Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataras ne nuo žagrės 

2019 kovo 11 d. 10:05
Donatui Malinauskui išlikti valstybės reikšmingiausių įvykių sūkuryje, ko gero, padėjo ir jo socialinis statusas.
Donatui Malinauskui išlikti valstybės reikšmingiausių įvykių sūkuryje, ko gero, padėjo ir jo socialinis statusas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

„Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės, – / Mes – pirmoji karta nuo žagrės“, – rašė poetas Algimantas Baltakis. Šios eilėraščio eilutės remiasi istoriniu lietuvių folkloru, kuriame įprasta pasakoti, kad Pirmąją Lietuvos Respubliką sukūrė smulkiųjų ūkininkų, valstiečių atžalos, paprasti bernai iš kaimo. Vis dėlto vien pažvelgus į 20 Nepriklausomybės Akto signatarų biografijas matyti, kad toks mitas ne visai tikslus, – į jį sunkiai įsitenka tokios asmenybės kaip Stanislovas Narutavičius, Mykolas Biržiška ar šio teksto herojus Donatas Malinauskas.

1869 metų kovo 7 dieną dabartinės Latvijos teritorijoje, Kraslavoje, turtingų bajorų šeimoje gimė būsimas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas. Kiek vyresnis už daugelį kitų signatarų (išskyrus Joną Basanavičių, Justiną Staugaitį, Saliamoną Banaitį ir S. Narutavičių), bajoriškų manierų, didesnę gyvenimo dalį nemokėjęs lietuviškai D. Malinauskas iškrinta iš bendro 20 Lietuvos Tarybos narių paveikslo. Minėdami jo 150-ąsias gimimo metines (jos, ko gero, praeis be didesnių minėjimų), dar kartą papasakosime šio signataro trumpą biografiją.

Kelius atverianti kilmė

Kaip taikliai įvardijo istorikas ir politologas Raimundas Lopata, būsimasis signataras gimė ne po šiaudine pastoge, o po čerpėmis klotu dvaro stogu. D. Malinausko tėvas Mykolas buvo Rusijos armijos pulkininkas, jis mirė, kai Donatas dar buvo vaikas. M. Malinausko našlė Alina nusprendė sugrįžti į Trakų kraštą, kur Malinauskų atžala ir augo. Turtingos šeimos kišenė jaunajam bajorui atvėrė neįprastas studijų galimybes. Baigęs realinę gimnaziją, 1889 metais D. Malinauskas išvyko į Galiciją, vėliau – į Čekiją, kur Taboro mieste įstojo į Žemės ūkio akademiją. Jis nevengė ir apsilankymų Prahoje. Čia, kaip pats mėgo pasakoti, D. Malinauskas dalyvavo Jaunųjų čekų judėjime ir studentų veikloje, susipažino su daugeliu būsimos Čekoslovakijos politinių ir visuomeninių asmenybių.

Donato Malinausko gyvenimo istorija mus moko žiūrėti į Lietuvos istoriją ne tik su pasididžiavimu ar braukiant ašarą, bet ir su šypsena.

Daug tautinio atgimimo veikėjų taip ir neišvyko toliau nei Rusijos imperijos sienos, o D. Malinauskas, kaip sakoma, turėjo galimybę (bent kažkiek) pamatyti pasaulį. Latvija, Trakai, Galicija, Taboras, Praha – vietovės, kuriose kirtosi įvairiausių tautų – latvių, vokiečių, lietuvių, ukrainiečių, gudų, čekų, rusų, žydų, lenkų ir t. t. – keliai. Tad ir kalbų D. Malinauskas, regis, mokėjo nemažai. Tiesa, anot kai kurių liudijimų, būtent lietuviškai jis kalbėjo sunkiausiai ir šią kalbą pramoko vėliausiai (būdamas keturiasdešimties).

Tolesnės D. Malinausko biografijos detalės miglotos – kita nuolatine jo gyvenimo stotele tapo jau Lietuva (Vilnius), tačiau nesutariama, kada tiksliai tai įvyko. Anksčiausi liudijimai byloja, kad Vilniaus gatvėmis D. Malinauskas galėjo vaikščioti jau 1893 metais, o kiti jo sugrįžimą nukelia į 1895 metus.

Vilniaus apaštalų draugijoje

Buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje D. Malinauskas atsidūrė jau turėdamas ryšių su tautinio atgimimo atstovais. Čia apsistoti jį ne kartą kvietė Šv. Rapolo bažnyčios vikaras Juozas Ambraziejus (Ambrazevičius), platinęs lietuvišką spaudą jos draudimo metu. Per J. Ambraziejų D. Malinauskas susipažino ir su kitais inteligentais. Tiesa, tuo metu lietuvių šviesuomenės atstovus Vilniuje, ko gero, dar galėjai suskaičiuoti ant rankos pirštų, tad D. Malinauskas čia tapo savotišku pionieriumi – juk ir J. Basanavičius į Vilnių grįžo tik 1905 metais.

Tačiau visuomeninės veiklos poreikis istorinėje sostinėje jau buvo juntamas, tad 1895 metais susibūrė Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija, kuriai priklausė ir D. Malinauskas. Lietuvių kalbą iš dvyliktuko mokėjo tik Andrius Domaševičius, būsimasis Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjas, ir jau minėtas J. Ambraziejus. Todėl keistokai gali atrodyti likusio dešimtuko atsidavimas lietuvybės veiklai, ypač kai čia aptinkame nelabai lietuviškus vardus ir pavardes: Elijas Nonevičius, Boleslovas Stankevičius ir kt. Kaip rašė vienas organizacijos kūrėjų Povilas Matulionis, draugija neturėjo jokių įstatų konspiracijos tikslais – kad valdžia nesužinotų, ir nepriėmė moterų – kad šios neišplepėtų. Nors draugijos nariai keitėsi, nekito jų skaičius – 12. Deja, jau 1899 metais visa konspiracija žlugo, kai į draugiją įsiskverbė ochrankos agentas Fransas Petrusevičius.

Donatas Malinauskas - Taboro akademijos studentas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Donatas Malinauskas - Taboro akademijos studentas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Cituodama istoriografijoje įsivyravusius teiginius, istorikė Dalia Bukelevičiūtė draugijos pagrindinę veiklos formą apibūdino kaip „šeimyninius vakarus su muzika, šokiais, kortomis ir degtine“. Apaštalų draugijos nariai akivaizdžiai jautėsi esantys savotiški Adomo Mickevičiaus palikuonys ir poeto idėjų tęsėjai. Kaip teigė R. Lopata, vienintelis viešas organizacijos pasirodymas vyko 1898 metais Varšuvoje minint būtent A. Mickevičiaus šimtąsias metines, kai prie paminklo poetui buvo padėtas vainikas su lietuvišku užrašu. Iškilmingos vakarienės metu E. Nonevičius kalbėjo, kad nors A. Mickevičius ir neparašė nė žodžio lietuviškai, poetas mylėjo Lietuvą, kur dabar bunda lietuvių tauta, ir lyg tarp kitko tarstelėjo, kad lenkai jos nubudimui neturėtų trukdyti.

Bene ryškiausiai į lietuvių istorinę atmintį įsirėžęs Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos veiklos epizodas – 1900–1901 metų kova dėl pamaldų lietuvių kalba Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Čia aktyvus buvo ir D. Malinauskas, kurį rusų žandarmerija laikė viena pagrindinių draugijos figūrų. 1900 metais (spaudos draudimo metu!) jam pavyko gauti cenzoriaus leidimą lotyniškais rašmenimis išspausdinti pranešimą, kuriame buvo išdėstyta savotiška kovos dėl pamaldų lietuvių kalba Šv. Mikalojaus bažnyčioje programa. Vėliau kartu su J. Basanavičiumi D. Malinauskas parengė memorandumą popiežiui Pijui X dėl lenkų kalbos vyravimo lietuvių bažnyčiose.

1904 metais Donatas Malinauskas prisidėjo prie Petro Vileišio iniciatyva imtų leisti „Vilniaus žinių“. / wikipedia.org nuotrauka
1904 metais Donatas Malinauskas prisidėjo prie Petro Vileišio iniciatyva imtų leisti „Vilniaus žinių“. / wikipedia.org nuotrauka

Politikos link

Draugija buvo galbūt ne pats ryškiausias, tačiau tikrai svarbus tarpsnis tautinio atgimimo istorijoje, ypač – Vilniaus miesto atveju. Čia užsimezgusios pažintys ir nuolatiniai pokalbiai brandino ne tik draugijos narių ir jos aplinkos sąmoningumą, bet ir padėjo pamatą formuluoti naujus politinius reikalavimus. Tai dar labiau paskatino 1904–1905 metų įvykiai, kai po karo su Japonija įvyko dalinė Rusijos imperijos liberalizacija, o į Vilnių atvyko J. Basanavičius. Juodu su D. Malinausku tapo gerais bičiuliais ir bendražygiais, o, R. Lopatos teigimu, J. Basanavičius tuo metu tam tikru požiūriu net buvo D. Malinausko šešėlyje.

Pasinaudojusi pakitusia politine situacija, Apaštalų draugija „legalizavosi“ ir tapo Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Nors D. Malinauskas ir liko artimas šiai organizacijai, jis ėmė ieškoti naujų veiklos formų, todėl 1904 metais prisidėjo prie Petro Vileišio iniciatyva imtų leisti „Vilniaus žinių“. Brendo lietuvių suvažiavimo Vilniuje idėja, ilgainiui virtusi Didžiuoju Vilniaus Seimu, kurio metu buvo parengtas memorandumas tuomečiam Rusijos imperijos ministrui pirmininkui Sergejui Vitei, reikalaujant Lietuvos autonomijos. Memorandumą pasirašė J. Basanavičius, J. Ambrazevičius ir D. Malinauskas su bičiuliu iš Čekijos laikų Mečiu Davainiu-Silvestravičiumi (kitur – Silvestrainiu).

Donatui Malinauskui išlikti valstybės reikšmingiausių įvykių sūkuryje, ko gero, padėjo ir jo socialinis statusas.

Tuoj po Seimo D. Malinauskas ir kiti „Vilniaus žinių“ bendradarbiai susibūrė į Tautiškąją lietuvių demokratų partiją (TLDP), jos pirmininku tapo J. Basanavičius. D. Malinauskui patikėtos iždininko pareigos. 1906 metais jis bandė dalyvauti rinkimuose į Dūmą, jo kandidatūrą kėlė ir lietuviai, ir lenkai, o tai rodė, kad abiejų tautų atstovai vertino šį bajorą. Tiesa, D. Malinauskui šis karjeros etapas taip ir nesusiklostė dėl aplink vykusių intrigų, o vėliau atšalo ir santykiai su lenkais. Ilgainiui dėl savo veiklos puoselėjant lietuvybę D. Malinauskas lenkų imtas laikyti savotišku išdaviku, renegatu. Tačiau visuomeninėje veikloje būsimasis signataras dalyvavo itin aktyviai: dar iki karo įsitraukė į „Rūtos“, „Vilniaus kanklių“, „Ryto“, Vilniaus Aušros Vartų, Lietuvių mokslo draugijų veiklą, taip pat kovojo dėl Gedimino kalno išsaugojimo.

Didžiojo karo metais D. Malinauskas liko Vilniuje ir vėl buvo matomas lietuvių šviesuomenės veikloje. Jis buvo vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti steigėjų – jo indėlis čia buvo itin svarbus dėl turimų lėšų, kurių draugijai nuolat stigo. 1916 metais D. Malinauskas prisidėjo prie vadinamojo Lietuvių komiteto politikos klausimams svarstyti. Ten daugiausia svarstyti su Lietuvos ateitimi susiję klausimai – santykiai su okupacine valdžia, slaptos spaudos leidimas, atsišaukimų platinimas ir pan. Pavyzdžiui, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis jau 1915 metų gruodžio 18 dieną kalbėdamas šiame komitete iškėlė tuo metu dar neretai nutylimą Lietuvos nepriklausomybės siekį.

D. Malinauskui išlikti valstybės reikšmingiausių įvykių sūkuryje, ko gero, padėjo ir jo socialinis statusas. Antai 1914 metų rugpjūtį buvo parengta deklaracija, kurią pasirašė D. Malinauskas ir J. Basanavičius. Ją per Rusijos Dūmos atstovą Martyną Yčą tikėtasi įteikti Rusijos vyriausybei, vyriausiajai kariuomenės vadovybei bei užsienio valstybių atstovybėms Peterburge. Deklaracijoje viltasi, kad po karo (be abejo, pasibaigsiančio Rusijos pergale prieš Vokietiją) Didžioji ir Mažoji Lietuva bus sujungtos Imperijos sudėtyje. 1917 metais D. Malinauskas pasirašys dar vieną memorandumą, šįkart – adresuotą Vokietijos kancleriui Bethmannui Hollwegui.

Nepriklausomybės Akto signatarai. / Tado Stommos archyvo nuotrauka
Nepriklausomybės Akto signatarai. / Tado Stommos archyvo nuotrauka

Karo metais D. Malinauskas susipyko ir su vietos lenkų bendruomene, galbūt kiek paradoksalu – ne tiek dėl politikos, kiek istorijos: ėmė lenkams prikaišioti, kad jie pagrobė Vytauto karūną, o vėliau pradangino ir jo kapą.

Diplomatinė karjera ir nutraukta senatvė

Daug Nepriklausomybės Akto signatarų Pirmosios Respublikos metais toliau aktyviai tęs savo politinę ar visuomeninę veiklą, o D. Malinausko atvejis – kiek kitoks. Jau Didžiojo karo metais jis po truputį traukėsi į šešėlį, užleisdamas politinę sceną kitiems. Tam buvo ir materialinių, buitinių priežasčių – 1915 metais sudegė Jankovicų dvaras, todėl D. Malinauskas vis rečiau užklysdavo į Vilnių, nes rūpinosi dvaro atstatymu. Iki tol šis dvaras buvo pagrindinis signataro pajamų šaltinis, leidęs jam ne tik nuolat gyventi Vilniaus viešbučiuose, bet ir rengti pobūvius, būti mecenatu, remti kultūrinę lietuvių veiklą.

Vis dėlto D. Malinauskas toliau lankydavosi svarbiausiuose renginiuose, tik nebe taip aktyviai. 1917 metais jis dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Kaip pažymi R. Lopata, sprendžiant iš konferencijos protokolų, D. Malinauskas (kaip ir kiti veteranai) į diskusijas nesikišo ir leido kalbėti jauniesiems delegatams.

Su D. Malinausku susijęs ir vienas anekdotas iš Petro Klimo liudijimų – esą jis pražiopsojo Akto pasirašymą, nes ilgai pusryčiavo Štralio kavinėje. R. Lopatos teigimu, vien pažvelgus į Aktą plika akimi matyti, kad D. Malinausko parašas išsiskiria rašalo riebumu. Nors daugiau šaltinių trūksta, tačiau R. Lopata linkęs tikėti P. Klimu: iš posėdžių protokolų matyti, jog D. Malinauskas ne kartą vėlavo į Lietuvos Tarybos posėdžius, buvo nepunktualus, išsiblaškęs ir mėgdavo pasnausti ne laiku ir ne vietoje.

Vis dėlto po Akto pasirašymo ir pasibaigus Lietuvos Tarybos valdymui D. Malinauskas galutinai pasitraukė iš aktyvios politikos. 1920 metų Steigiamojo Seimo rinkimuose jis dar buvo įrašytas į Tautos pažangos partijos sąrašą dešimtas, tačiau naudos iš to buvo nedaug – apie tautininkų nesėkmes parlamento rinkimuose jau esame kalbėję. Vėliau D. Malinauskas dėl senų ryšių ir čekų kalbos mokėjimo buvo paskirtas Lietuvos atstovu Čekoslovakijoje, ketvirtajame dešimtmetyje analogiškas pareigas ėjo Estijoje. Tiesa, net ir būdamas politiškai nelabai aktyvus, nuo politikos jis pernelyg nenutolo – pavyzdžiui, 1925 metais buvo išrinktas Vilniui vaduoti sąjungos vykdomojo komiteto nariu.

Jonas Basanavičius tam tikru metu net buvo Donato Malinausko šešėlyje. / wikipedia.org nuotrauka
Jonas Basanavičius tam tikru metu net buvo Donato Malinausko šešėlyje. / wikipedia.org nuotrauka

1939 metais D. Malinauskas įsigijo Alvito dvarą (Vilkaviškio apskritis) ir tikėjosi ramiai nugyventi likusį gyvenimą. Deja, bolševikinis teroras neaplenkė ir šio Lietuvos signataro – 1941 metų birželio 14 dieną į aštuntą dešimtį įkopęs D. Malinauskas buvo ištremtas į Altajaus kraštą, ten po metų ir mirė. 1993 metais signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje.

Nors ir neišvengta minėto tragiško epizodo, skaitydamas apie D. Malinauską nori nenori esi priverstas šypsotis. Jo gyvenimo istoriją gaubia daugybė anekdotų ir savotiškais mitais tapusių pasakojimų. Ko vertas vien P. Klimo liudijimas, kaip D. Malinauskas pražiopsojo Nepriklausomybės Akto pasirašymą. Išsiblaškęs, mėgstantis pamiegoti, žioplas, keistas – toks D. Malinausko portretas atsiskleidžia amžininkų liudijimuose. Įspūdingas ir jo vestuvių aprašymas. 1903 metais jis vedė už save gerokai jaunesnę Zofiją Kučevską, Sankt Peterburgo konservatorijos fortepijono klasės auklėtinę. Ši pirmą vestuvių naktį nusprendė vyrui parodyti savo talentą ir ėmė skambinti fortepijonu. Deja, D. Malinauskas tuoj pat trenkė durimis ir išlėkė laukan. Nesusipratimas išaiškėjo tik po kelių valandų, jam sugrįžus namo – jaunoji savo vyrui skambino mėgstamiausią Frederico Chopino etiudą, skirtą laidotuvėms. Su žmona, beje, D. Malinauskas taip ir negyveno, net po vestuvių – ne dėl to, kad jos nemylėtų, o tiesiog taip buvo pratęs.

Tad D. Malinausko gyvenimo istorija mus moko dar vienos labai svarbios pamokos – žiūrėti į Lietuvos istoriją ne tik su pasididžiavimu ar braukiant ašarą, bet ir su šypsena.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika