Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataro genas Niujorke 

Jono Smilgevičiaus anūkės Sigutė Senulis ir Angelė Miknius (dešinėje) Niujorke.
Jono Smilgevičiaus anūkės Sigutė Senulis ir Angelė Miknius (dešinėje) Niujorke.
Mindaugo Kluso

Kelionė į Niujorką jau čia pat, ir kai Santa Monikoje gyvenantis Vasario 16-osios Akto signataro Jono Smilgevičiaus (1870–1942) anūkas Vitalis Petrušis netikėtai pasiūlo susitikti su jo pusseserėmis Angela Miknius ir Stephanie Sigutė Senulis, miestas, vadinamas Didžiuoju obuoliu, regis, priartėja dar labiau. Neatsispiriame lietuviškam kąsniui.

Angelė gyvena palyginti ramioje Vakarų 15-oje. Budėtojas skambučiu praneša jai apie mūsų pasirodymą ir po kelių akimirkų jau kylame liftu į 12 aukštą. Įveikę susitikimo jaudulį ragaujame šeimininkių paruoštų vaišių, nors po niujorkietiškos kaitros smūgio tai darome vangokai. Tačiau ilgainiui apetitas didėja podraug su noru kuo daugiau sužinoti apie šių damų ir jų artimųjų gyvenimą.

Mieloji Ninia

Iš žemaičių kilęs Vasario 16-osios Akto signataras J. Smilgevičius su žmona Stefanija Bucevičiūte susilaukė šešių vaikų: Janinos, Antaninos, Kazimiero, Onos, Kristinos ir Elenos. Visi jie karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, galiausiai apsigyveno skirtinguose Amerikos miestuose. Tik Antanina liko Vokietijoje.

Pasak Angelės ir Sigutės, giminėje vienas į kitą kreipdavęsi tik malonybiniais vardais, kai kuriuos net nelengva paaiškinti: Angelės mama Elena vadinta teta Liusia, Sigutės mama Kristina – Pieka, Antanina – Dzydzia. Apie Oną sakydavo „teta Hania“, o pusbrolio Vitalio mama Janina buvo Ninia. Patį Vitalį per mūsų apsilankymą pusseserės kelis kartus pavadino Tulia.

Teta Ninia, vyriausioji Smilgevičių dukra, buvo be galo mylima, itin draugiška. Janina slėpė savo tikrąjį amžių. Ji gimė 1908 metais, tačiau atvykusi į JAV dokumentuose įrašė 1910 metus. „Mano tėvelis visada sakydavo: „Vargšė Ninia, kai atvažiavo į Ameriką, turėjo ilgai ilgai dirbti, kad sulauktų pensijos“, – prisiminė Angelė.

(Ne) trise vežime

Angelės tėvai, agronomijos studentai Elena Smilgevičiūtė (1918–2010) ir Stasys Miknius (1915–1992) susipažino Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Stasys užaugo ūkininkų šeimoje prie Gargždų, buvo vyriausias iš šešių brolių.

Elena ir Stasys susituokė 1941-aisiais, kai kraštas jau buvo užimtas nacių. Po metų įgiję diplomus abu pradėjo dirbti pagal specialybę. Pirmosios dukters Laimos pora susilaukė 1943 metais.

1944-ųjų spalį – Laimutė tada buvo pusantrų metukų – Mikniai nusprendė trauktis Vokietijos link. Kartu su jais, pasislėpusi po drabužiais ir kelionės manta, važiavo ir Elenos sesuo Kristina. Pririštą prie vežimo tėvai vedėsi karvę, kad turėtų kuo maitinti mažametę dukrelę.

Kelionė buvo labai sunki. Traukėsi lietuviai, traukėsi ir nacių kariuomenė. Prie kažkurios upės bėgliai ir vokiečių daliniai susitelkė. „Kareiviai buvo gana padorūs. Nutiesę pontoninį tiltą savo karinei technikai ir lietuvių vežimams leido judėti paeiliui“, – tėvams įsiminusį epizodą papasakojo A. Miknius.

Vienas kariškis Miknių vežimą sustabdė apžiūrėti, ėmė tikrinti šeimos dokumentus. Įtampa augo. Jei būtų radęs slapta vežamą giminaitę, šis epizodas lietuviams baigtųsi labai liūdnai. Tačiau vokietis susidomėjo bėglių dukryte, pagyrė jos grožį ir pamojo važiuoti toliau.

Signataro genas Niujorke

Prie Altmiūlio

Tėvai keliavo pasiėmę nešiojamą radijo imtuvą. Vieną naktį išgirdo, kad Vokietija bus sąjungininkų padalyta į keturis sektorius. Nusprendė žūtbūt patekti į amerikiečių, prancūzų arba anglų zoną. Galiausiai atsidūrė Bavarijoje.

Karo pabaigą lietuviai sutiko mažame miestelyje Dytfurte prie Altmiūlio. Laimė, visas regionas pateko į JAV kontroliuojamą zoną. 1946-aisiais Dytfurte Mikniams gimė antra dukra Angelė, „Lietuvos žinių“ pašnekovė. „Tame miestelyje lankiausi – labai įspūdingas“, – sakė A. Miknius.

Netrukus Mikniai buvo patikrinti ir apgyvendinti Dilingeno perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje. Gyventa gana ankštai, suprantama, labai stigo privatumo. Maisto trūko, jis skirstytas tik nedideliais daviniais. Vadinamieji dipukai labai vertino Jungtinių Tautų paramos ir reabilitacijos administracijos paketus, nes juose būdavo cigarečių. Kadangi Angelės tėvai nerūkė, cigaretes mainė į maistą ar drabužius.

Padėjo pranciškonai

Norint emigruoti į Jungtines Valstijas reikėjo specialaus kvietimo, įrodančio, kad jose kas nors priglaus ir parūpins darbo. S. Miknius iš gimnazijos laikų turėjo gerą bičiulį Steponą Grauslį, tapusį pranciškonų vienuoliu (tėvas Bernardinas Grauslys OFM, 1918–1994). Šis pasirūpino, kad šeima kurį laiką prisiglaustų Šv. Antano vienuolyne Kenebankporto mieste (Meino valstija). Pranciškonai daugeliui lietuvių emigrantų padėjo įsitvirtinti Amerikoje.

„Mamytė man sakė, kad galbūt turiu senelio kraujo“, – į pastabą apie „Smilgevičiaus geną“ atsakė Angelė Miknius.

1949-ųjų pradžioje visi šeimos dokumentai emigracijai į JAV buvo parengti. Kovą kariniu laivu „SS Marine Tiger“ Stasys, Elena, Kristina, šešerių Laima ir trejų Angelė iš Hamburgo atplaukė į Bostoną. Per keletą Šv. Antano vienuolyne praleistų mėnesių Mikniai pramoko anglų kalbos.

Atsikraustę į Patersoną, susirado darbą. S. Miknius – drabužių dažykloje, Elena – siuvykloje. Kai viena dipukė lietuvė, žinojusi apie Elenos kilmę, paklausė, ką jos tėvai pasakytų, matydami dukrą paprastos siuvėjos vietoje, atsakė: „Jie būtų labai laimingi. Aš nieko bloga nedarau, nevagiu, o dirbu“, – mamos žodžius prisiminė Angelė.

Miknių reikalai pamažu taisėsi. Stasys įsidarbino vokiečių farmacijos kompanijos „Pfizer“ gamykloje. Apie 1959–1960 metus Grotono mieste (Konektikuto valstija) „Pfizer“ atidarė naują tyrimų institutą. Šeimai buvo pasiūlyta keltis į šalia esantį Naująjį Londoną. Tada šioje kompanijoje darbą gavo ir mama Elena.

Prisikėlęs iš mirusiųjų

Pirmą (ir paskutinį) kartą Lietuvoje Elena ir Stasys apsilankė 1992-ųjų birželį. Panevėžyje dar buvo gyvas vienas iš penkių Lietuvoje gyvenusių Stasio brolių Juozas. „Siūliau tėvams keliauti liepą arba rugpjūtį. Tačiau tėvelis buvo nepalenkiamas – reikia skristi birželį. Lyg būtų ką nors nujautęs“, – pasakojo Miknių dukra Angelė.

Lankė gimines, susitiko su dviem dešimtimis Stasio pusbrolių ir pusseserių, pasak Angelės, buvo nepaprastai jausmingi. Giminaičiai mus labai gražiai pasitiko, buvo labai nuoširdūs. Tėvelis kone visą laiką ašarojo – jam taip malonu buvo su visais pasimatyti“, – teigė dukra.

Mergaičių tėvas Marcelinas nebeturėjo jokių galimybių grįžti gimtinėn, tačiau net ir ryžęsis tam, ko gero, būtų iškart atsidūręs enkavedistų rankose.

Kai užsuko į Stasio gimtinę prie Gargždų, vyresni kaimynai pradėjo svarstyti, ar tik senasis Miknius nebus atėjęs jų aplankyti – Stasys jiems pasirodė toks panašus į tėvą. „Kaimynai pamanė, kad tas bus prisikėlęs iš mirusiųjų“, – juokėsi Angelė.

Kai grįžo iš Lietuvos, Stasys sužinojo, kad serga sunkia vėžio forma. „Ir tų pačių metų lapkritį jo netekome. Supratau, kad jis norėjo kuo anksčiau, kol gerai jautėsi, apsilankyti Lietuvoje“, – sakė A. Miknius.

Angelės Niujorkas

Į Niujorką Angelė atvažiavo studijuoti ir nuo tada nepaliko šio miesto – taip jis jai patiko. Amerikos lietuvė studijavo finansus, paskui visą laiką dirbo bankuose. „Mamytė man sakė, kad galbūt turiu senelio kraujo“, – į pastabą apie „Smilgevičiaus geną“ atsakė Angelė.

A. Miknius susituokė su Jamesu Frenzeliu, kilusiu iš senesnės kartos vokiečių emigrantų.

Sesuo Laima šiuo metu gyvena šalia Bostono. Už lietuvio Valento Mockaus ištekėjo gana jauna, susilaukė dviejų vaikų – Elytės ir Edwardo. Nors poros keliai išsiskyrė, juodu iki pat Valento mirties palaikė draugiškus santykius.

Laima turi keturias anūkes ir vieną anūką. Trys jau baigė kolegiją, du jauniausi dar studijuoja. Angelės sesuo baigė bibliotekininkystę ir informaciją, ilgus metus dirbo pagal profesiją. Kai vaikai užaugo, vedė antrą kartą.

Jos vyras George‘as Price‘as – menininkas, dizaineris. Abu jau kuris laikas mėgaujasi amerikietišku pensininkų gyvenimu.

Liga nulėmė likimą

Paprašę Sigutės papasakoti apie jos tėvelio M. Senulio (1912–1981) likimą, išgirdome istoriją, primenančią tikrą dramatinio siužeto filmą.

Krekenavos policijos nuovados viršininkas M. Senulis buvo vedęs du sykius. Per Antrąjį pasaulinį karą su pirmąja žmona Elena Urbonaite (1912–1949) susilaukė trijų mergaičių, beveik pametinukių: Dalytės, Onutės ir Elenutės. Maitindama trečiąją, Elena užsikrėtė krūties infekcija.

Šeima jau buvo apsisprendusi trauktis į Vokietiją, o karo sumaiščiai liovusis ketino grįžti atgal. Tačiau žmonos negalavimas lemtingai pakeitė planus ir Marcelinas išvažiavo be šeimos.

Sigutė su broliu visada žinojo, kad kitapus Atlanto, okupuotoje Lietuvoje, turi tris seseris. O šios iki pilnametystės nieko nenutuokė nei apie brolį ir seserį JAV, nei apie tai, kad jų tėvas gyvas.

Elena su mergaitėmis netrukus neteko namų Krekenavoje – juos nacionalizavo okupacinė valdžia. Kurį laiką glaudėsi pas uošvius Žybartų kaime, o vyriausiąją dukrą ėmė globoti Kaune gyvenanti mamos sesuo Kazė Urbonaitė (1911–1995).

Marcelinas buvo kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos. Joje augo dar trys broliai ir dvi seserys. Penkis vaikus tėvai išleido į mokslus, o jaunėlis Ipolitas liko ūkyje ir ruošėsi jį perimti, kai ateis laikas. Tačiau atėjo sovietai. Tėvai ir brolis su šeima buvo ištremti. Iš Sibiro pavyko grįžti visiems, tik ne tėveliui...

Atsidūrė tarp samdinių

1949 metais Marcelino žmona E. Senulienė, laiku negavusi gydytojų pagalbos, mirė nuo ūmaus apendicito. Jos sesuo Kazė, visų meiliai vadinta Kazyte, o po mergaičių mamos mirties – Motinėle, paėmė dukterėčias globoti.

Geležinė uždanga per tą laiką sunkiai ir ilgam nusileido, aklinai atitverdama Lietuvą nuo laisvojo pasaulio. Mergaičių tėvas Marcelinas nebeturėjo jokių galimybių grįžti gimtinėn, tačiau net ir ryžęsis tam, ko gero, būtų iškart atsidūręs enkavedistų rankose.

M. Senulis keletą metų gyveno Perkeltųjų asmenų stovyklose, galiausiai gavo virėjo darbą amerikiečių karo laive. „Nors gaminti ir nemokėjo, – pridūrusi nusišypsojo dukra Sigutė, Marcelino dukra iš antrosios santuokos. – Kad ir kaip būtų, jautėsi visai laimingas, nes ilgai pusbadžiavęs pagaliau galėjo sočiau pavalgyti.“

Patekti į Jungtines Valstijas ir čia įsitvirtinti M. Senuliui padėjo senyva moteris iš pirmabangių išeivių kartos. Patersone ji išlaikė namą, kurio kambarius nuomojo iš Lietuvos atvykusiems vyrams. Dauguma jų JAV siekė užsidirbti, tėvynėje palikę savo žmonas ir vaikus. Moteris jiems padėjo susirasti darbo, lankėsi fabrikuose, gamyklose, tarėsi dėl jų priėmimo.

„Lietuviai dažniausia samdėsi į pamaininius darbus. Kol vienas būdavo išėjęs į fabriką, kitas tuo metu grįžęs miegodavo jo lovoje“, – juodadarbių buitį lakoniškai, bet vaizdžiai nusakė Sigutė.

Mėgino susigrąžinti dukrytes

Su antrąja žmona Kristina Smilgevičiūte-Smilga, signataro J. Smilgevičiaus dukra, Marceliną supažindino jos sesuo E. Smilgevičiūtė-Miknienė. Kristina iš pradžių neketino leistis į artimesnius santykius, kol nesužinosianti, ar tikrai jai simpatizuojančio vyriškio žmonos nebėra tarp gyvųjų.

„Nežinau, kaip tėvui pavyko gauti tai patvirtinančius dokumentus. Gal kreipėsi į Vatikaną ar dar kur nors, tačiau įrodymų surinko“, – sakė Marcelino ir Kristinos duktė Sigutė. Pora susituokė 1952 metais Patersone.

Dar prieš sutikdamas Kristiną, M. Senulis iš visų jėgų stengėsi susigrąžinti dukrytes. Net siūlė mirusios žmonos seseriai Kazei tekėti už jo, kad ši su mergaitėmis galėtų atvažiuoti į Ameriką.

Kazytė, suprantama, nesutiko, tačiau jis kaip įmanydamas stengėsi palengvinti Kaune gyvenančių dukrelių ir jų globėjos buitį. Visą gyvenimą susirašinėjo su dukra Dalia, o laiškus, nenorėdamas jai pakenkti, pasirašydavo antrosios žmonos vardu ir pavarde – Kristina Smilga.

Laiškuose svainei duodavo patarimų, net nurodymų, kur dukroms mokytis, kaip gyventi. Mėgino sustabdyti Onutės vedybas, kai sužinojo, kad ši rengiasi tekėti už Lietuvos ruso. Dėl okupacijos sunkų išsiskyrimą patyręs Marcelinas nepaprastai supyko, laiške išliejo visą įsiūtį. Net pagrasino apskritai dukros atsižadėti.

„Sakiau, tėveli, tu tuokeisi, su kuo norėjai, nesikišk – tai jos gyvenimas ir jos sprendimas“, – prisiminė S. Senulis.

Rašydavo: dingęs be žinios

Sigutė su broliu Mindaugu Senuliu visada žinojo, kad kitapus Atlanto, okupuotoje Lietuvoje, turi tris seseris. Šios gi, pasak Sigutės, iki pilnametystės nieko nenutuokė nei apie brolį ir seserį JAV, nei apie tai, kad jų tėvas – gyvas.

Tik kai Lietuvoje mirė Marcelino motina, vyriausia sesuo Dalia nugirdo gimines patylomis tarpusavyje kalbant, ar nevertėtų apie netektį pranešti sūnui. Taip mergaitėms paaiškėjo, kas toks ir kur yra jų tėvas. Po to dukroms dar ilgai teko slėpti, kad tėvelis gyvas, dokumentuose rašydavo: „Dingęs be žinios“.

Kazytė nuo pat jaunystės gyveno Kaune, Fredoje. Dirbo Sodininkystės ir daržininkystės technikumo sekretore. Gyveno ankštai – viename kambarėlyje glaudėsi Kazytė, trys mergaitės ir namų Krekenavoje netekę Kazytės tėvai.

K. Urbonaitės ir mergaičių gyvenimas tikrai buvo nelengvas. Sulaukdavusios užuojautos, supratimo ir pagalbos iš aplinkinių, kurie žinojo tikrąją situaciją. Kazytė buvo gerbiama už stropumą darbe ir pasiryžimą vienai auginti tėvų netekusias našlaites.

Nėra geresnio miesto

S. Senulis gimė ir užaugo Patersone. Jame buvo nemaža lietuvių išeivių kolonija. Visada norėjusi gyventi Niujorke. Po mokyklos magistro laipsniu baigė Niujorko universitetą. Mokytojos darbą netrukus išmainė į finansų vadybininkės pareigas Niujorko vadybos ir biudžeto tarnyboje.

Niujorke Sigutė gyvena nuo 1981 metų, įsikraustė į miestą paskui pusseserę Angelę. Sigutės brolis Mindaugas po studijų Kolumbijos universitete taip pat liko gyventi šiame mieste.

Įsteigta stipendija

Signataro J. Smilgevičiaus artimieji tęsia jo mecenatystės tradiciją. Nuo 2002-ųjų kasmet per Lietuvos valstybės atkūrimo iškilmes Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto gabiausiems studentams skiriamos vardines Jono Smilgevičiaus stipendijos. Jas įsteigė ir mecenatais tapo JAV, Kanadoje ir Vokietijoje gyvenantys J. Smilgevičiaus palikuonys: Janina Smilgevičiūtė-Petrušienė, Ona Smilgevičiūtė-Žolynienė, Kristina Smilgevičiūtė-Senulienė, Elena Smilgevičiūtė-Miknienė, Antanina Danutė Petronytė-Smilgevičienė, Edgaras Smilgis-Smilgevičius, Raymondas Smilgis-Smilgevičius, Johannesas Urbas.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"