Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Mūšis Kūčių naktį 

2018 gruodžio 24 d. 12:22
partizanai.org nuotrauka

Kai šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai mintimis nutūpkim ant pliko ražienų lauko Pernaravos seniūnijos Preikapės kaime, kur kadaise  pamiškėje stovėjo dešimties sodybų kaimas, tarp jų – Bagdonų sodyba. Žemės čia nėra derlingos, žmonės nėra turtingi, tačiau geri, tarpusavyje nuoširdžiai bendravo vienas su kitu, pasitikėjo.

Miškas, kuris buvo čia pat, frontui praūžus buvo apgyvendintas apylinkės jaunimo ir vienas kitas iš toliau atvykęs jame prisiglaudė, kad žuvus savieji neatpažintų ir nenukentėtų. Niekas nenorėjo eiti į Kuršo frontą gultis į purvą kariauti su vokiečiais, kurie buvo geresni okupantai už rusą, kurio niekas nelaukė, bijojo, nes jie trypė mūsų vertybes, viską, kas mums buvo brangu ir lyg kokie keturkojai nežinojo, kas yra Kūčios nei Šv. Kalėdos. Daug kaimo jaunuolių palikę šiltas gryčias, brolius ir seseris išėjo į mišką, kalbėjo su okupantu ginklo kalba.

Bagdonų šeima, kaip ir dauguma kaimo žmonių, 1947-aisiais laukė Kūčių ir Kalėdų. Ėjo ketvirti krauju pasruvę okupacijos metai.

Artėjant Kūčioms kiekvienas kad ir kur jis bebūtų, svajojo prisėsti su savais prie baltai padengto stalo, atsilaužti plotkelės gabalėlį, pasidžiaugti, kad sulaukė, prisiminti vaikystę, pažiūrėti į ateitį; ypač, gyvenant miškinių gyvenimą, jei jų gyvenimą žiemą, ant eglių šakų palapinėse galima taip pavadinti.

Bagdonų duktė Kazytė gerai pažinojo apylinkės jaunuolius, kurie šalo miškuose, nuolat iškildavo pavojų. Išgirdusi jų nedrąsią svajonę praleisti Kūčias po stogu, Kazytė pakvietė juos pas save į netoli miško stovinčią gryčią, nes jų ir Gineitų šeima remdavo partizanus, suteikdavo jiems šilumą, prieglobstį. Miško brolių atvykimui neprieštaravo nei tėvas, nei motina. Juk savi.

Ne taip paprasta suruošti Kūčias būriui vyrų, kurie ateis iš miško sušalę. Visa našta ant pečių gulė dukteriai Kazytei. Padėjo kaimo moterys, ypač kaimynė ryšininkė Gineitytė Janina, kuri lakstė visą dieną.

Sugriuvo ginkluoti vyrai į trobą su šurmuliu kūčių, nakties vėjo ir sušalusios geležies kvapu. Visi žinomi, pažįstami, ne pirmi metai aplinkinių kaimų vyrai, ūkininkų vaikai, netekę savo namų.

Sušalę, trynė sužvarbusias rankas, pajuokavę, sustatę ginklus į kampą padėjo atnešti papildomus stalus, suolus ir pamažu susėdo. Vienas jų atsistojęs padėkojo Dievui ir likimui, kad jie persekiojami nuolatinių pavojų išliko nuo priešo kulkų gyvi, persižegnoję meldėsi, sustoję pagerbė tuos, kurių mūsų tarpe nebėra. Ryšininkė Kazytė dalino kalėdaičius, laužė, vaišinosi valgė, linkėjo vienas kitam kitais metais sugrįžti į savo gimtuosius namus ir patys tikėjosi susėsti prie savo Kūčių stalo.

Skaičiavo, ko nebėra, kur ir kokiomis aplinkybėmis žuvo, komentavo aptarė, kaip galėjo išvengi žūties. Visi šilumoje prie baltai padengto stalo buvo linksmi ir patenkinti.

Jau buvo įpusėjusi vakarienė, kai Bagdonienė užlipo ant aukšto kumpio, dešros ar ko kito ir pamatė rusų kareivius baltais apsiaustais iš tolo supančius namus. Buvo labai šviesi mėnesiena ir ant balto sniego gerai matėsi. Vyrai šoko prie ginklų ir bėgo pro duris, pro langus. Bet už durų pasitiko kulkų spiečius, jie buvo apsupti. Kovėsi čia pat, prie namo ir veržėsi į mišką. Pragariška ugnis. Kas kiek šaudė sunku suvokti, tik girdėjosi komandos dviem kalbomis. Pabėgti į mišką pavyko, daugumai, apie 15 partizanų. Šeimininkas tėvas Bagdonas su sūnumi iššoko pro langą ir laimingai pasitraukė į mišką su partizanais. Tėvas buvo tik sužeistas, vėliau suimtas tardomas, teisiamas ir pasiųstas į lagerius.

„Dar prieš apsupant Bagdonų sodybą, dalis stribų atėjo pas mus, Gineitus ir pradėjo mušti motiną, klausdami, kur yra tėvas. Motina negalėjo sakyti, kur tėvas, nes jis išėjo pas kūčiojančius partizanus. Mes buvome pakūčioje. Motina nenurinko kūčių stalo, tvarkėsi, o tėvas išėjo pas Bagdonus pakūčioti, pabendrauti dar su partizanais. Bemušant motiną išgirdom pragarišką šaudymą Bagdonų sodyboje ten, kur nuėjo tėvas. Visi išbėgom į kiemą. Pamatėm per baltą lauką mėnesienoje atbėgant Bagdonų Kazytę. Ji bėgo vienplaukė su palaidinuke, rankose nieko neturėjo. Sugulę stribai mūsų kieme ėmė į ją šaudyti. Ji krito, kėlėsi ir vėl bėgo tiesiai į mus. Antrą kartą krito, vėl kėlėsi, bėgo į mus. Trečią kartą krito – nebesikėlė“,– prisimena, ką matė iš savo kiemo penkerių metų Gineitų dukrelė Aldutė, dabar Petrušienė.

Kai nutilo šūviai, kareiviai ir stribai ėmė rinkti žuvusius ir sužeistuosius. Gineikos, Jono Aldutės tėvo, kuris išėjo pabendrauti su partizanais, tarp žuvusių ir sužeistųjų nerado. Jį rado vėliau naktį. Jis sužeistas pasislėpė tarp kieme gulėjusių rąstų ir tikėjosi išlikti, bet jį pamatė ir čia pat kieme sušaudė.

Žmona buvo įsitikinusi, kad jam pavyko su partizanais prasiveržti į mišką, nes į namus negrįžo. Naktį, palikusi dukrytę namie, ji mėnesienoje išėjo į mišką ieškoti. Prisiklaususi kalbų, kad miškuose po kautynių sužeistus ne visus suranda, ir šie miršta nuo žaizdų arba sušąla. Braidė po gilų sniegą. „Joneli, Joneli“, bet Jonelis neatsiliepė, miškas tylėjo. Prisiplukusi po gilų sniegą grįžo namo, bet akių nesudėjo. Likusi namie penkerių metukų dukrytė prisiverkusi išvargo, užmigo ir nežino, kada iš miško grįžo mama. Kai prabudusi pamatė motiną vaikštant po gryčią, paklausė, kur tėvelis, bet mama tylėjo, jai rūpėjo miškas. Bet likimas taip susidėjo, kad juodas paukštis per Kalėdų pirmąją dieną pats į namus atnešė klaikią žinią ant sparnų.

Auštant pirmajai Kalėdų dienai stribai vėl pribuvo rinkti žinių: kas ruošė miškiniams Kūčias, kas padėjo ką suimti, išsivežti. Motinai pasiskundus, kad Jonas negrįžo, stribas atsakė, kad tavo Jonelis guli ant grindinio. Ir pasityčiodamas pridūrė, kad gali jam nunešti pagalvę. Žmona puolė į ašaras. Jai paaiškino, kad jį rado sužeistą, pasislėpusį tarp rąstų, Bagdonų kieme, nušovė ir įmetė į vežimą prie žuvusiųjų.

1947 metų Kūčios Preikapės kaime baigėsi tragedija – žuvo trys partinzanai: būrio vadas Justinas Puidokas, partizanas Antanas Prelgauskas, Ignas Sabaliauskas, partizanas Zigmas Mačiulis, mokytojas buvo sužeistas, pateko į nelaisvę. Nuvežtas į Čekiškę ir kalėjo lageriuose. Vežamas į Čekiškę sunkiai dejavo.

Jonas Gineika po mūšio rastas sužeistas pasislėpęs kieme tarp rastų.

Kaimynas Boleslavas Kazakevičius ir A. Jankūnienė išvaryti stribų sukrovė į vežimą visus žuvusius partizanus, sužeistą Zigmą Mačiulį, ir su stribais nuvežė tą pačią naktį į Čekiškę, ir suguldė ant grindinio prie bažnyčios.

Po kelių dienų nelaimingieji dingo nežinia, kur. Čekiškio miestelio gyventojai kartais mato naktį šviesas ir pajudinta žemę šalia žydų kapinių.

Po Jono Gineičio žūties žmona vis eidavo į mišką nešdama ryšulėlį, naujus baltinius ir šaukdavo Jonelį. Ji netikėjo, kad Jonelio nebėra. Vis žiūrėdavo pro langą į keliuko vingį, laukdama pareinant. Sakydavo, nemačiusi žuvusio, nemačiusi laidojant, nežinanti, kur kapas. Ji tikėjo, kad Jonelis pasitraukė su partizanais į mišką ir kovoja už Lietuvą.

Susirūpinusios trys dukterys dėl motinos sveikatos kreipėsi į vienuoles, kurios davė įvairių žolelių ir motina pasveiko.

„Kūčių nakties atminimui, susikaupusiomis ašaroms išlieti, priklaupti vėlinių dieną, uždegti žvakutę, šalia žydų kapinių, sukasėm kauburėlį, pasodinom gėlyčių ir laikėm, kad tai – žuvusiųjų kapas. Pastovim patylim ir nuo to būna lengviau. Ateidavom ne tik per Vėlines bet ir dažniau. Gyvenantys netoli ir praeiviai mūsų apsilankymą pastebėdavo“, – mena duktė Aldona.

Kada išmušė svajonių išsipildymo valanda, atėjo pas seserį Janina, buvusi ryšininkė, daug kartų pabuvojusi Čekiškės rūsiuose: „žmogus pagal drabužius – darbininkų statuso – pasakė, kad mes klaupiamės ne ten, kur yra kapas. Nuvedė prie krūmelio ir pasakė „čia“.

Susizgribę, kad žmogui reikia atsilyginti, bent paprasčiausiai labai nuoširdžiai padėkoti, ieškojo bet nepavyko jo surasti.

Iškilmingai perlaidojant partizanus, žmogus, nusipelnęs geru darbu nepasirodė, liko tamsoje. Arba jis buvo prisilietęs prie Kūčių tragedijos norėjo sąžinę nuplauti, arba jį ištiko emigranto dalia.

„Atkasus kapą radom gražiai suguldytus visus keturis, o ant jų kojų paguldyta Kazytė. Mama iš karto tėvą atpažino. Mama sukliko: „po keturiasdešimt metų vėl Tave matau, neturėjau širdies žiūrėt“, – atsimena duktė Aldona ir priduria, kad mama neklydo: ant kairės kojos buvo tas pats batas su kuriuo išėjo iš namų. Jis gulėjo ant grindinio, kitas – buvo likęs pas Bagdonus ar nusmuko vežant į Čekiškę.

Iškilmingai perlaidojus, tinkamai pagerbus, toje vietoje pastatytas paminklas Čekiškės kapinėse, ant kurio į viešumą išėję vardai: JUSTINAS PUIDOKAS, IGNAS SABALIAUSKAS, ANTANAS PRELGAUSKAS, BAGDONAITĖ KAZYTĖ, žuvę už laisvę 1947 m. Tėvą Joną Gineitį pasiėmė palaidoti prie savųjų.

Už partizanų pardavimą Kūčių naktį Karo lauko teismo nuosprendis įvykdytas kitų metų gegužės mėnesio pabaigoje. Amžininkų tvirtinimu tai buvo labai graži mergina.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"