Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Tremtinio dalią patyręs signataro giminaitis tėvynėje jautėsi nereikalingas (II dalis) 

2018 gegužės 24 d. 13:00
1957 metai prie mokyklos Jakutijoje. Slidinėjimo rinktinė (antras iš kairės Darius Staugaitis su "uniforma") / 
1957 metai prie mokyklos Jakutijoje. Slidinėjimo rinktinė (antras iš kairės Darius Staugaitis su "uniforma") / 
Dariaus Staugaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Po 18-os metų tremties prie Laptevų jūros į tėvynę grįžo visi signataro vyskupo Justino Staugaičio giminaičiai: Emilija Staugaitienė, jos sūnūs Darius, Vitalis ir Romualdas su žmona ir dviem vaikais. Už tai Darius Staugaitis, LŽ pašnekovas, teigė visada busiąs dėkingas savo mamai. Du kartus tremtinės dalią patyrusios moters (po Spalio perversmo buvo išvežta į Novorosijską ir bolševikų laikoma koncentracijos stovykloje) pasiaukojimas, išmintis ir nuolatinis darbas, per parą pasiilsint vos 4–5 valandas, padėjo sūnums išlikti. Ir grįžti, iš kur beveik nesugrįžtama...

1941 metų vasarą mamą Emiliją su trimis sūnumis išvežė į Altajaus kraštą, apgyvendino tarybiniame ūkyje netoli Bijsko. Romualdui buvo aštuoniolika, Vitaliui – trylika, mažajam Dariui vos dveji. Kitų metų liepą, kai jau kiek prasigyveno, buvo paskleistas gandas, esą lietuvius veš į Ameriką.

Apskritai ten, salose, užaugau nematęs kitokio gyvenimo, man viskas buvo gerai. Prisitaikiau prie gamtos sąlygų, nors nuolat su „vatufke“ ir snargliu po nosim.

„Mes tai ką – vaikai, bet tuo patikėjo net lietuvių inteligentai, profesoriai, rektoriai. Pasimovė ant kabliuko ir mielai leidosi vežami „į Ameriką“, – prisiminė D. Staugaitis.

Sunkvežimiais, traukiniais gabenami tremtiniai Ust Kute pasiekė Lenos upę, kur buvo susodinti į baržas. Keliaujant tolyn į šiaurę, pakeliui vienus kitus išlaipindavo. Tada jau niekas nepuoselėjo vilties atsidurti Amerikoje.

Rugpjūčio pabaigoje Staugaičiai su 500 lietuvių atsidūrė prie Laptevų jūros, Trofimovsko saloje. Aplink plytėjo tundra, nebuvo jokių pastatų, jokių medžių. „Atvežė lentų, plytų, išvertė ant žemės – „ustraivaites“. Po savaitės pradėjo snigti“, – pasakojo signataro giminaitis.

Pirma žiema lietuviams buvo baisi, trečdalis mirė nuo bado, šalčio, ligų. Tremtiniams labai pagelbėjo žydas gydytojas Lozorius Samodurovas. „Pamatęs visas baisybes, vietinei valdžiai davė velnių: „Žmonės čia atvežti dirbti, o ne mirti!“ Apie tai prisiminimuose rašė ir Dalia Grinkevičiūtė. Sandėliuose maisto buvo, tik jo žmonėms nedavė. Nestigo ir prižvejotos žuvies, bet ir jos neleido liesti, už tai grėsė net dešimt metų kalėjimo“, – pasakojo šeimininkas.

Hitleris po samanom

Pirmasis Dariaus vaikystės prisiminimas susijęs su vadinamąja Pergalės diena ir tąsyk Trofimovske siautusia pūga. Pergalės proga surengtame mitinge buvo dažnai rėkiamas Hitlerio vardas. „Mačiau aptirpusią samanų krūvą, ir vaikiška sąmonė suveikė taip, kad atrodė, jog po ta krūva Hitleris ir guli“, – šypsodamas prisiminė D. Staugaitis.

Pagrindinis tremtinių užsiėmimas buvo žvejyba, po truputį žmonės prisitaikė, pramoko gyventi. Iš medžių, per ledonešį upės suneštų į salas, statėsi namus, iškilo ir pagrindinė mokykla. Vėliau atsirado net kiaulių ferma, kuriai vadovavo Dariaus mama. Vyresni broliai ilgam išvykdavo į žvejybą.

„Tad savo poreikius patenkindavome. Apskritai ten, salose, užaugau nematęs kitokio gyvenimo, man viskas buvo gerai. Prisitaikiau prie gamtos sąlygų, nors nuolat su „vatufke“ ir snargliu po nosim“, – vaizdžiai pasakojo gydytojas D. Staugaitis.

Baisiausiais vaikystės prisiminimas

Kur kas šiurpesnis prisiminimas Darių lydėjo nuo dešimties metų. Vieną žiemos dieną mama jį pasiuntusi duonos. Kai berniukas išėjo iš parduotuvės, prasidėjo baisi pūga, pasaulis visiškai išnyko. Gerai vietovėje orientavęsis lietuviukas tąkart pasiklydo, suprato esąs laukuose, išėjęs iš gyvenvietės. Greitai užklupo vakaras, temo.

„Ir rėkiau, ir verkiau, pradėjo net haliucinacijos lankyti. Regėjau, ko niekada anksčiau nesu matęs, tarkim, apšviestus daugiaaukščius pastatus. Pribėgi – nieko nėra. Paskui apsiraminau ir pradėjau mąstyti, ką daryti“, – sunkų patyrimą prisiminė D. Staugaitis.

Radęs bato aulą, kyšantį iš po sniego, suprato, kuria kryptimi eiti. Po kurio laiko aptiko ežerą, tada jau susivokė, kur esąs. Iš to ežero gabendavę vandenį, todėl ėmęs ieškoti eketės vietos. Rado. Vežamas vanduo laistosi iš medinių statinių, ant žemės iškart susidaro ledas. Nuo jo šiaurės vėjas tuoj pat nupusto sniegą. Šitaip berniukas pasiekęs mokyklą.

„Direktorius tuo metu skaitė, jo lange blykčiojo žibalinė lempa, labai ryški. Iš pradžių pamaniau, kad vėl prasideda haliucinacijos“, – sakė Darius. Pūgoje ir naktyje net šešias valandas klaidžiojęs berniukas tik su Dievo palaima ištrūko iš ledinių mirties nagų.

Susitikimas tėvynėje nesujaudino

1951 metais Staugaičiai persikėlė į Titarų salą, esančią kiek piečiau Trofimovsko. 1954-aisiais, po Stalino mirties išvažiavo į pietinę Jakutiją. Ten gyvenimo sąlygos jau buvo visai pakenčiamos: atsirado ir paršiukų, ir daržovių. 1958-aisiais tremtinių šeima buvo reabilituota. Tačiau nuspręsta neskubėti, palaukti, kol Darius baigs vidurinę mokyklą. Tad į Lietuvą grįžo po metų, 1959-aisiais, per šv. Oną.

Grįžo visi. Už tai Darius visada bus dėkingas savo mamai Emilijai. Du kartus tremtinės dalią patyrusios moters (po Spalio perversmo buvo išvežta į Novorosijską ir bolševikų laikoma koncentracijos stovykloje) pasiaukojimas, išmintis ir nuolatinis darbas, per parą pasiilsint tik 4–5 valandas, padėjo vaikams išlikti. Ir grįžti, iš kur beveik negrįžtama.

Mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, laikyti egzaminą rusų kalba. Komisija, pamačiusi rusišką brandos atestatą, pasakė: „Vaikine, dink ir nesirodyk! Čia priimami tik ypatingo švarumo žmonės.“

„Mama ir brolis, išvydę stotyje pasitinkančius giminaičius, apsiverkė. Manęs susitikimas nesujaudino, viskas buvo svetima – nematyti žmonės, Kauno stotis. Po 18 metų tremties grįžau jau devyniolikos, sunkiai kalbėjau lietuviškai“, – pasakojo D. Staugaitis.

Kirilicą prisimena kaip linksmą pokštą

Lietuvoje šeima pradėjo naują „kelionę per kopas“. Darius jautėsi nereikalingas lyg būtų atsidūręs svetimame krašte. Mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, laikyti egzaminą rusų kalba. Komisija, pamačiusi rusišką brandos atestatą, pasakė: „Vaikine, dink ir nesirodyk! Čia priimami tik ypatingo švarumo žmonės.“

Lietuvos žemės ūkio akademijoje dauguma jaunuolių, kaip ir jis, buvo grįžę iš tremties. „Egzaminus išlaikiau, bet kažkoks veikėjas atėjo ir pasakė: „Ką, mes čia banditų grupę renkam?!“ Visus išvaikė“, – sunkius žingsnius, mėginant įsitvirtinti, vardijo D. Staugaitis.

Siekė patekti vienur, kitur, galiausiai nuleidęs rankas ryžosi pagalvoti apie karinę tarnybą – gal po trejų metų reikalai klostysis palankiau. Tačiau ir komisariate sužinoję, kad jis neturi registracijos Lietuvoje, šovė: „My iz pod kusta ne beriom“ („Mes iš pakrūmės neimam“).

Galiausia D. Staugaičiui pavyko įstoti į Kapsuko (dabar – Marijampolė) žemės ūkio technikumą. Dar gavo ir kambarį bendrabutyje. Dabar kaip linksmą pokštą Darius prisimena, kad paskaitas kurį laiką konspektavęs kirilica rašydamas lietuviškus žodžius.

Kapsuke Darius sutiko savo būsimą žmoną Eleną. Susituokė tik po aštuonerių metų. Prieš tai D. Staugaitis buvo paimtas į karinę tarnybą.

Neįprastu keliu – į mediciną

Kariuomenėje vieną dieną viršila pasakė lietuviui, kad šis turėsiąs perimti vadovavimą medicinos punktui. „Tu ten kažką „apie gyvulius“ esi baigęs, susitvarkysi. Daugiau nėra kam“, – įsakmiu tonu kalbėjo viršila. D. Staugaitis dvejojo, bet buvo nutrauktas: „Įsakymai armijoje ne aptarinėjami, o vykdomi!“

Mėnesį pasimokęs specialiuose sanitarų kursuose ligoninėje, lietuvis pradėjo eiti naujas pareigas. „Jau kaip ėmiausi to medpunkto – kol į pensiją išėjau“, – juokėsi Darius. Betarnaujant jį ėmė lankyti mintis apie medicinos studijas. Atsisiuntė vadovėlių ir pradėjo mokytis. Tai laikais reikalauto darbo stažo jam pakako, susikaupė per tarnybą.

Grįžęs sėkmingai išlaikė egzaminus Kauno medicinos institute, nors konkurencija rusų kalbos grupėje buvo dvigubai didesnė. Tuoj po mandatinės komisijos buvo pervestas į lietuvių grupę. Baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Panevėžyje. Ten atsidūrė 1971 metais.

Darius ir Elena susilaukė dukters Žibutės, kuri gimė Kaune 1968-aisiais, ir sūnaus Valdo, į šį pasaulį atėjusio 1972 metais Panevėžyje. Žibutės sūnus moksleivis Augustas Gaivenis žaidžia krepšinį.

Signataro Jus­ti­no Stau­gai­čio bro­lio anū­kas Da­rius Stau­gai­tis/ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Signataro Jus­ti­no Stau­gai­čio bro­lio anū­kas Da­rius Stau­gai­tis/ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Baigė tremties universitetą

D. Staugaitis pasakojo tremtyje sužinojęs daug Lietuvos istorijos dalykų, tarpukario visuomenės gyvenimo ir politinių peripetijų. Kitaip tariant, perėjo tremties universitetus.

„Kai žmonės atsigavo, pradėjo kartu vakaroti, atgijo ir kultūrinis gyvenimas. Tremtyje aplinka buvo labai inteligentiška. Grįžęs pastebėjau, kad net neskaitęs istorijos knygų žinių turėjau daugiau, nei gyvenusieji Lietuvoje. Nes šalia buvo gyvi tos praeities liudininkai, kurie daug dalykų atskleidė“, – pasakojo signataro giminaitis. Žinios, kažkada gautos iš tremtyje kalėjusių lietuvių inteligentų, atsinaujino Atgimimo metais.

Susitikimas buvo nejaukus

Vyriausias Dariaus brolis Romualdas Kaune baigė vidurinę vakarinę mokyklą, paskui – Maisto pramonės technikumą. Dar tremtyje vedė lietuvę Aldoną Lelešytę, pora susilaukė dukters Reginos ir sūnaus Vyto. Romualdo jau nebėra, jo žmona šiuo metu gyvena Jurbarke. Vidurinysis brolis Vitalis įstojo į Kauno politechnikumą, dirbo Felikso Dzeržinskio staklių gamyklos konstravimo biure. Gyvena Kaune.

Kai Staugaičiai grįžo iš tremties, Marijampolės burmistras Antanas Staugaitis jau buvo miręs, o jo sūnūs Vytautas ir Antanas gyveno Vakaruose, Lietuvoje liko tik dukra Gražina. Su broliais jokių saitų tada nebuvo, o ir negalėjo būti.

Iš vyresnių pacientų, ypač iš tų, kurie anksčiau gyveno apie Telšius, išgirsdavo: „Jūsų giminaitis vyskupas mano sielą gydė, o jūs gydote mano kūną.“

Signataro J. Staugaičio seserį Agotą Staugaitytę-Tulauskienę grįžęs į Lietuvą Darius matė tik kartą. Ji gyveno Kaune, Panemunėje. „Susitikimas buvo nejaukus, matyt, moteris prie sovietų patyrė visokių baimių ir pergyvenimų, nelabai norėjo bendrauti“, – prisiminė D. Staugaitis.

Kita signataro sesuo Petronėlė Juodaitienė taip pat jau buvo mirusi, palaidota Telšiuose. Jos sūnus, signataro sūnėnas kanauninkas Justinas Juodaitis 1949-aisiais buvo nuteistas 25 metus kalėti Mordovijos lageryje Dubravlage.

Garsi pavardė apsunkino gyvenimą

„Kas grįžo iš tremties, nė vienas nepuolė ieškoti šaknų. Patiems reikėjo kaip nors jas įleisti, įsitvirtinti“, – sakė D. Staugaitis. Tik vėliau, kai žmonės atsigavo po sukrėtimų, prasidėjo giminės susitikimai, imta ieškoti saitų, dalytasi pasakojimais, prisiminimais.

Vienas atokesnis Dariaus giminaitis gydytojas otolaringologas Vytautas Staugaitis skundėsi turėjęs bėgti iš Kapsuko, Suvalkijos, vyskupo J. Staugaičio krašto. Jam vis kas nors prikišdavo garsią giminystę. Persekiojamas dėl jos, prisiglaudė Druskininkuose.

Signataras Justinas Staugaitis ir jo šeima

„Kai pirmą sykį susitikome, – pas jį ėjau kaip pacientas – visai negalėjome pasišnekėti. Man tada giminystė nelabai rūpėjo, o jis tos temos privengė. Tik vėliau, per Staugaičių giminės suvažiavimą, prisipažino, kaip norėjęs tada su manimi pabendrauti“, – pasakojo Darius.

Jis pats Suvalkiją turėjo palikti dėl darbo, ir šį gyvenimo posūkį vadina gana sėkmingu. „Panevėžyje niekas J. Staugaičio nežinojo, manęs nepersekiojo, negretino su garsiuoju vyskupu“, – teigė pašnekovas. Tačiau pradėjęs verstis gydytojo praktika iš vyresnių pacientų, ypač iš tų, kurie anksčiau gyveno apie Telšius, išgirsdavo: „Jūsų giminaitis vyskupas mano sielą gydė, o jūs gydote mano kūną.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"