Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataro J. Vileišio dukra: „Kalbu taip, kaip kalbėjome Kaune“ (IV dalis) 

2018 balandžio 14 d. 17:00
"Rašiau ir galvojau, kam tai darau, juk Lietuvoje visiems viskas aišku. Bet man pasakė, kad neaišku, niekas nebeprisimena tų laikų", - sakė Rita Vileišytė-Bagdonienė, parašiusi prisiminimų knygą "Tolimi vaizdai" / 
"Rašiau ir galvojau, kam tai darau, juk Lietuvoje visiems viskas aišku. Bet man pasakė, kad neaišku, niekas nebeprisimena tų laikų", - sakė Rita Vileišytė-Bagdonienė, parašiusi prisiminimų knygą "Tolimi vaizdai" / 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Ji gimė Vilniuje beveik kartu su nepriklausomybe ir augo drauge su valstybe: iš dvarelių ir kaimų, miestelių ir paežerių kėlėsi į miestą, modernėjo su švietimu ir apšvietimu, vaikščiojo „meksfaltuotomis“ gatvėmis ir šaligatviais, važiavo pirmaisiais autobusais ir kilo funikulieriais. Laisvės šimtmečio bendraamžė, Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė – „Lietuvos žinių“, jos tėvo įsteigto dienraščio, pašnekovė.

Signataras J. Vileišis su Ona Kazakauskaite-Vileišiene susilaukė penkių vaikų: Birutės, Alenos, Petro, Kazio ir Ritos.

Rita Vileišytė: „Baigėme valstybinę gimnaziją. Mano tėvas tikėjo, kad kas tinka paprastam piliečiui, Kauno gyventojui, tas turi būti gerai ir burmistro dukteriai. Jokių privilegijų.“

Kalbėdamasis su jauniausia dukra, ponia Rita, tariausi girdįs anos epochos balso intonacijas, tartį – visa, kas per gyvenimą emigracijoje išliko, sustingo, išsisaugojo. Praėjusį laiką R. Vileišytė (g. 1920) sudėjo ir į savo prisiminimų knygą „Tolimi vaizdai“, 2008-aisiais išleistą Lietuvos nacionalinio muziejaus.

„Pasakodavau savo vaikams apie gyvenimą Lietuvoje. Dukra sakydavo: „Mama, užrašyk, aš nieko neprisiminsiu.“ Ir pradėjau – savo išklerusia lietuviška mašinėle. Žinote, niekada nieko nerašiau, knygų neredagavau, tik stengiausi nesikartoti“, – „Lietuvos žinioms“ teigė R. Vileišytė.

Knygoje atskleidžiama nepaprastai plati Lietuvos gyvenimo ir kasdienybės panorama, atgyja tėvų, brolių ir seserų paveikslai, šeimos šventės, dvarelių kultūra, miestelių gyvenimas ir turgūs, mokslo metai gimnazijoje ir universitetuose, aprašytos to laiko kelionės į Vilnių, Karaliaučių, Karlovi Varus (Karlsbadą), Palangą, Italiją.

Pabaigoje ponios Ritos prisiminimus skaitai kaip įtempto siužeto dramą, nerimaudamas, ar pavyks herojei aplenkti tragiškus įvykius, baigti studijas ir pabėgti nuo Raudonojo maro.

Tad ir pokalbį su Rita Vileišyte-Bagdoniene pradėjome nuo tų įvykių.

Dvi susitikimo vietos

– Knyga baigiasi epizodu, kai bėgdami nuo sovietų judu su draugu Jonu Lenktaičiu persikeliate iš Alvito į Eitkūnus Rytprūsiuose. Kas buvo toliau?

– Likimas mus kurį laiką išskyrė su mama. Į Rytprūsius ji bėgo per Šešupę, o aš – per Eitkūnus. Susitarėme susitikti Karaliaučiuje. Vaikystėje ten lankydavomės per mano atostogas. Tėvelis mėgo truputį pakeliauti, dieną kitą praleisdavome Karaliaučiuje. Prisiminiau tą viešbutį „Bayerischer Hof“.

Vietų jame, žinoma, nebuvo. Svajojau išsimaudyti, po traumos kiek atsikvėpti. Ir per tą laiką sulaukti mamos.

Sakiau sutinkanti ir koridoriuje nakvoti. „Panele, – paaiškino, – mūsų koridoriai jau užkimšti.“ Nurodė kitą viešbutį.

Ten nakvodavau tarnaitės kambaryje. Ji dirbo naktimis, tad tuo metu galėdavau pernakvoti jos kambaryje. Bet septintą ryto turėdavau jį „paliuosuoti“. Paskui jos pamaina pasikeitė. Tada jau naktimis neturėjau kur dėtis.

Be to, labai bijojau bombardavimo. Karaliaučius dar kurį laiką išliko nepaliestas. Negalėjai žinoti, kada užskris lėktuvai ir viską sulygins su žeme.

Bet mes su mama buvome sutarusios ir kitą susitikimo vietą – Zalcburge pas mano pusseserę. Ji buvo ištekėjusi už austro.

– Galiausiai susitikote su mama?

– Taip, susiradome jaunesnį brolį Kazį. Vyresnis brolis Petras su žmona Vita Žilinskaite, prof. Jurgio Žilinsko dukra, jau buvo Amerikoje, pasitraukė anksčiau.

Petras dar turėjo diplomatinį pasą. Trečią dieną, kai įžengė sovietai, jis su žmona prasmuko pro sieną. Brolis ilgą laiką buvo dirbęs Lietuvos ambasadoje Romoje. Tačiau sovietai greitai ją uždarė, jokio kito darbo nebuvo galima gauti. Tad Petras ir Vita nusprendė važiuoti į Ameriką. Ten jau buvo mano sesuo Alena Devenienė, ištekėjusi už JAV piliečio. Jiedu augino du vaikus.

– Koks tolesnis jūsų vyriausios sesers Birutės Vileišytės-Tursienės likimas, kai ji buvo ištremta į Sibirą?

– Grįžo į Lietuvą, dirbo muzikos mokykloje. Jos duktė Reda, o vyresnysis sūnus Gediminas Tursa – garsus medžiotojas.

– O kaip brolis Kazys, kuris atimdavo iš jūsų vadžiais ir malonumą vadelioti?

– Na, žinote, berniukai... Jis vyresnis už mane penkeriais metais. Norėdavau būti su Kaziu, bet jam įdomiau buvo su draugais. Brolis vedė Veroniką Valentinavičiūtę iš Šiaulių. Ji dar gyva, 104 metų, gyvena slaugos namuose. Ją prižiūri sūnus advokatas.

Jauniausio brolio jauniausia duktė

– Jaunystėje mėgote šokius ir vadinamuosius robaksus. Tačiau apie savo jausmus, meilę, kavalierius knygoje – nė žodžio. Kur sutikote būsimą vyrą, kas jis buvo?

– Susitikome Lietuvoje. J. Lenktaitis kaip tik padėjo mums pabėgti. Likimas taip lėmė, kad už jo ištekėjau Vokietijoje. Ten mums gimė duktė Silvija. Sūnus Andrius – jau Amerikoje.

Paskui ištekėjau už antro vyro Jurgio Bagdono. Jo tėvelis Zigmas Bagdonavičius turėjo istorinę Palangos vaistinę. Kartu pragyvenome 22 metus, vaikų nesusilaukėme. Kurį laiką gyvenau viena ir antrą kartą ištekėjau jau būdama vyresnio amžiaus.

– Sirgote difteritu, skarlatina, baigiant gimnaziją užklupo gelta. Bet štai – esate ilgaamžė. Kur ta gyvybingumo paslaptis?

– Matote, J. Vileišis buvo jauniausias brolis, o aš esu jauniausias jo vaikas. Buvau mylima, globojama, tėvai man buvo labai geri. Ir tą knygą rašiau iš meilės jiems.

Ir iš meilės Lietuvai. Rašiau ir galvojau, kam tai darau, juk Lietuvoje visiems viskas aišku. Bet man pasakė, kad neaišku, niekas nebeprisimena tų laikų. Rašiau iš širdies, nieko negražindama.

Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje su sūnumi – jis atvažiavo čia tuoktis su lietuvaite, – Andrius tiesiog pamilo Lietuvą. Sakė: „Man regis, visada čia gyvenau.“ Jam viskas atrodė taip sava. Andriau, sakiau, Lietuva ką tik atsikūrė, ji neprilygsta kokiai Šveicarijai, kuri turistus lepina, globoja. O sūnus: „Bet tu, mama, dar nepasakei, kokia ta Lietuva graži.“ Jis mano, kad knygoje tikrai neperlenkiau.

„Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man regis, tai vienas pagrindinių jo bruožų.“

Skausmingas laikas

– Kaip manote, ar prie jūsų tėvelio mirties prisidėjo dukters Birutės suėmimas, tremtis?

– Taip, ir Birutės suėmimas, ir Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Visus suaugusio žmogaus metus jis dirbo dėl Lietuvos. Ir tas praradimas... Paskui jo mylima duktė išvežama su mažučiais vaikais. Tuoj atskiria vyrą.

Mano sesuo buvo labai išsilavinusi moteris. Daug skaitė, visą laiką matydavai su knyga rankoje. Tokia intelektuali ir labai gero būdo – į tėvą nusidavusi. Kai ją išvežė, tėvelis dar galvojo, kad tie ešelonai įstrigo, gal galima gelbėti...

– Vijosi...

– Bet tiems labiau rūpėjo vargšus žmones į Sibirą nuvežti, nei kariuomenę permesti. Tada pasidarė tylus, nustojo bet kokio darbo. Tie dalykai jį labai paveikė. Mano motiną – taip pat. Ji turėjo širdies ligą, paskui atsidūrė ligoninėje. Buvo labai skausmingas laikas.

– O kada atsisveikinote su mama?

– Ji mirė mūsų namuose Amerikoje 1954-aisiais. Į JAV atvažiavome 1951 metais. Dar padėjo man vaikučius paauginti. Žinote, jos mirtis man taip pat buvo labai didelis smūgis. Mama buvo tik 75-erių. Dabar dažnai aplankau jos kapą, prižiūriu. Dar daug ko norėčiau paklausti, pasakyti. Bet, žinote, kapas tyli.

Jis užsidirbo!

– Išsaugojote daug gyvų istorijų apie savo dėdes Vileišius.

– Mama nemažai pasakodavo. Dėdė Petras viską darė dėl Lietuvos, apie du dešimtmečius statė tiltus, tiesė kelius, taupė pinigus galvodamas juos atvežti į Lietuvą. Kas dabar tokius dalykus darytų? Taip, pasistatė rūmus, koplyčią, tačiau bent turėjo kur gyventi. Juk augino šešis vaikus.

Ir kodėl turėjo gyventi kaip elgeta? Jis norėjo parodyti, kad lietuviai taip pat gali būti ir turtingi, ir išsilavinę. Gal net daugiau nei generalgubernatorius, kuris gyvena valdiškuose namuose. Arba lenkai, paveldėję dvarų turtą. Jis užsidirbo!

Man apie tai irgi pasakojo mama, nepatikrinau, ar tiesa. Jam buvo pasiūlytas kilmingojo titulas, kuris būtų leidęs lankytis caro rūmuose, priėmimuose, bet atsisakė. Dėdei tai visai nerūpėjo. Kitas dalykas, gal jis nenorėjo jokių malonių iš caro ir pasakė – man gana inžinieriaus titulo.

Jono Vileišio dukra

– Rusija jam liko skolinga milžiniškas sumas. Grįžo namo bolševikų apiplėštas, silpnos sveikatos. O buvo tiek investavęs, įdėjęs į leidybą, knygyną, dirbtuves.

– Išleido beveik milijoną auksinių rublių. Viską atidavė Lietuvai. Turėjo tikslą apsigyventi tik Vilniuje – Lietuvos sostinėje. Ir parodyti, kad čia yra lietuvių. Norėjo juos visus suburti, atskleisti, ką gali. Ne dėl didybės.

O mano dėdė Antanas taip pat atidavė Lietuvai viską, ką turėjo. Kiek organizacijų, slaptų ir neslaptų, įkūrė! Kiek kovojo dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios. Maža bažnytėlė, o lietuviai vis tiek negalėjo jos gauti. Dėdė prisidėjo prie remonto.

Būdamas miesto gydytojas savo gyvybę paaukojo – užsikrėtė nuo ligonių šiltine. Mūsų šeimoje jis visada buvo prisimenamas. Didelė nelaimė, kad mirė toks naudingas žmogus. Na, o mano tėvas jau savo keliu ėjo.

Rašė „Lietuvos žinioms“

– Jūsų tėvas vokiečių valdžios buvo pasmerktas myriop, o nesugebėjus įrodyti kaltės, vežamas priverstinių darbų į Acheną. Išlipo Berlyne iš traukinio. Gerai pažinojo miestą ir pasibeldė pagalbos į vienas duris.

– O paskui lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą. Neišgąsdino niekas – net mirties bausmė.

– Ir per dešimt metų prikėlė Kauną. Pavertė modernia Europos sostine.

– Įsivaizduokite, mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei apšvietimo, nei šaligatvių, nei grįstų gatvių. Dar vaikas atsimenu, kad nebuvo vandentiekio.

Tėvas negailėjo jėgų. Matydavau jį amžinai užimtą. Grįždavo iš darbo, pavalgydavo pietus ir vėl skubėdavo į posėdį ar tvarkyti organizacinių reikalų. O iš ryto matydavau, kaip sėdi prie savo didelio rašomojo stalo ir rašo straipsnius „Lietuvos žinioms“. Todėl man jūsų laikraštis labai prie širdies. Nes mano tėvas jį labai palaikė, bendradarbiavo su redaktore Felicija Bortkevičiene.

Burmistro lindynė

– Atkreipiau dėmesį, kad kalbate taip, lyg jūsų visiškai nebūtų veikusi anglakalbių aplinka.

– Kalbu taip, kaip kalbėjome Kaune. Iš pradžių augau Girstaitiškio dvare, nes į Kauną persikėlęs mano tėvelis neturėjo buto. Buvo tokio būdo, kad nenorėjo ko nors išmesti ir pats pasiimti. Pamenu, su mama važiuodavome jo aplankyti.

Lukšio gatvėje jis glaudėsi viename kambaryje. Pasakysiu – tas kambarys man darė labai slogų įspūdį. Buvo lyg kokia lindynė: ilgas, apytamsis, su langais į šiaurės pusę. Kambarį skyrė lovelė ir stalas. Ant staliuko stovėjo primusas... O burmistro rezidencija buvo Kauno rotušėje, ją tėvelis labai mėgo. Oficialius svečius priimdavo ten.

Paskui gavo didesnį butą Kalnų gatvėje (vėliau Vlado Putvinskio – M. K.). Iš balkono buvo matyti Vienybės aikštė, Donelaičio gatvė, iki pat Nemuno.

Tada jau persikėlėme į Kauną. Atėjo metas man ir Kaziui mokytis. Baigėme valstybinę gimnaziją. Mano tėvas tikėjo, kad kas tinka paprastam piliečiui, Kauno gyventojui, tas turi būti gerai ir burmistro dukteriai. Jokių privilegijų.

„Aušros“ mergaičių gimnazija buvo labai griežta. Turėjome tikrai gerus pedagogus. Mus mokė patriotine dvasia. Esu jai labai dėkinga. Davė gerą pagrindą.

Ten kieme buvo namelis, kuriame gyveno prof. Tadas Ivanauskas. Dar atsimenu, turėjo tokią prijaukintą varną. Ta jo laukdavo, o kai profesorius grįždavo, atskrisdavo pas jį.

Pagrindinis jo bruožas

– Koks buvo religinis auklėjimas jūsų šeimoje?

– Matote, tada bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės. Katalikų tikėjimas buvo oficialus. Bet niekas nevaržė kitų išpažinti savo tikėjimą. Žydai Kaune turėjo, regis, tris sinagogas, savo laikraščių, mokyklų.

Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man atrodo, tai vienas pagrindinių jo bruožų. Jis visada tikėjo, kad žmonės turi patys save valdyti, niekas negali jiems įsakinėti.

Tėvas nebuvo praktikuojantis katalikas. Tačiau mielai užeidavo į bažnyčią tiesiog susikaupti. Mėgo važiuoti į kaimo bažnyčią, nes tai jam priminė Pasvalį, gimtinę. Tėvas laikėsi nuostatos, kad religija yra tam tikra disciplina, auklėjimas.

Sekmadienio rytais lankėme bažnyčią prie mokyklos. Devintą valandą pamaldos vykdavo gimnazistams, o vienuoliktą – studentams. Į mokyklą eidavome šešias dienas per savaitę, tad keltis dar ir sekmadienį iš ryto nelabai norėdavosi. Matydamas, kad kartais neinu, tėvelis sakydavo, jog privalau turėti religinį pagrindą, o ką darysiu paskui – mano valia.

Tad negalima sakyti, kad būtų neigęs tikėjimą. Nebuvo laisvamanis. Visada laikėmės pasninko. Viena vertus, toks buvo paprotys, kita vertus, jo laikėsi tarnai. Tėvas kitų įsitikinimus stengėsi gerbti. Todėl penktadieniais nevalgėme mėsos, taip pat ir per visą gavėnią. Buvo tokie laikai.

Tėvas vertė baigti mokslus

– Ar teisininkės išsilavinimas jums pravertė?

– Ne. Tėvelis labai rūpinosi mūsų išsimokslinimu. Tiesiog reikalavo, kad baigčiau universitetą. Ką studijuosiu, sakė, visai nesvarbu, studijuok ką nori. Na, gerai, tada – teisė. Pamaniau, teisė duoda aukščiausią išsilavinimą ir tu gali visur pasinaudoti tais mokslais.

Tačiau užėjus karui – jau buvau bebaigianti studijas – mane išmetė iš Vilniaus universiteto kaip „buržujaus“ dukterį. Prieš pat Kalėdas gavau oficialų laišką. Trūko vieno vienintelio semestro.

Amerikoje verstis teise būtų buvę labai sunku. Visai kiti įstatymai, kita sistema. O pradėti iš naujo būtų reikėję daug pinigų. Mes jų neturėjome.

Gavau darbą Jeilio universitete, Konektikute, Niu Heivene. Dirbau bibliotekoje. Mane pasamdė, nes vis dėlto pavyko baigti universitetą. Grįžau į Vilnių prie vokiečių. Kadangi lietuviai nestojo į SS, jie uždarė universitetą. Tačiau išklausiusiems kursą leido laikyti egzaminus, parašyti diplominį darbą. Tai ir atlikau. Suprantama, jokių iškilmių nebuvo, vyko karas, reikėjo bėgti.

Galvodavau, na kam man tas diplomas – bombos krinta ant galvos, nežinai, ar gyvas liksi. Tačiau vykdžiau tėvelio valią.

Niu Heivene mane pasamdė tik dėl to, kad turėjau diplomą. Tada pagalvojau – mano tėvelis buvo teisus. Jei turi universiteto diplomą, nors ir svetimo krašto, jiems aišku, kad esi išsilavinusi. Be to, mokėjau svetimų kalbų. Jiems reikėjo tokio žmogaus, ir mane pasamdė. Mano tėvelis vis dėlto laimėjo.

– Kur Amerikoje jūsų gyventa?

– Daugiausia gyvenau prie Niujorko, Konektikuto valstijoje. Paskui – prie Bostono, kai vyras išėjo į pensiją. Vėliau vyrą ištiko infarktas, gydytojai patarė važiuoti kur šilčiau. Išsikėlėme į Floridą. Ten pragyvenome gal 17 metų. Vyrui mirus persikėliau atgal į Konektikutą, šalia vaikų, anūkų ir proanūkių. Man labai malonu su jais bendrauti – toks tad mano gyvenimas dabar.

Neaprašomai baisus įspūdis

– Kiek kartų lankėtės Lietuvoje? Net sovietiniais laikais, regis, buvote.

– Tiesiog skaičių pamečiau. Kokius 8–9 kartus. Sovietiniais – vieną, ir man to buvo gana. Neįtikėtini dalykai, ypač kai atvažiuoji iš Amerikos, tokios laisvos šalies. Ten, jei neini prieš įstatymus, nieko bloga nedarai, – gyvenk kaip nori. Niekas nesikiša į tavo gyvenimą.

Viešnagė darė slogų, neaprašomai baisų įspūdį. Apsistojome „Gintaro“ viešbutyje. Atėjo giminės, tuoj pat ant telefono uždėjo pagalvę. Galvoju, ką jie čia daro. Kodėl pagalvę reikia dėti ant telefono?! Tad į ausį pašnibždėjo, kad mūsų klausomasi.

Apačioj sėdi kažkokia moteriškė ir visus seka, užrašinėja, kas, kada atėjo, kada išėjo. Kas čia dabar?! Mes nieko bloga nepadarėme! Kodėl mus iškart nusikaltėliais laiko?

Arba oro uoste – tuoj ima terorizuoti. Paima pasus, tikrina. Ir vėl, ir vėl. Stovi ir galvoji, kas čia bus. Kas čia per dalykas?! Juk Rusija – tokia galinga valstybė, turi teritoriją, kuri driekiasi per 11 laiko zonų. Ir dar bijo kažin ko!

– Nes pastatyta ant molinių melo kojų.

– Ačiū Dievui, Lietuva atsikūrė. Tam prireikė laiko. Vergovė psichologiškai žmones paveikė, suprantama. Dar gydome savo žaizdas. Bet viskas susitvarkys. Tikiuosi, Lietuva bus nepriklausoma ir galės tvarkytis. Dar taip neseniai Lietuvos pasienyje žvangino ginklais.

Carinė okupacija irgi buvo žiauri, žmones šaudė, korė, trėmė. Bažnyčias uždarinėjo, spaudos laisvę atėmė. Kur jūs girdėjote tokį daiktą?! Tačiau žmonės nebuvo taip suluošinti. Gal dėl to, kad kaimas išliko?.. Kaimas buvo pagrindas. O čia išnaikino kaimą, uždarė į kolchozus, kiti į miestą išvažiavo dirbti.

Tad linkiu Lietuvai, kad ji būtų laisva ir nepriklausoma šalis. Nes mums tikrai nėra už ką atsiprašyti. Tegul atsiprašo tie, kurie mus nuskriaudė. Mes apgynėme savo kraštą, esame garbinga šalis.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"