Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Valstybės šimtmečio epilogas 

2019 sausio 12 d. 12:05
Nepriklausomybės Akto signatarai.
Nepriklausomybės Akto signatarai.
wikimedia.org nuotrauka

Pastaruosius kelerius metus nuolat kartotas burtažodis „šimtmetis“, sietas su 2018 metais švęstu valstybės (at)kūrimo minėjimu, tikėtina, nuo sausio praras bent dalį savo aktualumo. Vis dėlto 2019-ųjų pradžioje norisi dar kartą atsigręžti į Pirmąją Lietuvos Respubliką – pateikti šiek tiek neįprastą rašinį, t. y. dar kartą apsvarstyti, kokias datas minėjome, kuo džiaugėmės, o ko galbūt gėdijomės.

Visus metus minėjome valstybės, kariuomenės, skautų, kitų institucijų ir organizacijų garbingas šimtąsias metines. „Lietuvos žinių“ skaitytojai nuosekliai buvo supažindinami su svarbiausiais tautinio atgimimo ir valstybingumo istorijos įvykiais.

Dabar, ko gero, reikės mokytis gyventi be „šimtmečio“ burtažodžio, į Lietuvos istoriją žvelgti kitu žvilgsniu, matyti ne vien ryškiai iššokančią Vasario 16-ąją, o daugiau ar mažiau vientisą vaizdinį.

Dar kartą – apie 20 signatarų

1918-ųjų vasario 16 dieną Nepriklausomybės Aktą paskelbė 20 Lietuvos Tarybos atstovų, signatarų, išrinktų 1917 metų rugsėjį vykusioje Vilniaus konferencijoje. Jos ištakas bent iš dalies galime regėti 1905-ųjų Vilniaus Seime. Vis dėlto net ir pernai retai buvo keliami klausimai apie Lietuvos Tarybos prigimtį, įgaliojimus ir bendrą Akto vietą Lietuvos valstybės kūrimo ir atgimimo istorijoje.

Istorikas Bernardas Gailius savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien“ kalba ne vien apie pokario metų pasipriešinimą, bet ir, dėstydamas mintis apie partizanų karo teisėtumą, nevengia jo lyginimų su 1918–1920 metų Lietuva. Apibūdindamas Lietuvos Tarybą istorikas vartoja žodžius „pseudoparlamentas“ ar „keista institucija“. Nors ūmaus būdo skaitytojui čia gali „pasivaidenti“ bandymai niekinti ar menkinti Lietuvos istoriją, iš tiesų tai tėra mokslininko bandymas suprasti ir paaiškinti vienus esminių Lietuvos valstybingumo istorijos lūžių. Tad ką turėjo omenyje B. Gailius, teigdamas, jog Lietuvos Taryba buvo „keista institucija“?

Esminiu pokario partizanų pasipriešinimo tikslu tapo tas pats noras gyventi savo valstybėje, pagal savas taisykles. Nuotraukoje: Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai 1945-ųjų balandį. / iskauskas.lt nuotrauka
Esminiu pokario partizanų pasipriešinimo tikslu tapo tas pats noras gyventi savo valstybėje, pagal savas taisykles. Nuotraukoje: Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai 1945-ųjų balandį. / iskauskas.lt nuotrauka

Tautinio atgimimo dalyviai nuolat akcentavo, kad valstybės (at)kūrimas turi vykti remiantis tautos (lietuvių) apsisprendimo principu. Tačiau priemonių tam įgyvendinti ir ikikariniais, ir Didžiojo karo metais, kai Lietuva buvo tapusi svetimų kariuomenių tranzito šalimi, nebuvo. Tiesiogiai parodyti savo valią tauta galėjo vieninteliu būdu – balsuodama per visuotinius rinkimus, bet jų rengti nė viena okupacinė valdžia neketino leisti. Be to, rinkimams organizuoti reikėjo įvairių institucijų, tačiau tuo metu jų paprasčiausiai neegzistavo.

Lietuvos Tarybos atstovai, atrodo, puikai suprato atsidūrę keistoje institucijoje, suvokė, kad vien jos prisiskirto teisėtumo nepakanka valstybei sukurti. Todėl nuolat akcentavo, kad jų pradėti darbai tėra vienas etapų, vedančių valstybingumo link.

Tačiau tautos valia buvo juntama ir numanoma. Susiformavo grupė žmonių, supratusių, jog reikia veikti, o ne laukti ir viltis, kad JAV prezidento Woodrow Wilsono deklaruota „Keturiolikos punktų“ programa bus kieno nors rankomis įgyvendinta ir Lietuvoje. „Būtent tokių žmonių pastangomis atsirado Vilniaus konferencija, o vėliau – ir Lietuvos Taryba, kuri iš esmės pati pasiskelbė tautos atstove ir ėmė kurti valstybę. Vis dėlto šios keistos institucijos nariai patys suprato, kad tikrų įgaliojimų jie neturi“, – sako B. Gailius.

Kas įvyko 1918 metų vasario 16-ąją?

Iš šių svarstymų, regis, savaime kyla du klausimai: kas nutiko pasirašius Nepriklausomybės Aktą ir kodėl būtent šią dieną vis dar laikome Valstybės sukūrimo diena?

Lietuvos Tarybos atstovai, atrodo, puikai suprato atsidūrę keistoje institucijoje ir suvokė, kad vien jos prisiskirto teisėtumo nepakanka valstybei sukurti. Todėl nuolat akcentavo, kad Tarybos pradėti darbai tėra vienas etapų, vedančių valstybingumo link, tačiau anaiptol ne galutinis jo sukūrimas. Viena vertus, Tarybos dokumentuose aiškiai juntamas lūžis – bandymas kurti nepriklausomą valstybę, kita vertus, Taryba jos dar nesukuria, nes supranta savo laikinumą ir įgaliojimų ribotumą. Neatsitiktinai Vasario 16-osios akte nebandoma apibrėžti visos valstybės santvarkos, tik konstatuojamas mėginimas ją sukurti, nurodoma kryptis, kuria einant viltasi, jog bus įtvirtintas valstybingumas: „Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas paskelbė apie atkurtą nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. / wikimedia.org nuotrauka
Pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas paskelbė apie atkurtą nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. / wikimedia.org nuotrauka

Tai, anot B. Gailiaus, nulėmė ir tolesnį Lietuvos Tarybos veiklos pobūdį: 1918–1920 metais valstybę valdė laikinosios, o ne nuolatinės vyriausybės, buvo parengti tik keli variantai savotiško Konstitucijos prototipo – „Lietuvos Valstybės Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai“. Pasak istoriko, šis laikinumo akcentavimas rėmėsi supratimu, kad tik per tiesioginius rinkimus išrinktas Steigiamasis Seimas gali atstovauti tautai, „priimti galutinį sprendimą dėl valstybės sukūrimo ir paskelbti Konstituciją – fizinę visuomenės sutarties idėjos formą. Lietuvos Taryba turėjo tik, vartojant biblinę kalbą, parengti tokiai institucijai kelią“.

Čia, ko gero, vėl derėtų nuraminti priekabų skaitytoją – taip kalbėdamas istorikas norėjo paraginti išvysti ne tik tą medalio pusę, kurioje išraižytas Lietuvos Tarybos paskelbtas Aktas, bet ir apversti medalį, pamatyti, kad neatskiriama valstybės sukūrimo pasakojimo dalis yra ir Steigiamasis Seimas.

1926 metų perversmas pakeitė politinio žaidimo taisykles, tačiau nepakeitė valstybės esmės: piliečiai tebebuvo piliečiai, o tas ryšys, kurį bandė sukurti 20 Nepriklausomybės Akto signatarų, išliko pamatinis ir po 1926-ųjų, ir net po 1940 metų.

Kaip jau minėta anksčiau, galima teigti, jog Lietuvos Taryba rėmėsi numanoma tautos valia, kuri 1920 metų rinkimuose į Steigiamąjį Seimą įgavo labai konkretų pavidalą, – tauta parodė visuotinį pritarimą Lietuvos Tarybos nutarimui skelbti Nepriklausomybę ir teisiškai įtvirtino 1918 metų Vasario 16-osios akto galiojimą bei Lietuvos valstybės egzistavimą. Todėl itin svarbu prisiminti ir 1920 metais Seime priimtą Nepriklausomybės deklaraciją. „Šiandien galima drąsiai tvirtinti, kad Lietuvos Taryba reiškė tautos valią ir Vasario 16-osios aktas yra ne koks nors preliminarus dokumentas, o tikras Nepriklausomybės Aktas. Bet tai įmanoma tik dėl to, kad buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris patvirtino Tarybos sprendimą ir, sumenkindamas savo paties paskelbtos rezoliucijos „svorį“, nusprendė nepriklausomybės atkūrimo data laikyti 1918 metų vasario 16 dieną, o tai reiškė visos Lietuvos Tarybos veiklos legalizavimą atgaline data“, – konstatuoja B. Gailius.

Liaudies vyriausybė. Iš kairės: Matas Mickis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, Justas Paleckis, Povilas Pakarklis, Ernestas Galvanauskas, Leonas Koganas, Vincas Vitkauskas. 1940-ųjų birželio 17 diena. / Istorinės prezidentūros Kaune nuotrauka
Liaudies vyriausybė. Iš kairės: Matas Mickis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, Justas Paleckis, Povilas Pakarklis, Ernestas Galvanauskas, Leonas Koganas, Vincas Vitkauskas. 1940-ųjų birželio 17 diena. / Istorinės prezidentūros Kaune nuotrauka

Dviejų datų ribos

Pradedant Ciceronu nuolat kartojama, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Deja, istorijos didaktiškumas man visada atrodė keistas. Suprantu, kad, pavyzdžiui, iš signatarų veiklos galima pasimokyti, kaip būti valstybininkais tuomet, kai valstybė dar neegzistuoja. Šiandien mus gali įkvėpti pasipriešinimo istorija, tai daugmaž aišku. Tačiau ko, tarkime, mus išmoko 1926 metų perversmas arba (dar sudėtingesnis klausimas) 1940-ųjų birželis?

Pirmąją Lietuvos Respubliką „įrėmina“ dvi datos: 1918 metų vasario 16-oji ir 1940 metų birželio 15 diena. Apie pirmąją buvo kalbama kone kasdien ištisus metus – su patosu, išdidžiai, vardijant valstybės laimėjimus. Antra data prisimenama gerokai rečiau, o ir prisiminus dažniausiai ieškoma „pamokų“ – kas dėl to kaltas? Nors gana akivaizdu, kad atsakymas susijęs su dviem totalitarinių režimų diktatoriais, kaltųjų, svetimųjų, netelpančių į „mūsiškių“ pasakojimą, ieškome ir Lietuvos valstybės istorijoje.

Šįkart norėčiau apsistoti prie klausimo apie 1940 metų birželį. Kalbant apie tuomečius įvykius itin dažnai ieškoma gyvenimo pamokų, o kartu primetami ir lūkesčiai, emocijos, nors, atrodytų, buvo galima parodyti didvyriškumą, tačiau kai kas nepavyko. Kai kas kai ko nepamatė, kai kas kai ko nepadarė, kai kas, perfrazuojant poetą Joną Aistį, neišliejo vieno kraujo lašo, kuris būtų viską nuplovęs. Todėl atsigręžus į 1940-uosius ieškoma klaidų, pamokų ir pamokslų, o raktinis žodis, nuspalvinantis visą 1940 metų traktavimą, yra „gėda“.

Kasmet minint okupacijos sukaktis didžiausiuose šalies portaluose publikuojami straipsniai, kurių antraštės paprastai skamba maždaug taip: „Didžioji Lietuvos gėda: priešintis ir galėjome, ir privalėjome, o kas sutrukdė?“ (DELFI, 2016 m.). Tokiam normatyviniam diskursui pasiduoda (gal net jį formuoja) ir istorikai. „XX a. vidurys – tai „gėdingas“ Lietuvos istorijos laikotarpis. Gėda ir dėl 1940 metų kapituliacijos prieš sovietus, ir dėl nepavykusio antisovietinio 1941 metų sukilimo, pasibaigusio žydų išžudymu. Prie šios skaičiuotės pridursiu ir savo asmeninę nuomonę, kad po Antrojo pasaulinio karo kilęs partizaninis karas taip pat buvo beprasmis“, – vardija pamokas istorikas Liudas Truska.

Visiems vėlesniems įvykiams taip pat primetama atitinkama gėdos nuplovimo funkcija. Antai kurdamas asmeninio herojiškumo mitą Kazys Škirpa išeivijoje rašytuose atsiminimuose pabrėžia, jog svarbiausias 1941 metų sukilimo uždavinys buvo „nuplauti gėdą už 1940-ųjų birželio 15 dienos sugniuždymą be pasipriešinimo šūvio“. Ne per seniausiai ir Gabrielius Landsbergis viename interviu dėkojo partizanams, kad šie „nuplovė tą gėdą, kurią leido valdžia, turėjusi žmonių pasitikėjimą, bet nepadariusi to, ką turėjo padaryti“. Ko gero, ką nors panašaus pasakytų ir dažnas gatvėje sutiktas bei pilietišku žmogumi prisistatantis jaunuolis.

1940-ųjų birželio 15 dieną Antanas Smetona sukvietė ministrų kabinetą, kad apsvarstytų Sovietų Sąjungos ultimatumą. / wikimedia.org nuotrauka
1940-ųjų birželio 15 dieną Antanas Smetona sukvietė ministrų kabinetą, kad apsvarstytų Sovietų Sąjungos ultimatumą. / wikimedia.org nuotrauka

Ko ir iš ko norime mokytis?

Šiame rašinyje nekeliame klausimo, ar reikėjo, ar nereikėjo priešintis, kada tai reikėjo padaryti ir kokios galėjo būti to pasekmės? Šįsyk daugiau kalbame apie mūsų santykį su istorija, o ne apie pačią istoriją.

Pasak istoriko Nerijaus Šepečio, toks su gėda susijęs suvokimas dažnai remiasi reprezentaciniu, „pokazuchiniu“ santykiu su istorija ir visa lietuvybe: „Lietuviais būti mums ir yra arba pasididžiavimo (nuo garbingos pagoniškos praeities iki krepšinio ir cepelinų), arba gėdos (blogos valdžios ir tų nusikaltėlių lietuvių pasirodymo kitur) reikalas. Taip žvelgiant patriotai tebus tie, kas neleis juodinti mūsų istorijos, veršis kovoti su svetima įtaka ir poveikiu, didžiuosis tuo, kas lietuviška ir niekins, kas svetima.“

Jei į Lietuvos istoriją įsiterpia kas nors, kas netelpa į didingumo ir šlovės rėmus, tada ieškoma atsakingų ir smerktinų. Dažniausiai atpirkimo ožiais tampa du subjektai: 1940-ųjų birželį pareigas ėjusi Lietuvos Vyriausybė ir Antanas Smetona, kuris pabėgo, be to, buvo diktatorius, todėl yra atsakingas ir už tai, kad jo valdymo metais nesukurta to, kas šiandien madingai vadinama „pilietine visuomene“. Tačiau ar tokie kaltinimai pagrįsti?

Viena didžiausių pagundų, su kuria susiduria kiekvienas istorikas ar istorijos mėgėjas, – primesti savo žinojimą. Mes žinome, kad 1940-ųjų birželis virto sovietine Lietuvos okupacija, taip pat žinome, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, todėl neretai iš istorijos dalyvių reikalaujame tokio elgesio, tarsi jie irgi būtų tai žinoję. Tačiau neatsitiktinai Lietuvos aneksijos inžinierius Vladimiras Dekanozovas tiek daug dėmesio skyrė iliuzijai, esą niekas Lietuvoje nekinta, sukurti. Anaiptol ne visi suprato, kas vyksta, be to, kad vienus politikus valdžioje pakeitė kiti. Antai Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje net nefiksuoja kokių nors 1940 metų birželio sukrėtimų. Kur kas ryškesnis įvykis poetui, kaip ir visiems jo amžininkams, buvo 1941-ųjų trėmimai: veikiausiai tik tada žmonės „išmoko“ praėjusių metų pamoką.

Atsisakę savo žinojimo, ko gero, būsime priversti konstatuoti, kad Lietuvos likimas 1940 metais visiškai nepriklausė nuo jos valdžios sprendimų. Tačiau tokia versija patikėti sunku – tuomet liekame tarsi kyboti ore, nes neturime atsakymų į klausimus, kas ir kodėl mus apgavo. „Nemanau, kad tikslu ar teisinga nepasipriešinimą 1940 metų birželį sovietinei okupacijai laikyti Lietuvos politinės gėdos simboliu. Ir Antano Smetonos režimas, mano galva, nelaikytinas kaltu, kad jo valdymo metais nesusikūrė pilietinė visuomenė, o tauta ir kariuomenė nebuvo parengtos atlaikyti raudonąjį tvaną, taip lengvai nušlavusį Lietuvos valstybę“, – rašo N. Šepetys.

Ką pavyko sukurti?

Anksčiau išdėstyti teiginiai visų pirma skirti tam tikram prieštaringumui ir skirtingų įvykių vertinimo įvairiapusiškumui atskleisti, ko buvo galima pasigesti švenčiant valstybės šimtmetį. Baigiant rašinį galiausiai norėtųsi atsakyti į bene svarbiausią sukakties klausimą: ką valstybės tėvams-kūrėjams pavyko sukurti? Kokie yra esminiai Pirmosios Lietuvos Respublikos laimėjimai?

Ar tikrai viską suprantame apie 1926-ųjų perversmą ir Antano Smetonos valdžią? / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Ar tikrai viską suprantame apie 1926-ųjų perversmą ir Antano Smetonos valdžią? / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Atsakyti būtų galima įvairiai: skaičiais, pavardėmis, simboliais, žvelgti į atskirų institucijų istoriją, analizuoti ekonominius rodiklius ir pan., tačiau visi jie parodytų tą patį – per du dešimtmečius nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo buvo pasiekta itin daug. Vis dėlto šiandien norisi susitelkti į idėjų pasaulį ir išskirti tris tarpusavyje susijusius laimėjimus. Dar kartą derėtų akcentuoti esminį dalyką – deklaraciją, grupės inteligentų troškimą gyventi nepriklausomoje valstybėje pavyko paversti tikrove. Vos per dvejus metus buvo įrodyta, kad šis noras, kurį XIX-XX amžių sandūroje brandino tik nedidelė bendruomenė, tapo visuotinis. Kartu valstybės idėją pavyko paversti ne tik intelektiniu konstruktu, diskusijų objektu, bet ir kiekvieno piliečio esmine tapatybės dalimi.

Taip pat norisi apsvarstyti dar vieną istoriografinį ir visuomenės istorinėje savivokoje tikriausiai įsitvirtinusį teiginį apie Lietuvos demokratijos (ne)brandą ir neigiamas 1926 metų perversmo pasekmes „pilietinei visuomenei“. Skaitydami daugelį istorikų darbų apie 1938–1940 metus pastebime, kad jie kuria vaizdinį, jog Lietuvoje brendo politinė, socialinė krizė, o režimas aižėjo ir byrėjo. Jaunimas radikalėjo, daugėjo antisemitizmo apraiškų, augo nepasitenkinimas A. Smetonos valdžia. Taip tarsi susidarė „palanki terpė“, kuria ir galėjo pasinaudoti Stalinas.

Tačiau tokį vertinimą lemia, ko gero, dvi priežastys. Pirmą nurodo N. Šepetys – istorikai nemėgsta staigių ir brutalių pokyčių, neturinčių „parengtos dirvos“, „palankios atmosferos“, „vidinių priežasčių“. Todėl aiškindami staiga įvykusią katastrofą dauguma linkę ieškoti ir jos ištakų šalies viduje, nors, kaip jau minėjome, šiuo atveju priežastys glūdėjo Berlyne ir Maskvoje, o ne Kaune. Antra priežastis – susidaro įspūdis, kad toks vertinimas pirmiausia paremtas pokario (Vakaruose) ir posovietiniu (Vidurio ir Rytų Europoje) politiniu diskursu, kuriame vienintele tinkama valdymo forma laikytina demokratija. Tačiau tarpukariu demokratija anaiptol nebuvo madinga idėja. Vidurio ir Rytų Europoje vien Čekoslovakija buvo išlaikiusi demokratinę santvarką. Tad nejaugi tik šioje šalyje veikė pilietinė visuomenė?

Iš tiesų, kaip rašo N. Šepetys, iki birželio 14-osios ir valstybė funkcionavo, ir visuomenė nebyrėjo. Skaitant, pavyzdžiui, Kaune tuo metu gyvenusio kunigo Povilo Dogelio dienoraštį į akis krinta ne tik nerimas, kuris neišvengiamai apima stebint tarptautinėje erdvėje vykstančius įvykius, bet ir visuomenės gyvumas: kaip dažnai kunigas P. Dogelis išvyksta iš Kauno vizituoti įvairių draugijų, organizacijų narių, dalyvauti jų renginiuose, kaip dažnai jį aplanko žmonės ir kokiomis skirtingomis temomis kalba.

Tuometinio pilietiškumo nereikia suprasti vien kaip opozicijos A. Smetonos režimui ar raginimų „demokratizuotis“. 1926 metų perversmas pakeitė politinio žaidimo taisykles, tačiau nepakeitė valstybės esmės: piliečiai tebebuvo piliečiai, o tas ryšys, kurį bandė sukurti 20 Nepriklausomybės Akto signatarų, išliko pamatinis ir po 1926-ųjų, ir net po 1940 metų. Tai geriausiai įrodo 1941 metų sukilimas ir pokario partizanų pasipriešinimas, kai esminiu tikslu tapo tas pats noras gyventi savo valstybėje, pagal savas taisykles. Tai ir yra didysis Pirmosios Lietuvos Respublikos nuopelnas.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"