Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Sūnaus priekaištas signataro Jono Vileišio dukrai: tu, mama, dar nepasakei, kokia ji graži (I dalis) 

2018 kovo 12 d. 12:02
Jonas basanavičius (centre). Iš kairės: Ernestas Galvanauskas, prezidentas Antanas Stulginskis, ketvirtas generolas Vladas Nagevičius, Ona Vileišienė, burmistras Jonas Vileišis (pasirėmęs lazdele)/ 
Jonas basanavičius (centre). Iš kairės: Ernestas Galvanauskas, prezidentas Antanas Stulginskis, ketvirtas generolas Vladas Nagevičius, Ona Vileišienė, burmistras Jonas Vileišis (pasirėmęs lazdele)/ 
LNM nuotraukos

Gimusi Vilniuje beveik kartu su nepriklausomybe, ji augo drauge su valstybe: iš dvarelių ir kaimų, miestelių ir paežerių kėlėsi į miestą, modernėjo su švietimu ir apšvietimu, vaikščiojo „meksfaltuotomis“ gatvėmis ir šaligatviais, važiavo pirmaisiais autobusais ir kilo funikulieriais. Laisvės Šimtmečio bendraamžė, Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė – „Lietuvos žinių“, jos tėvo įsteigto dienraščio, pašnekovė.

Signataras J. Vileišis su Ona Kazakauskaite-Vileišiene susilaukė penkių vaikų: Birutės, Alenos, Petro, Kazio ir Ritos.

Kalbėdamasis su jauniausia dukra, ponia Rita, tariausi girdįs anos epochos balso intonacijas, tartį – visa, kas per gyvenimą emigracijoje išliko, sustingo, išsisaugojo.

J. Vileišis buvo jauniausias brolis, o aš esu jauniausias jo vaikas. Buvau mylima, globojama, tėvai man buvo labai geri. Ir tą knygą rašiau iš meilės jiems.

Praėjusį laiką R. Vileišytė (g. 1920) sudėjo ir į savo prisiminimų knygą „Tolimi vaizdai“, 2008-aisiais išleistą Lietuvos nacionalinio muziejaus. Būtų mano valia, ją privalėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos moksleivis.

„Pasakodavau savo vaikams apie gyvenimą Lietuvoje. Dukra sakydavo: „Mama, užrašyk, aš nieko neprisiminsiu“. Ir pradėjau – savo išklerusia lietuviška mašinėle. Žinote, niekada nieko nerašiau, knygų neredagavau, tik stengiausi nesikartoti“, – „Lietuvos žinioms“ teigė R. Vileišytė.

Knygoje atskleidžiama nepaprastai plati Lietuvos gyvenimo ir kasdienybės panorama, atgyja tėvų, brolių ir seserų paveikslai, šeimos šventės, dvarelių kultūra, miestelių gyvenimas ir turgūs, mokslo metai gimnazijoje ir universitetuose, aprašytos to laiko kelionės į Vilnių, Karaliaučių, Karlovi Varus (Karlsbadą), Palangą, Italiją.

Pabaigoje ponios Ritos prisiminimus skaitai kaip įtempto siužeto dramą, nerimaudamas, ar pavyks herojei aplenkti tragiškus įvykius, užbaigti studijas ir pabėgti nuo Raudonojo maro.

Tad ir pokalbį su Rita Vileišyte-Bagdoniene pradėjome nuo tų įvykių.

Dvi susitikimo vietos

– Knyga baigiasi epizodu, kai bėgdami nuo sovietų judu su draugu Jonu Lenktaičiu persikeliate iš Alvito į Eitkūnus Rytprūsiuose. Kas buvo toliau?

– Likimas mus kurį laiką išskyrė su mama. Į Rytprūsius ji bėgo per Šešupę, o aš per Eitkūnus.

Susitarėme susitikti Karaliaučiuje. Vaikystėje ten lankydavomės per mano atostogas. Tėvelis mėgo truputį pakeliauti, dieną kitą praleisdavome Karaliaučiuje. Prisiminiau tą viešbutį „Bayerischer Hof“.

Vietų jame, žinoma, nebuvo. Svajojau išsimaudyti, po traumos kiek atsikvėpti. Ir per tą laiką sulaukti mamos.

Sakiau, sutinku ir koridoriuje nakvoti. Panele, sakė, mūsų koridoriai jau užkimšti. Nurodė kitą viešbutį.

Ten nakvodavau tarnaitės kambaryje. Ji dirbo naktimis, tuo metu galėdavau pernakvoti jos kambaryje. Bet septintą ryto turėjau jį „paliuosuoti“. Paskui jos pamaina pasikeitė, tada jau naktimis neturėjau kur dėtis.

Be to, labai bijojau bombardavimo. Karaliaučius dar kurį laiką išliko nepaliestas. Negalėjai žinoti, kada užskris lėktuvai ir viską sulygins su žeme.

Bet mes su mama buvome sutarę ir kitą susitikimo vietą – Zalcburge pas mano pusseserę. Ji buvo ištekėjusi už austro.

– Galiausiai susitikote su mama?

– Taip, susiradome jaunesnį brolį Kazį. Vyresnis brolis Petras su žmona Vita Žilinskaite, prof. Jurgio Žilinsko dukra, jau buvo Amerikoje, pasitraukė anksčiau.

Petras dar turėjo diplomatinį pasą. Trečią dieną po sovietų įžengimo jiedu su žmona prasmuko pro sieną. Brolis ilgą laiką buvo dirbęs Lietuvos ambasadoje Romoje. Tačiau sovietai greitai ją uždarė, jokio kito darbo nebuvo galima gauti. Tad Petras ir Vita nusprendė važiuoti į Ameriką. Ten jau buvo mano sesuo Alena Devenienė, ištekėjusi už JAV piliečio. Juodu augino du vaikus.

– Alena – tai Ziunia?

– Ziunia. (Juokiasi.)

– Petras ir Vita susilaukė vaikų?

– Susilaukė Birutės. Traukiantis iš Lietuvos mano brolienė jau laukėsi, todėl likti bijojo. Birutė dabar gyvena Kalifornijoje. Palaikome tamprius ryšius. Jos brolis – Petras Jonas Vileišis.

Alenos vyriausias sūnus Algirdas Devenis mirė nuo vėžio Kalifornijoje prieš keletą metų. Dar yra Kęstutis, jis gyvena netoli Bostono, netrukus, kovo 25 dieną, švęs devyniasdešimtmetį. Atvažiuodavo į Lietuvą, bet dabar jau sunkiau keliauja. Amžius.

Jų sesuo Dalia Devenytė-Bobelienė gimė Kaune. Tekėdama sesuo Alena nelabai norėjo palikti Lietuvos. Būsimas vyras Mykolas Devenis pažadėjo, kad jei Amerikoje jai nepatiks, po trejų metų grįšią. Taip ir atsitiko. Pasekmės buvo tragiškos. Jis buvo ištremtas į Vorkutą. Vėliau apie tai kalbėjo labai nenoromis.

– O koks tolimesnis jūsų vyriausios sesers Birutės Vileišytės-Tursienės likimas, kai yra ištremiama į Sibirą?

– Ji grįžo į Lietuvą, dirbo muzikos mokykloje. Jos duktė Reda, o vyresnis sūnus Gediminas Tursa – garsus medžiotojas.

– O jaunesnis jūsų brolis Kazys, kuris atimdavo iš jūsų vadžiais ir malonumą vadelioti?

– Na, žinote, berniukai... Jis už mane penkeriais metais vyresnis. Norėdavau būti su juo, bet jam buvo įdomiau su savo draugais. Jis vedė Veroniką Valentinavičiūtę iš Šiaulių. Ji dar gyva, 104 metų, gyvena slaugos namuose. Ją prižiūri sūnus advokatas.

Kazio duktė Danguolė gyvena Berlyne.

Jauniausio brolio jauniausia duktė

– Jaunystėje mėgote šokius ir vadinamuosius robaksus. Tačiau apie savo jausmus, įsimylėjimus, kavalierius knygoje – nė žodžio. Kur sutikote savo vyrą, kas jis buvo?

– Susitikome Lietuvoje, J. Lenktaitis kaip tik mums padėjo pabėgti. Likimas taip lėmė, kad už jo ištekėjau Vokietijoje. Ten mums gimė duktė Silvija. Sūnus Andrius – jau Amerikoje.

Paskui ištekėjau už antro vyro Jurgio Bagdono. Jo tėvelis Zigmas Bagdonavičius turėjo istorinę Palangos vaistinę. Kartu pragyvenome 22 metus, vaikų nesusilaukėme. Kurį laiką gyvenau viena ir antrą kartą ištekėjau jau vyresnio amžiaus.

– Prisiminimų knygoje aprašote Vileišių susitikimus, jie vykdavo Pasvalyje, Leonpolio dvarelyje, kitur.

– Tėvai labai mielai važiuodavo. Manau, tėvelis niekada nenutolo nuo gimtojo krašto, visada prisimindavo su didele meile ir savo tėvus.

Nereikėjo tada nei psichiatrų, nei ko nors kito. Eidavo vienas pas kitą, tardavosi, padėdavo. Nelaimė, nutikusi vienam, tapdavo nelaime visiems. Visi palaikydavo vienas kitą.

– Gydydavotės ir visokiomis arbatėlėmis, žolelėmis – liaudiškomis priemonėmis.

– Gydytojų kaime nebuvo daug, kas kita – mieste. Visi tikėjo tomis žolelėmis ir dabar geriu.

– Sirgote difteritu, skarlatina, baigiant gimnaziją užklupo gelta. Bet štai – esate ilgaamžė. Kur ta gyvybingumo paslaptis?

– Matote, J. Vileišis buvo jauniausias brolis, o aš esu jauniausias jo vaikas. Buvau mylima, globojama, tėvai man buvo labai geri. Ir tą knygą rašiau iš meilės jiems.

– Ir iš meilės Lietuvai.

– Ir iš meilės Lietuvai. Rašiau ir galvojau, kam tai darau, juk Lietuvoje visiems viskas aišku. Bet man pasakė, kad neaišku, niekas nebeprisimena tų laikų.

Rašiau iš širdies, nieko negražindama. Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje su sūnumi – jis atvažiavo čia tuoktis su lietuvaite – tiesiog taip pamilo Lietuvą, sakė: „Man atrodo, aš čia visada gyvenau.“ Viskas jam atrodė taip sava. Andriau, sakiau, Lietuva ką tik atsikūrė, ji neprilygsta kokiai Šveicarijai, kuri turistus lepina, globoja. „Bet tu, mama, dar nepasakei, kokia ta Lietuva graži.“ Jis mano, kad knygoje tikrai neperlenkiau.

Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Skausmingas laikas

– Kaip manote, ar prie jūsų tėvelio mirties prisidėjo dukters Birutės suėmimas, tremtis?

– Taip manau: Birutės suėmimas ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Visus suaugusio žmogaus metus jis dirbo dėl Lietuvos. Ir tas praradimas... Paskui jo mylima duktė išvežama su mažučiais vaikais. Tuoj atskiria vyrą.

Mano sesuo buvo labai išsilavinusi moteris. Daug skaitė, visą laiką su knyga rankoje. Tokia intelektuali ir labai gero būdo – į tėvą labai „nusidavusi“. Kai ją išvežė, tėvelis dar galvojo, kad tie ešelonai įstrigo, gal galima gelbėti...

– Vijosi...

– Bet tiems labiau rūpėjo vargšus žmones į Sibirą nuvežti, nei kariuomenę permesti. Tada pasidarė tylus, nustojo bet kokio darbo. Tie dalykai jį labai paveikė.

Mano motiną – taip pat. Ji turėjo širdies ligą, paskui atsidūrė ligoninėje. Buvo labai skausmingas laikas.

Signataras Jonas Vileišis ir jo šeima

– O kada atsisveikinote su mama?

– Ji mirė mūsų namuose Amerikoje 1954 metais. Į JAV atvažiavome 1951 metais. Dar padėjo man vaikučius paauginti. Žinote, jos mirtis man taip pat buvo labai didelis smūgis. Ji buvo tik 75-erių. Dabar dažnai aplankau jos kapą, prižiūriu. Dar daug ko norėčiau paklausti, pasakyti. Bet, žinote, kapas tyli.

Laukite tęsinio

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"