tardymo protokoluose autentišką suimtojo kalbą verčia pagal savo ideologinę sampratą? Ar galima patikėti, kad tardymo metu A. Ramanauskas-Vanagas partizanus (taigi ir save) vadina banditais, stribus – liaudies gynėjais, partizanų žvalgus – amerikiečių šnipais, trėmimus – išvežimais? Kad vyriausias partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas taip ir sako savo budeliams: „Aš visą savo sąmoningą gyvenimą buvau auklėjamas buržuazine nacionalistine dvasia“?

KGB buvo ne statistikos departamentas, bet svarbi Lietuvai priešiško ideologinio aparato dalis, užsiimanti melo propaganda. Toje propagandoje būta ne tik sisteminės savigyros, bet ir asmeninės naudos, kai, išpučiant savo nuopelnus Maskvai ar vietos viršininkams, galima kilti karjeros laiptais (štai patys kagėbistai fiksuoja, kaip 1945 m. rugpjūtį jefreitorius Smirnovas sušaudo vieną niekuo dėtą Būdos kaimo gyventoją, o kitą sunkiai sužeidžia, motyvuodamas noru pagerinti sunaikintų partizanų skaičių). 1953 m., baigiantis partizaniniam karui, KGB statistinėse ataskaitose nurodyta, kad „banditai“ iš viso nukovė 12,9 tūkst. asmenų, 1956 m. tas skaičius išaugo iki 15 tūkst., o 1985-aisiais jau skelbta, kad partizanai nužudė 25 tūkst. civilių asmenų.

A. Ramanausko-Vanago kaltinamojoje išvadoje kagėbistai rašo, kad „bendrai Pietų Lietuvoje, kur veikė Ramanauskui pavaldžios gaujos, buvo nužudyta apie 8000 tarybinių piliečių, tame skaičiuje ir mažamečiai vaikai“. A. Ramanauskas-Vanagas nesutinka su tokiu kaltinimu, su išpūstais skaičiais, bet visa tai pažodžiui iš KGB kabinetų persikelia į jo mirties nuosprendį ir tris okupacijos dešimtmečius kalama sovietinėje klaidasklaidoje (kaip tik šia sovietinio teismo „statistika“ neseniai ir rėmėsi vienas rusakalbis Klaipėdos tarybos narys).

KGB bylose yra daug tikrų grūdų (faktų), bet būtina juos atskirti nuo ideologinių pelų, nuo kagėbistinės klaidakalbės, kitaip bus, kaip tame Dalios Saukaitytės eilėraštyje – „ąžuolais vijokliai virtę, o vijokliais ąžuolai“.

Todėl išvada būtų tokia: KGB bylose yra daug tikrų grūdų (faktų), bet būtina juos atskirti nuo ideologinių pelų, nuo kagėbistinės klaidakalbės, kitaip bus, kaip tame Dalios Saukaitytės eilėraštyje – „ąžuolais vijokliai virtę, o vijokliais ąžuolai“.

Agentų verbavimas buvo vienas iš svarbiausių kagėbisto darbo rodiklių, tad kai kurie rašytiniai „agentai“ atsirasdavo dėl privalomų penkmečio planų vykdymo. KGB darbuotojai visus sutikusius bendradarbiauti asmenis (o kartais – ir tik suabejojusius) savo dokumentuose vadindavo agentais. Tačiau, ar teisinga laikyti agentu (šnipu) tą, kuris realiai neteikė jokių žinių? Savo prisiminimuose A. Ramanauskas-Vanagas rašo, kad susiruošus partizanauti, (jau įsigijus ginklus ir susitarus su miško broliais) dėl moksleivių politinių išdykavimų jį, kaip mokytoją, sulaikė sovietų saugumas. Reikalavo šnipinėti mokinius, bendradarbius. Ir savo byloje A. Ramanauską-Vanagą paskubino įvardinti kaip bendradarbį, agentą. Tačiau, ar mes galime agentu laikyti tą, kuris apgauna priešus, pasinaudoja paprasta karine gudrybe tam, kad ištrūktų iš jų irštvos ir dešimt metų kautųsi už Tėvynės laisvę?

***

KGB bylose glūdi daug pavojingų minų, kurių nevalia griebti plikomis rankomis ir skelbti sensacingas „žinias“ apie baisias išdavystes. (Būta ne vieno atvejo, kai partizanai siųsdavo savus žmones būti stribais ir taip vedžiodavo priešą už nosies; A. Ramanauskui-Vanagui besislapstant Jiezno rajone, jo ryšininkais buvo net sovietiniai pareigūnai – apylinkės pirmininkas ir sekretorius; yra išlikęs 1989 m. KGB vado E. Eismunto perspėjimas pavaldiniams, kad kai kurie sąjūdininkai, sutikdami tapti agentais, žaidžia dvigubą žaidimą.)

Patyrę partizanai, pogrindininkai, žinojo, kad žmogaus fizinės galimybės ribotos, kad kankinamam beveik neįmanoma atlaikyti nieko neišduodant, todėl mokydavo naujokus, kad reikia sakyti tai, kas ir taip kagėbistams buvo žinoma arba kam nekils didelė grėsmė. Pirmą kartą skaitantiems KGB bylas, tokia informacija gali atrodyti kaip baisi išdavystė, o profesionalus tyrėjas iškart perpras šią kalinio gudrybę.

KGB bylose glūdi daug pavojingų minų, kurių nevalia griebti plikomis rankomis ir skelbti sensacingas „žinias“ apie baisias išdavystes.

Sausai surašyti A. Ramanausko-Vanago tardymo protokolai neatskleidžia visos dramos, sąmonės vingrybių, psichologinės kovos, slypėjusios tardytojo kabinete. Tardymo trukmė – penkios, šešios valandos, tardymo rezultatas – keli puslapiai. Klausimas – atsakymas, klausimas – atsakymas. Regis, geranoriškas pusvalandžio trukmės pokalbis. O kas slypi už didžiosios dalies neįforminto laiko? Kokia šachmatų partija, kokia nervų kova?

Iš KGB bylų aišku, kad tardymo metu kagėbistai žinojo apie pusantro šimto žmonių, turėjusių ryšių su A. Ramanausku-Vanagu, o pats Vanagas tardymo protokoluose pamini tik 22 asmenis. Kitus nutyli, neprisimena. Nei vienas jo paminėtas asmuo nenukentėjo dėl „nusikaltimo mažareikšmiškumo“. Apie šias N. Chruščiovo „atšilimo“ taikomas amnestijas A. Ramanauskas-Vanagas dar iki suėmimo žinojo ne tik iš jį slėpusių gyventojų, sovietinės spaudos, bet ir iš paties KGB viršininko. 1956 m. rugsėjo 22 d. LSSR KGB vadas generolas K. Liaudis įteikė A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės giminėms kvietimą pasiduoti. Rašte pranešama apie SSRS Aukščiausios Tarybos priimtą amnestiją, pagal kurią „nebus taikomos bausmės už anksčiau padarytus nusikaltimus nei Birutei Mažeikaitei, nei Anelei Mažeikienei [jos mamai – red.], jei jos pačios atvyks. Jūsų [Vanago – red.] veiksmai neamnestuojami, bet, jeigu Jūs asmeniškai kreipsitės su prašymu apie personalinę amnestiją į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, tai VSD [KGB – red.] parems Jūsų prašymą, vadovaudamasis, kad Jūs penkerių paskutiniųjų metų laikotarpyje nusikalstamų veiksmų neįvykdėte.“

Nesusiviliojo, nepasidavė. Bet jau po 20 dienų KGB džiugiai raportavo Kremliui ir LKP pirmajam sekretoriui A. Sniečkui: A. Ramanauskas-Vanagas su žmona Birute sulaikyti – pakliuvo į specialiai tik jiems regztą 30 agentų tinklą.

Tardomas vadas išdavė didžiąją dalį savo kruopščiai vienkiemiuose išslapstytų archyvų, bet – paradoksas – būtent todėl juos šiandien ir turime. Priešų būstinė šiam istoriniam lobiui pasirodė besanti žymiai saugesnė nei po žeme užkasti bidonai, kurių dauguma per laiką sutrūnijo nuo drėgmės, nusinešdami nebūtin nemažą dalį partizanų archyvų.

***

Kebliausias rebusas tyrėjams yra KGB dokumentuose likusi A. Ramanausko-Vanago baigiamosios kalbos „stenograma“, pagal kurią vienas iš partizanų vadų neva išsižada savo pasipriešinimo kovos.

Kebliausias rebusas tyrėjams yra KGB dokumentuose likusi A. Ramanausko-Vanago baigiamosios kalbos „stenograma“, pagal kurią vienas iš partizanų vadų neva išsižada savo pasipriešinimo kovos. Pati „stenograma“ rašyta ranka, jos nėra pasirašęs pats A. Ramanauskas-Vanagas (nors po kiekvienu tardymo protokolu yra jo parašas), tos kalbos autentiškumo negali patvirtinti joks kitas tos bylos dalyvis ar KGB dokumentas.

Versijos dėl šio dokumento labai prieštaringos: nuo kagėbistų pakištos klastotės iki žmogiškojo vado silpnumo, nulemto nuolatinių fizinių skausmų, beviltiškumo, pasiaukojimo žmonos ir dukrelės („kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės širdžių“) labui.

„Stenograma“, kaip ir jau minėta partizanų aukų „statistika“, vėl bloškia mus į tą pačią ideologizuotą realybę, kurioje autentika perdėm sumišusi su propaganda.

Panašu, kad dalyje „stenogramos“ – A. Ramanausko-Vanago mintys, bet frazės: „Ne propaganda, o komunistinė tikrovė ir nuplėšta Vakarų imperialistų kaukė paveikė mano nusistatymą. Aš pamačiau, kad tikras kelias ir yra tas, kuriuo žengia Tarybų Lietuva“ – labiau priskirtinos kino žurnalui „Tarybų Lietuvos kronika“, nei partizano lūpoms.

Ne mažesnių abejonių dėl „stenogramos“ autentiškumo kelia joje patvirtintas KGB melas – prisipažinimas, kad suimtas A. Ramanauskas-Vanagas neva bandė nusižudyti (nepriklausomos Lietuvos Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas įrodė, kad ši KGB versija neįmanoma). Kodėl kaltinamasis, savo ginamoje kalboje aiškinantis, kad taip ilgai nepasidavė, nes bijojo kankinimų, to nepagrindžia prieš jį pavartota žiauria prievarta – juk tuo metu fizinis kankinimas jau net sovietų teisėje buvo uždrausta tardymo priemonė? Juk tai pabrėždamas galėjo apeliuoti, kad visi iš jo išgauti parodymai yra neteisėti, neteisingi. Kita vertus, jei kaltinamasis nenorėjo kenkti savo kankintojams, kodėl apskritai nenutylėjo to „savižudybės“ fakto, kodėl apie jį melavo?

Tokie loginiai prieštaravimai perša išvadą, kad A. Ramanausko-Vanago kalbą ruošė ne jis pats, o greičiausiai jam valdžios priskirtas advokatas. Tikėtina, tą kalbą teisme pats advokatas ir perskaitė.

Tokie loginiai prieštaravimai perša išvadą, kad A. Ramanausko-Vanago kalbą ruošė ne jis pats, o greičiausiai jam valdžios priskirtas advokatas. Tikėtina, tą kalbą teisme pats advokatas ir perskaitė.

Tačiau kam tokio melo reikėjo kagėbistams – juk posėdis buvo uždaras? Prieš teisme dalyvavusius liudytojus? Viešajai propagandai? Dėl ataskaitos Maskvai – neva palaužėm partizaninę legendą? Atsakymų nėra, bet yra du iškalbingi faktai: A. Ramanausko-Vanago byla su visa jau minėta „stenograma“ 1965 m. kaip mokomoji priemonė siųsta į Maskvos Dzeržinskio kagėbistinę aukštąją mokyklą, o 1984 m. naudota kaip pagalbinė medžiaga „filmo pastatymui“.

***

Iš 1956 m. spalio 15 d. LSSR MVD kalėjimo chirurginio skyriaus vedėjos vyr. ltn. E. A. Lagotskajos, chirurgo-konsultanto V. S. Vorobjov, sanitarinės dalies viršininko kpt. Kuzmin slapto akto: „Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko, g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr. l chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kr. spaudimas 60/40. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais. Dešinė akis padengta hematoma ant viršutinio voko, taip pat ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį: daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda. (…) Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Plačios mašnos žaizdos – nėra mašnos turinio. Aštrus kraujoplūdis. Durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas. Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2–3 savaičių.“

Iškart po suėmimo žvėriškai kagėbistų nukankintas (čia būtina pažymėti sadistus L. Martavičių ir N. Dušanskį) A. Ramanauskas-Vanagas skubiai gaivinamas – tam, kad toliau būtų kankinamas, žeminamas ir pasmerkiamas myriop. Kad taip bus, jei tik gyvas pateks į okupantų rankas, vadas gerai žinojo iš savo karių patirties.

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų: „Buvo nepaprastai retas dalykas, kad bolševikai tikrąjį Lietuvos partizaną sveiką paimtų į savo rankas. Jei padėtis būdavo beviltiška, partizanas pats nutraukdavo savo gyvybės siūlą, bet priešui nepasiduodavo. Tai kaip tik ir yra įrodymas, kad partizanas buvo sąmoningas kovotojas, pasiryžęs geriau netekti gyvybės, negu pasiduoti priešui. Tuos partizanus, kurie pakliūdavo į jų rankas lengvai sužeisti arba išdavikų užmigdyti nuodais, baisiausiai kankindavo, bet žiūrėdavo, kad greit jie nenumirtų.

Jie sužeistuosius greit nuveždavo ligoninėn, ir gydytojai turėdavo suteikti jiems pagalbą vien dėl to, kad vėliau būtų galima juos dar labiau kankinti. Partizanai būdavo kankinami pačiais žiauriausiais būdais. Jiems degindavo padus, badydavo adatomis panages, nulupdavo nagus, tempdavo ir laužydavo sąnarius, sužalodavo lyties organus, lupdavo odą ir t.t. Skyriaus vadas Žemaitis buvo net vinimis prikaltas prie sienos.

Mūsų tautos išgamoms ir okupantams net partizano mirtis dar nereiškė galutinio atsiskaitymo. Jų sadistiška prigimtis sugalvojo tai, ką padaryti XX amžiuje nebūtų išdrįsusi net nekultūringiausia pasaulyje tauta. Partizanų lavonai būdavo paliekami visiškai nuogi arba tik su apatiniais baltiniais. Kartą rusai su stribais partizaną nukovė prie jo namų. Tuo metu buvo areštuotas ir partizano tėvas. Visą kelią iki miestelio rusai su stribais privertė tėvą sėdėti ant sūnaus lavono krūtinės. Miestelyje išniekinti partizanų lavonai gulėdavo mažiausiai tris paras, o kartais net savaitę. Jie būdavo numetami gatvėse ant grindinio, bet taip, kad būtų kuo labiau išniekinti. Dėl to dažniausiai numaudavo apatines kelnes, kad matytųsi lyties organai, kuriuos neretai dar sužalodavo. Vienu metu tarp numestų partizanų lavonų buvo ir moters lavonas. Stribai juos išrengė ir vieno vyro lavoną paguldė ant moters lavono. Žmonės būdavo varu varomi pažiūrėti išniekintų partizanų lavonų, nes tuo norėta įbauginti visą lietuvių tautą.“

Tiek tarp savų, tiek tarp priešų A. Ramanauskas-Vanagas legenda tapo jau partizanavimo pradžioje, kai 1945 m. gruodį jo vadovaujami partizanai atkovojo Merkinės miestelį.

***

Tiek tarp savų, tiek tarp priešų A. Ramanauskas-Vanagas legenda tapo jau partizanavimo pradžioje, kai 1945 m. gruodį jo vadovaujami partizanai atkovojo Merkinės miestelį. Tegul ir keliom valandom, tegul ir ne itin sėkmingai, su aukomis, bet pats faktas komunistus įsiutino – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, galingiausios pasaulio imperijos viduje buvo užimta visa gyvenvietė!

Štai kaip A. Ramanauskas-Vanagas prisimena Dainavos apygardos partizanų vadų suvažiavimą Punios šile 1947 m.: „Po trumpo susipažinimo vadas pakvietė mus sėstis prie nemažo, darbui sumaniai pritaikyto stalo. Apie mane žinojo tik iš įvairių pasakojimų ir tarnybinio susirašinėjimo. Jaučiau, kad visų žvilgsniai mane svilina. Mat merkiniškiai buvo net per daug pagarsėję dėl pačių Merkinės kautynių, susidūrimų ir kautynių Varčioje. Vanago slapyvardį pakankamai linksniavo visur ir rusai. Teisingai sakoma, kad ir pats velnias iš arti ne toks baisus. Taigi į įvairius klausimus ir komplimentus atsakiau trumpai ir pareiškiau, kad esu tik toks „vanagėlis“ kaip ir visi kiti.“

1952 m. vieną partizaną persekiojo vidutiniškai 30 NKVD kariškių ir stribų. 1954 m. sunaikinus partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą Lietuvoje bebuvo likę vos pusšimtis partizanų, o partizanų gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, vedamas ypatingos intuicijos, to nepaaiškinamo šeštojo jausmo, vis išsisukdavo nuo klastingiausių žabangų.

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų: „Naktį prieš išvažiuojant sapnavau blogą sapną. Rodos, mane kažkur ant tvarto užklupo enkavedistai ir kelis kartus peršovė galvą, iš kurios pasipylė tamsus kraujas. Jau kelintą kartą panašūs sapnai išsipildydavo tiesiog per parą. Šmėstelėjo mintis, jog tyko pavojus, bet niekam apie tai neprasitariau, nes nenorėjau, kad vyrai laikytų mane prietaringu. Mums kovojant pogrindyje, teko išgyventi daug sudėtingų ir pavojingų situacijų. Galiu nedvejodamas pasakyti, kad mane visą laiką lydėjo rūpestinga Aukščiausiojo globa ir laimė – štai jau aštuoneri metai net nesužeistas kovoju partizanų gretose, eidamas įvairias aukštesniųjų vadų pareigas. Žinoma, mirtis ir man daugelį kartų žiūrėjo į akis, o už tai, kad šiandien dar esu su gyvaisiais, – ačiū Tau, Dieve.“

Net ir nuslopus ginkluotam pasipriešinimui, net ir besislapstantis partizanų vadas saugumiečiams buvo mirtinai pavojingas – legenda apie nesugaunamą Vanagą palaikė lietuvių nesusitaikymo dvasią.

Net ir nuslopus ginkluotam pasipriešinimui, net ir besislapstantis partizanų vadas saugumiečiams buvo mirtinai pavojingas – legenda apie nesugaunamą Vanagą palaikė lietuvių nesusitaikymo dvasią.

Iš 1956 m. spalio 18 d. LSSR KGB pirmininko K. Liaudžio slaptos ataskaitos SSRS KGB pirmininkui generolui majorui A. Serovui: „Atsižvelgiant į Jūsų patvirtintą 1955 m. gruodžio 31 d. agentūrinių operatyvinių veiksmų planą likviduojant banditizmą respublikoje, ypatingas dėmesys skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago paieškai. Tam tikslui iš kvalifikuotų Lietuvos TSR čekistų buvo sudaryta op. grupė, pastoviai dirbanti ieškant Ramanausko. Tuo pat metu šį darbą dirbo Alytaus, Varėnos, Daugų, Jiezno, Prienų raj. KGB aparatų darbuotojai. Viso Ramanausko ir jo šeimos paieškoms tik 1956 m. užverbuota 30 agentų. Atstatytas ryšys su 20-čia agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo.“

***

Iš 1977 m. KGB papulkininkio Nachmano Dušanskio atsiminimų: „1941 m. dalyvavęs Druskininkuose, masiškai naikinant daugelį sovietinių žmonių, Ramanauskas žinojo, kas jo laukia, esant sovietų valdžiai, todėl 1945 m. išėjo į pogrindį. Būdamas Pietų Lietuvos gaujose, Ramanauskas buvo žiaurus vykdytojas ir vadovas, naikinant sovietinius aktyvistus, mokytojus, apylinkės pirmininkus, rusus, lenkus. Dėl žiaurumo jis buvo „pažymėtas“ nacionalistinio pogrindžio vadų ir 1949 m. paskirtas „pietų srities“ vadu ir „Ginkluotųjų pajėgų“ vadu.“

Šie KGB budelio, kaip, beje, ir daugelio kitų čekistų prisiminimai, yra propagandinis melas. Net KGB ir sovietinis teismas A. Ramanauskui-Vanagui nepateikė tokių kaltinimų dėl dalyvavimo 1941 m. birželio sukilime, po kurio A. Ramanauskas dvi savaites Druskininkuose vadovavo valstybinių pastatų apsaugos grupei (vienas tos grupės narys Gailevičius, anot A. Ramanausko, vėliau tapo net sovietiniu prokuroru). Deja, praėjus 60 metų nuo vado nužudymo, Dušanskio melais tebeklaidinami Vakarai – jų paveikta Niu Briteno merė paskutinę akimirką atšaukė leidimą statyti A. Ramanauskui-Vanagui paminklą jo gimtinėje JAV.

Dušanskis meluoja ir dėl A. Ramanausko-Vanago žiaurumo: nepaisant legendinio Merkinės miestelio puolimo, nepaisant ilgo partizanavimo, Vanago „Tėvynei pareigų ėjimo lape“ (tokie partizaniniai „pasai“ buvo privalomi visų lygių vadams) yra pažymėtos tik devynios kautynės, iš kurių dauguma – trumpi susišaudymai.

Buvęs mokytojas A. Ra­ma­nauskas-Va­nagas partizaninėje kovoje garsėjo kaip strategas ir taktikas, redaktorius, politikos (vidaus ir užsienio) apžvalgininkas. KGB sukurptoje kaltinamoje išvadoje daug vietos skirta būtent jo leidybinei veiklai (laikraščiai „Trečiasis skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Partizanas“, „Slovo pravdy“ – okupantų kariams skirtas leidinys ir kt.), kurios tikslas – priešintis okupantų propagandai, apgaulei, susitaikymo dvasiai. Šioje veikloje labai pravertė jo, kaip mokytojo, įgūdžiai.

Tiek A. Ramanauskas-Vanagas, tiek visa aukštesnioji vadovybė stengėsi, kad partizaninis pasipriešinimas atrodytų ne kaip stichiška kova, o kaip civilizuotas, politiškai, teisiškai grįstas, koordinuotas pasipriešinimas.

Rimčiausias sužeidimas A. Ramanauską-Vanagą ištiko taip pat ne kovos metu, o vykdant leidybinę veiklą: sykį, gamindamas bunkeryje spaudos klišes, dėl prastos ventiliacijos A. Ramanauskas-Vanagas apsinuodijo ir 10 valandų buvo be sąmonės. Nuo mirties vadą išgelbėjo ūkininkas, kurio sodyboje A. Ramanauskas-Vanagas slapstėsi, tačiau dar gerą mėnesį po šio atsitikimo jis negalėjo vaikščioti – neklausė viena koja, o ir vėliau visą laiką kentė skausmus keičiantis orui ar po ilgesnių vaikštynių.

Tiek A. Ramanauskas-Vanagas, tiek visa aukštesnioji vadovybė stengėsi, kad partizaninis pasipriešinimas atrodytų ne kaip stichiška kova, o kaip civilizuotas, politiškai, teisiškai grįstas, koordinuotas pasipriešinimas. Partizanų vadovybę, net ir neturinčią sąlygų susirinkti kartu, galime laikyti pogrindžio vyriausybe, apėmusia daugelį partizaninio gyvenimo sričių. Vieninteliame vyriausiųjų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. priimtą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją galime prilyginti okupuotos Lietuvos konstitucijai; nuolatinius tarptautinės padėties vertinimus, ryšius su užsieniu – kaip užsienio reikalų sritį, partizanų teismų statutus, vadų atestacijų taisykles, drausmės nuostatas – kaip teisėtvarkos sritį; dainų, eilėraščių, spektaklių kūrimą, laikraščių leidybą – kaip švietimo ir kultūros sritį; kovą prieš girtavimą, fizinį pasiruošimą – kaip sveikatos sritį; turto rinkimo ir paskirstymo taisykles, skolų išdavimo gyventojams lapelius, finansines ataskaitas – kaip ūkio ir finansų sritį. Savo socialinės politikos partizanai negalėjo vykdyti, bet ji buvo nuolat aptarinėjama (kritikuojamas per didelis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų), o 1949 m. partizanų „konstitucijoje“ buvo numatyta, kad „socialinė globa – vienas pirmųjų valstybės uždavinių“.

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų: „Sumanėme spausdinti „Dzūkų partizanų dainas“. Turėjome labai daug vargo, kol atspausdinome, bet užtat buvome nepaprastai patenkinti. Pagaminome penkis šimtus egzempliorių. Jei neapsirinku, rinkinėlyje buvo dvidešimt keturi puslapiai. Įvade įdėjome Vaičaičio „Vai skriskite dainos…“ ištraukų. Spausdindami dainų rinkinėlį, lapelius paklodavome miške. Blogiausia būdavo, kai pastebėdavome nelauktai artėjantį debesį. Tuoj pat kaip skruzdės lapelius nešdavome slėptuvėn ir ten visas vietas nuklodavome. Kol rinkinėlį spausdinome, turėjome daug rūpesčių, bet dienos bėgte bėgo, džiugino kiekviena sėkmė, kiekvienos dienos darbo rezultatas. O svarbiausia laimė buvo ta, kad tuo metu neaplankė mūsų nelaimė ir net joks pašalinis asmuo mūsų neaptiko. Rusų „šukavimo“ pavojų pajautėme tik po to, kai visi pagrindiniai darbai buvo atlikti. Tuomet jau buvome pramokę spausdinti su mūsų menku rotatoriumi ir visam tam darbui pakako slėptuvės vidaus.“

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų: „Kiškis ir dar vienas mokytojas parašė keturių veiksmų veikalėlį, kuriame buvo atvaizduojami tikri pergyvenimai kalėjime. Tą veikaliuką jie pastatė man vizituojant partizanų dalinius. Vaidino patys buvusieji kaliniai partizanai. Mat tuomet buvau įvedęs tradiciją, kad po vizitacijos dalinys pasirodydavo su programa prie laužo. Tai programai partizanai pasiruošdavo iš anksto. Vizituodamas dalinius aš taip pat pasirinkdavau tokius vyrus palydovais, kurie mėgdavo toliau pakeliauti ir sugebėdavo kokiais nors numeriais programoje pasirodyti.“

***

Vienas iš svarbių partizaninės kovos stimulų buvo viltis, kad anksčiau ar vėliau Vakarai paskelbs karą „sadistinei imperijai“. Savo Dainavos apygardoje A. Ramanauskas-Vanagas net buvo išleidęs nurodymą, kad prasidėjus anglų-amerikiečių karui su sovietais visi partizanai ant kairės rankos privalo dėvėti skiriamąjį ženklą – partizaninį raištį. Šios viltys, paremtos užsienio politikos apžvalgomis, paruoštomis pagal radijo žinias iš užsienio, buvo nuolat skleidžiamos partizaninėje spaudoje.

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų: „Mes ir patys labai gerai supratome, kad esame per silpni, kad galėtume vieni bolševizmui atsispirti, bet vis dėl to ne visi sutikome su tuo, kad leistumėmės kaip gyvuliai vedami į skerdyklą. Mes nesvyruodami patikėjome tiesos pergale ir laisvojo Vakarų pasaulio sąžine. Drąsiai stojome nelygion kovon todėl, kad net nemanėme, jog laisvasis pasaulis, kuris taip didžiuojasi laisvės idealų branginimu, leis bolševizmui – civilizacijos gėdai – plėstis ir įsiviešpatauti Pabaltijo kraštuose ir net Rytų Europoje. Mes tikėjome, kad kovoje išsilaikysime keletą metų ir savo ginkluotas pajėgas bei tvirtą ir nepalaužiamą lietuvišką lietuvių tautos valią sujungsime su laisvojo pasaulio tvirtu nusistatymu.“

Tačiau pagrindinė ir neabejotinai svarbiausia partizaninio pasipriešinimo atrama ir paskata buvo meilė Tėvynei ir krikščioniškas tikėjimas.

Tačiau pagrindinė ir neabejotinai svarbiausia partizaninio pasipriešinimo atrama ir paskata buvo meilė Tėvynei ir krikščioniškas tikėjimas. Šiandien, masinio sekuliarizmo laikais, sunkoka suvokti tą visuotinį miško brolių tikėjimą (1946 m. Merkinės rinktinės vadai savo posėdyje priėmė maldą, skirtą vartoti visuose rinktinės daliniuose), tačiau jis buvo patvirtintas ne skambiais šūkiais, bet tūkstančiais pasiaukojamų įrodymų, dešimčia labai nelygios Galijoto ir Dovydo kovos metų, pervertų nuolatine būties ir nebūties įtampa.

Iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų: „Buvo 120 vyrų, tačiau tvyrojo visiška tyla… Antrame koplytėlės aukšte įvyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Artinosi iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas… Iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina viską, kas yra šventa, kilnu ir brangu.“

***

Vietoj epilogo. „Iš istorijos mes žinome, kad ne visada kova laimima, nors kovojama už teisų reikalą. Taip šį kartą atsitiko ir lietuviams partizanams. Tauriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito kovoje su nepalyginamai gausesniu priešu, bet jam nepasidavė. Tačiau lietuvių tauta dar nežuvus. Mes tiek metų išsilaikėme kovodami tik jos sveikojo kamieno dvasiškai ir medžiagiškai remiami. Mes gyvenome ir kovojome vadovaudamiesi visos tautos kilniais idealais. Tie idealai nežuvo ir tautoje tebėra gyvi.“

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 4

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"