Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Sovietmetis: jaunimas niekada nestokojo noro priešintis 

2019 sausio 28 d. 15:18
Grupė hipių judėjimui prijautusių vilniečių su bičiuliais iš Latvijos ir Estijos. Pirmoje eilėje antras iš kairės guli poetas Rimas Burokas (1953‒1980). Antroje eilėje trečia iš kairės Silvija Vilytė-Burokienė. Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės poetas Edmondas Kelmickas. Apie 1975‒1979 metus. 
Grupė hipių judėjimui prijautusių vilniečių su bičiuliais iš Latvijos ir Estijos. Pirmoje eilėje antras iš kairės guli poetas Rimas Burokas (1953‒1980). Antroje eilėje trečia iš kairės Silvija Vilytė-Burokienė. Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės poetas Edmondas Kelmickas. Apie 1975‒1979 metus. 
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Sovietinio KGB dokumentuose užfiksuota, kad dalis Lietuvos jaunimo buvo nepaklusnus, o tokie judėjimai, kaip hipių ar pankų, arba turėjo politinę potekstę, arba akibrokštais reikšdavo laisvės siekį. Apie tai – pokalbis su sovietmečio tyrinėtoju, archyvaru Povilu Girdeniu.

Povilas Girdenis dirba Ypatingajame archyve Vidaus reikalų ministerijos dokumentų skyriaus vedėju. „Saugau dokumentus, susijusius taip pat ir su sovietinio saugumo veikla jaunimo atžvilgiu“, – LŽ sakė jis.

Povilas Girdenis dirba Ypatingajame archyve. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Povilas Girdenis dirba Ypatingajame archyve. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos jaunimas visada priešinosi sovietams

Klausiamas, kaip kildavo Lietuvos jaunimo noras priešintis arba bent jau nepaklusti sovietiniam režimui, P. Girdenis sakė, kad pasipriešinimo etapai buvo įvairūs. Pokario partizanų pasipriešinimas buvo labai konkretus, ten irgi buvo daug jaunimo, kovojusio su ginklu rankose ir su viltimi širdyse.

„Kai ginkluotas pogrindis buvo palaužtas, prasidėjo neginkluotas jaunimo priešinimasis“, – pažymėjo P. Girdenis. Jis buvo paprašytas šįkart pasakoti ne apie kovai su okupantais skyrusiems disidentams, veikusiems pogrindyje, bet apie didesnes jaunimo grupes ir judėjimus.

Priešinimosi formos buvo įvairios, teigė archyvaras. Vieni užsiėmė veikla, už kurią grėsė baudžiamoji atsakomybė, kiti tiesiog norėjo gyventi žmoniškai ir ne pagal „komunizmo statytojo moralinį kodeksą“. „Totalitarinė valstybė siekė, kad visi gyventų pagal vieną schemą, o bet kuris kitaip gyventi norintis žmogus automatiškai tapdavo priešu, netgi negalvodamas, kad jis daro ką nors negera“, – sakė P. Girdenis.

Vilniuje 1983 metų vasario 16 dienos išvakarėse pastebėtas šūkis. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Vilniuje 1983 metų vasario 16 dienos išvakarėse pastebėtas šūkis. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

KGB stebėjo net stiliagas

Pasakodamas apie neformalias jaunimo grupes ir judėjimus, P. Girdenis sakė, kad pirmiausia buvo stiliagos, o toks terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1949 metais „Krokodilo“ žurnale.

„Tai atskleidė įdomų dalyką, jau pokario metais Sovietų Sąjungoje atsirado žmonių, kurie jau nenorėjo gyventi pagal sovietinį modelį. Tam buvo kelios priežastys. Viena iš jų – sovietiniai kariškiai nemažai prisiplėšė gražių drabužių, atsivežė madų žurnalų. Jie turėjo ir trofėjinių filmų, kuriuose vaizduojami Vakarai, o tokie veikė jaunus žmones kaip nuodai. Jie matė, kad egzistuoja kitoks pasaulis, kuriame žmonės gyvena pakankamai laisvai. Ir jie pradėjo kurti savo gana unikalų gyvenimo stilių: spalvingi drabužiai, savo siuvimo batai stora platforma... Tai Vakarui žmogui galbūt galėjo kelti šypseną ar net juoką. Tačiau Sovietų Sąjungoje tai buvo tiesiog žmonių noras džiaugtis gyvenimu“, – pasakojo jis.

Archyvaro teigimu, sovietinio saugumo dokumentuose pateikiama 1964–1965 metų informacija, kad Lietuvoje užfiksuotos stiliagų grupės. Pažymėta, kad Klaipėdoje stiliagų grupuotė susitikdavo su užsienio jūreiviais ir bandydavo atlikti spekuliacinius veiksmus. Mat jiems norėjosi įvairių smulkmenų, pradedant žiebtuvėliais, baigiant džinsais, paaiškino sovietmečio tyrinėtojas. Dokumentuose pabrėžiama, kad stiliagos tarpusavyje bendraudavo ir įvairiomis politinėmis temomis. Pasak P. Girdenio, stiliagų grupės buvo labiau būdingos miestų kultūrai, beje, kaip ir visos jaunimo subkultūros.

Žinomas pankas Varveklis vieną vakarą tiesiog pasiėmė kibirą su dažais ir vaikščiodamas po savo Šeškinės rajoną pripiešė Gedimino stulpų.

Hipiai išsiskyrė intelektualumu

Sovietinės televizijos propagandinėse laidose apie užsienį šmėkščiojo Vakarų jaunimo, protestuojančio prieš karą Vietname, vaizdai. Buvo galima pamatyti ilgaplaukius pacifistus. Turbūt todėl, kaip sakė archyvaras, hipių judėjimas Lietuvoje atsirado nedaug, keletą metų vėluodamas, ir savo ideologija buvo artimas vakarietiškam. Mūsiškiai hipiai buvo pasifistinių nuotaikų, gilinosi į filosofiją, domėjosi rokenrolu, knygomis, teatru, modernaus meno sritimis.

„Reikia pripažinti, kad hipių judėjimas tarp visų kitų turbūt pasižymėjo kaip intelektualiausias, – teigė P. Girdenis. – Ko gero, sovietų santvarkai jis kėlė mažiausiai nerimo. Išskyrus vieną dalyką – tas jų pacifizmas tokioje sistemoje kaip, Sovietų Sąjunga, buvo netoleruotinas.“

Sovietmetis: jaunimas niekada nestokojo noro priešintis

Norėjo daugiau ir kitokios laisvės

Be to, kaip pažymėjo sovietmečio tyrinėtojas, kur būna daugiau vienokios laisvės, atsiranda noras ir kitokios laisvės. Jis sakė, kad kai 1970 metais Kauno šokių paviljono administracija nusprendė neįleisti, kaip dokumente pažymėta, ilgaplaukių, netvarkingai apsirengusių jaunuolių, kilo sambrūzdis. Genadijus Slavinskas, apibūdinamas kaip vienu iš hipių kompanijų lyderių, kreipėsi į susirinkusius maždaug tris šimtus žmonių, kurių neįleido, siūlydamas boikotuoti tą šokių paviljoną. O dar jis išsitraukė Sovietų Sąjungos konstitucijos brošiūrą ir pasakė, kad kiekvienas privalo tokią įsigyti, sudraskyti ir išmėtyti lapus Kauno gatvėse, nes akivaizdžiai pažeidžiamos jaunimo teisės.

Kaip teigė archyvaras, tai buvo vienas iš didžiausių pirmųjų akibrokštų, po kurio hipių klausimui kiekvienoje KBG byloje buvo skiriamas dėmesys.

Anot P. Girdenio, Romo Kalantos susideginimą sieti su hipiais galima tik sąlygiškai. Pagrindiniu Kauno įvykių iniciatoriumi archyvaras vadino Vytautą Kaladę. Šis dirbo dramos teatre, prijautė laisvės idėjoms, buvo kovotojas už tiesą. Būtent jo iniciatyva 1972 metų gegužės mėnesį įvyko Kauno pavasariu vadinamos masinės protesto manifestacijos.

Pasak P. Girdenio, po Kauno pavasario jaunimas atsirado KGB akiratyje, buvo pradėjo intensyviai stebėti ir analizuoti. Taip pat prasidėjo griežta jaunimo kultūros ir gyvensenos kontrolė.

Grupė hipių judėjimui prijautusių vilniečių su bičiuliais iš Latvijos ir Estijos. Pirmoje eilėje antras iš kairės guli poetas Rimas Burokas (1953‒1980). Antroje eilėje trečia iš kairės Silvija Vilytė-Burokienė. Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės poetas Edmondas Kelmickas. Apie 1975‒1979 metus. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Grupė hipių judėjimui prijautusių vilniečių su bičiuliais iš Latvijos ir Estijos. Pirmoje eilėje antras iš kairės guli poetas Rimas Burokas (1953‒1980). Antroje eilėje trečia iš kairės Silvija Vilytė-Burokienė. Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės poetas Edmondas Kelmickas. Apie 1975‒1979 metus. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Ne politiniai motyvai, bet politinė potekstė

Apie Vilniaus hipius, kaip teigė archyvaras, KGB dokumentuose nėra išlikę daug duomenų. „Poetas Rimas Burokas buvo minimas dar Alytuje, kaip vienas iš hipių dvasinių lyderių ir aktyviausių veikėjų, – sakė jis. – Vėliau – čia yra saugoma jo byla – jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už valkatavimą. Byloje figūruoja, kad R. Burokas būrė aplink save jaunimą ir darė jam įtaką. Nors politinių motyvų nebuvo, egzistavo politinė potekstė.“

P. Girdenis priminė, kad sovietmečiu bet kurį žmogų, nedirbusį ilgiau kaip vieną mėnesį, buvo galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

„Ta sąvoka, kad parodykite žmogų, straipsnį surasime, galiojo iki pat 1990 metų Lietuvoje“, – teigė jis.

Sovietmečio tyrinėtojas vardijo, kad pirmieji žinomi hipių judėjimo atstovai, į kuriuos lygiavosi vėlesnieji, buvo Olegas Lobanovas, Olegas Zacharenkovas, Natanas Gitkindas, Džyza vadintas Aleksandras Jegorovas...

P. Girdenis sakė, kad buvo tam tikras ryšys tarp hipių ir disidentų, to pavyzdys – Liutauras Kazakevčius, kartu su bendraminčiais pasirašęs 45 Baltijos šalių gyventojų memorandumą, kuriuo protestuota prieš Ribbentropo-Molotovo paktą. „Iš visos hipių kartos jis buvo labiausiai persekiotas KGB“, – pažymėjo archyvaras.

Kaip sakė P. Girdenis, hipiškas laikotarpis, prasidėjęs maždaug septintojo dešimtmečio antroje pusėje, tęsėsi vos ne iki Sąjūdžio. „Tie žmonės ir dabar tokiais pat ilgais plaukais, tarkime, Gintautas Tiškus, Rimas Morkūnas. Kad ir kokia veikla užsiimtų, jie liko ištikimi savo pasaulėžiūrai bei pasaulėjautai. Kokie jie buvo, tokie ir lieka – visais laikais nepatogūs“, – teigė pašnekovas.

Liutauras Kazakevičius (kairėje) ir Gitenis Umbrasas. Apie 1976‒1980 metus. / Alinos Ožič nuotrauka
Liutauras Kazakevičius (kairėje) ir Gitenis Umbrasas. Apie 1976‒1980 metus. / Alinos Ožič nuotrauka

Pankų ideologija – tautinė

Pankų judėjimo banga, kaip teigė sovietmečio tyrinėtojas, į Lietuvą atėjo pavėluotai. Uždaroje režimo sistemoje buvo sunku informacijos, kas darosi pasaulyje, tad buvo vietos fantazijai, aiškino P. Girdenis.

„Saugumo ataskaitose pankai pirmą kartą paminėti 1982 metų gruodžio mėnesį, – sakė jis. – Buvo akcentuojama, kad atsirado naujas, gana akiplėšiškas judėjimas, pabrėžiama, jog jam būdingas lietuviškas nacionalizmas.“

Anot P. Girdenio, gal reikėtų net ir kitokio pavadinimo, nes ideologija buvo absoliučiai tautinė. Priešais buvo laikomi rusakalbiai gatvės chuliganai. Pirmoji pankų judėjimo banga geriausiai atsispindi LSSR KGB dokumentuose, pažymėjo archyvų specialistas.

„Tarp pankų ir hipių judėjimų yra du skirtingi dalykai. Jei per pirmą savo bangą hipių judėjimas buvo mažiau kiekybiškas ir daugiau kokybiškas, pankų – priešingai“, – lygino pašnekovas. Jis sakė, kad pankams „pereinant prie kokybės“, pradėjo skambėti tokie vardai, kaip Nėriaus Pečiūros, Varveklio (Vykinto Šimansko), Kablio (Dainiaus Šeštoko). O įvaizdis pasidarė panašesnis į vakariečių.

„Mat pertvarkos laikais atsirado daugiau plyšių, per kuriuos sklido informacija“, – teigė sovietmečio tyrėjas.

Pankai sinchroniškai gaivinasi. Iš dešinės: Nėrius Pečiūra- Atsuktuvas, Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, buvusi Varveklio žmona Silva apie 1987–1988 metus. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Pankai sinchroniškai gaivinasi. Iš dešinės: Nėrius Pečiūra- Atsuktuvas, Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, buvusi Varveklio žmona Silva apie 1987–1988 metus. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Vasario 16-osios ir kiti lietuviški ženklai

Pasak P. Girdenio, tomis dienomis, kai artėdavo Vasario 16-oji, KGB buvo ypač budrus. Apskritai būdavo kelios vietos, kuriose kas nors pasireikšdavo. Viena iš tokių – stadionas. „Mat po rungtynių vykdavo demonstracijos, jos buvo populiarios dar nuo 1977 metų. Jei buvo Kauno pavasaris, tai buvo ir Vilniaus ruduo, „Žalgiriui“ išeinant į pirmą lygą iš antros. Tada vyko daugiatūkstantinės manifestacijos, – teigė jis. – Pavyzdžiui, saugumo užfiksuota, kad stadione buvo išmėtyti lapeliai Lietuvos vėliavos spalvomis, į bėgimo takelį mestas batas su užrašu „Ruskiai, eikite namo“ ir kiti atvejai.“

Sovietmečio tyrinėtojas pažymėjo, kad Vasario 16-osios proga tokie akibrokštų nutikdavo dažniau. Tarkime, sienos būdavo išpiešiamos Gedimino stulpais, išmėtomi trispalviai popierėliai, kartais iškeliama trispalvė. Ant Vilniaus Salomėjos vidurinės mokyklos, kurioje buvo sustiprintai mokoma anglų kalbos, sienos 1984 metais atsirado angliškas užrašas „Russians, go home“.

„Turbūt vienas iš kurioziškiausių atvejų buvo pastebėtas 1985 metų vasario 16-osios rytą – Vilniuje ties dabartiniu Tuskulėnų rimties parku ant ledu ir sniegu padengtos Neries upės buvo kojomis ištryptas didžiulis dviejų metrų aukščio ir metrų pločio raidžių užrašas „Ruskiai, eikite namo“, – pasakojo P. Girdenis.

Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Vilniaus m. skyriaus nenustatyto darbuotojo pranešimo ištrauka. Apie 1984‒1986 metus. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Vilniaus m. skyriaus nenustatyto darbuotojo pranešimo ištrauka. Apie 1984‒1986 metus. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

O žinomas pankas Varveklis vieną vakarą tiesiog pasiėmė kibirą su dažais ir vaikščiodamas po savo Šeškinės rajoną pripiešė Gedimino stulpų.

„Kai gana greitai pristatė saugumiečiai, jis apsimetė kvaileliu, kad nieko nežino, ir teigė, kad juk nedarytų tokių dalykų savo kieme“, – pasakojo P. Girdenis.

„Jei turėčiau burtų lazdelę“

Kaip sakė archyvaras, kokios buvo moksleivių nuotaikos, atspindi KGB analizė, kad 1983–1984 metais, kai mokyklose duodant užduotį parašyti tema „Ką daryčiau, jei turėčiau burtų lazdelę“, jie parašydavo: „Padaryčiau, kad Lietuva būtų nepriklausoma“ – ir apie panašias svajones. Tokia tuo metu buvo bendra atmosfera Lietuvoje, apibūdino sovietmečio tyrėjas.

Idėja apie laisvę vis stiprėjo. Anot P. Girdenio, žmonės buvo daugiau ar mažiau nepaklusnūs. Vieni suprato, kad atvirai nieko nepasieks, todėl leidosi į „vidinę migraciją“, kiti darydavo akibrokštus, tarsi matuodami, kiek galima, kiek leidžiama. Galiausiai prasidėjo protrūkis, atvedęs į laisvę ir nepriklausomybę.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika