Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Kam tyla – gera byla 

BNS nuotrauka

Vilniuje, Lietuvos tarybai paskelbus Valstybės atkūrimo aktą, valstybės atkūrimas vyko sudėtingomis kovos sąlygomis su išorės ir vidaus priešais. Pasaulinio karo nualintame krašte siautėjo plėšikų, galvažudžių gaujos. Tų pačių metų pabaigoje artėjant Rusijos Raudonajai armijai pradėjo kelti galvas gaivalai, simpatizuojantys bolševikams. Plečiantis Lenkijos kariuomenės puolimui prieš Lietuvą. Būrėsi kita antivalstybinė lenkų organizacija POW, siekianti prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Tokiai situacijai esant atsirado daugiau susirūpinusių lietuvių, kaip apginti valstybės atkūrimo aktą. Jie savo iniciatyva būrėsi į grupeles, partizanų būrius. Tokių būrių organizatoriais daugiausia tapo iš Rusijos grįžę lietuviai, karininkai, mokytojai, tautiškai susipratę nesulenkėję klebonai, kurių klausė dauguma kaimo žmonių. Taip daug kur provincijose atsirado būsimos Šaulių sąjungos užuomazgos.

Vargu ar šiandien turėtume uostą, išėjimą į jūrą, platų pamarį, trečią pagal dydį miestą jei ne šauliai.

Šaulių sąjungą kaip patriotų kovinę organizaciją inicijavo inteligentijos atstovai: tautos legenda Matas Šalčius, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Faustas Kirša, Adolfas Klimas, Balys Sruoga ir kiti inteligentai, laisvės šaukliai organizuodami susirinkimą Kaune Finansų ministerijos patalpose. Šiame susirinkime pirmieji tautos gynėjai buvo pakrikštyti šauliais. Taip nuo 1919 metų birželio 23 d. susikūrė ginkluotas darinys nacionalinė gvardija. Krašto apsaugos ministras Antanas Merkys pritarė Šaulių sąjungos kūrimuisi ir pirmuosius šaulius aprūpino senais, 1870 metų modelio vokiškais šautuvais.

Šaulių sąjunga gimusi tautos gelmėse, per 20 metų išaugo iki 62 tūkst. narių, – šešių divizijų. Tai ne tik šauni, paradine uniforma apsirengusių, patraukiančios žvilgsnį gretos, daug žygių atlikusios tautos interesais, o svarbiausia besirengiančios mus okupuoti šalies slaptuose dokumentuose įvardijama kaip viena labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų.

Jos augimas, brendimas glaudžiai susijęs su visais svarbiais valstybės kūrimosi ir stiprinimo etapais.

Jos augimas, brendimas glaudžiai susijęs su visais svarbiais valstybės kūrimosi ir stiprinimo etapais. Perlojos šauliai kovoje su lenkais užėmė barą nuo Merkinės iki Valkininkų. 33 šaulius Lenkijos karo lauko teismas nuteisė sušaudyti. 1919 metų rugpjūčio mėnesio 27 d. naktį padėjo likviduoti lenkų POW sąmokslą, kurio tikslas nuversti Lietuvos Vyriausybę ir pakvietus Lenkijos kariuomenę, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Nepriklausomybės kovose žuvo 67 šauliai.

Šaulių atlikti žygiai – tautos pasididžiavimas

Argi negalima didžiuotis tuo, kad Lietuvos Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, pasilikęs diplomatijos šešėlyje, patikėjo Šaulių sąjungos vadui Krėvei Mickevičiui organizuoti Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Tai vienas sėkmingiausių politinių, karinių žygių, kurį šauliai ėmėsi rizikos ant savo pečių. Jei šauliai būtų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos pralaimėję, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir perduota teismo atsakomybėn, sakoma dokumente su kuriuo jie buvo E.Galvanausko vyriausybės supažindinti.

Vargu ar šiandien turėtume uostą, išėjimą į jūrą, platų pamarį, trečią pagal dydį miestą jei ne šauliai. Šaulių idėją aneksuoti Klaipėdos kraštą, šaulių pastangos įsigyjant ginklus, pritraukiant žygiui kitas ginkluotas, patriotines jėgas. Apsirengę civiliai naktimis traukė per sieną iš visos Lietuvos kampelių. Iki šių dienų Dotnuvos šauliams Akademijos parke grįžusiems iš laimingo žygio, politinių vėjų pagairėje išsaugotas paminklas. Ilgai glostys ant akmens išlikę žodžiai praeivio širdį: „Trūko 500 m. vergovės pančiai.“

Pirmasis krauju atpirko kraštą atvykęs iš Kauno, kritęs ant grindinio gimnazistas, šaulys Algirdas Jasaitis.

Paminklai Obeliuose primena kaip su prasidėjus karui su vokiečiais komunistai, prisidirbę Rainių miškelyje, Pravieniškėse, palikę prikaltus kunigus prie sienų, bėgo, o šauliai sulaikę Obelių sankryžoje pareikalavo atsiskaityti. Nomenklatūros palikuonys už tai šaulių užmiršti negali.

300 šaulių saugojo vos pradėjusią plakti atkurtos valstybės širdį išrinktus tautos atstovus. Iš 14 žuvusių trys šauliai: I. Šimulionis, D. Gerbutavičius, G. Žeguonis.

Kodėl mes neturim nacionalinės gvardijos, kurią turėjo nuėjusi karta, tėvai ir seneliai atsakymo nėra.

Audringai atsikūrusi Šaulių sąjunga lyg kažko nusigandusi sustojo.

Minėdami Šaulių sąjungos įkūrimo 75– metį, o atkūrimo 5-ąsias metines, šauliai drebino Vilniaus grindinį ir tikėjosi, kad valdant Vilnių ir Klaipėdą nacionalinei gvardijai nebereikės laukti tarpukario 20 metų pasiekti 62 tūkst. narių t.y. šešias divizijas. Gavosi priešingai: per beveik 30 metų kartu su šauliukais, kurie dar nėra šauliai sustojo prie pirmos divizijos. Kodėl mes neturim nacionalinės gvardijos, kurią turėjo nuėjusi karta, tėvai ir seneliai atsakymo nėra. Nėra susirūpinimo, gilesnės analizės.

Galimai įtakojo nomenklatūros pastangos ir kitų nedraugiškų valstybių veikla, kurios neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti. Šauliai nustumti į paraštes nuo aktyvios valstybinės veiklos, palikti stovėti po kryžiais baltomis pirštinėmis, uždegti žvakutes ant partizanų kapų.

Atitinkamos institucijos, kurių pareiga organizuoti šalies gynybą, neskuba keisti šauliams įstatyminę bazę, įtraukti į pasiruošimą gintis, visus socialinius sluoksnius. išlaisvinti šaulių iniciatyvą, tartum gretų augimas būtų ne tautos, valstybės, o pačių šaulių reikalas.

Iš pirmųjų kovos linijų atskiri šauliai kaip piliečiai, remdamiesi patirtimi, nesulaukdami pokyčių sąlygoms gerinti, naudodamiesi demokratiniais principais ir įstatyminiais svertais per Seimo Peticijų komisiją siekia, kad Seimas pagerintų veiklos sąlygas. Tačiau Seimo Peticijų komisija nesigilina į šaulių problemas, jos istoriją garbingai nueitą kelią, tikslus, ignoruoja jų siūlymus daryti pokyčius.

Pagal Seimo statutą, Peticijų komisija savo padarytas išvadas jų pagrįstumą pristato svarstyti ir tvirtinti Seimui. Bet Peticijos komisijos išvada pristatoma Seimui taip, kad ji nesvarstoma, o tik tvirtinama.

Valstybės gynimo problemoms skiriama labai ribotas laikas

Ar įmanoma suspėti išdėstyti įstatymo pataisas, apsvarstyti ir nubalsuoti Peticijos komisijos išvados pagrįstumą per 3 minutes.? Laikmatis rodo 10.58–11.01. Per tris minutes galima ištraukti triušį iš skrybėlės, bet neapsvarstyti problemą. Trijų minučių nomenklatūros išdaigos. Leidžia manyti, kad Peticijos komisijos išvada prastumta.

Šauliai patvariausia ginkluota pasipriešinimo jėga. Stambių ir smulkiausių karinių objektų laukia, pasistiebusios, nutaikytos raketos, o šaulys nematomas.

Naudojantis savivaldybių prestižine valstybine galia, nuo kurios teritorijoje esančių subjektų priklauso sėkmė, šauliai siekia, kad šaulių būstinės taptų jaunimo, patriotinių jėgų traukos centru, narių pagausinti tiek, kad įgalintų sudaryti realią pasipriešinimo struktūrą. Seimo narys, A.A. Julius Veselka ironizavo, kad įstatymas priešintis lieka fikcija, jei neturime nei ginklų, nei struktūros.

Šauliai patvariausia ginkluota pasipriešinimo jėga. Stambių ir smulkiausių karinių objektų laukia, pasistiebusios, nutaikytos raketos, o šaulys nematomas. Jis prabils kai reikės prie kiekvieno krūmo, namo, laiptinėje ar balkone. Struktūra išlieka net šalį okupavus. Sušaulinta Lietuva – atgrasi Lietuva.

Šauliai, remdamiesi kasdienybės praktika siūlo įstatymo pataisą: „Savivaldybės dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos narių organizacijos plėtroje.“ Savivaldybės yra arčiausiai žmogaus ir jos įtaka šaulių plėtrai ir be materialinės pagalbos nepakeičiama. Peticijų komisija neranda pagrindo, kad savivaldybės dalyvautų šaulių plėtroje. Seimas be svarstymo iš esmės išvadą tvirtina, savivaldybių dalyvavimą šaulių plėtroje atmeta nežiūrint, kad dešimtmečiais šalies gynybinis, paramilitarinis darinys miega.

Jis prabils kai reikės prie kiekvieno krūmo, namo, laiptinėje ar balkone. Struktūra išlieka net šalį okupavus. Sušaulinta Lietuva – atgrasi Lietuva.

Gerai suprantame kas yra istorija, kas yra dokumentai, kurie atspindi istoriją. Du kartus likom be savo namų. Jei bus lemta istorijai dar kartą kartotis, kas istorijai būdinga ir tauta vėl vilks slavų vergovės pančius, tautos atstovams už skirtas tik 3 minutes valstybės gynėjams, teks brangiai apmokėti. Ainiai atvers Seimo 2017.10.17. protokolą, iš kurio matyti ko šauliai prašo.

Pranešėjas pristatydamas Seimui svarstyti siūlymą, užuot išdėstęs prašymo, turinį, trumpai supažindinęs, ką būtume turėję, jei šauliai sukilimu prisidengę nebūtų aneksavę pajūrio, su Klaipėda, nebūtų padėję likviduoti lenkų perversmo, svarstymą pradeda agitacija: „Pažymėtina kad komisija jau ne vieną kartą yra nagrinėjusi. Paskutinį kartą tokį pasiūlymą komisija išnagrinėjo 2016 lapkričio 2 d. ir priėmė sprendimą atmesti tokia pat peticiją“. Toliau aiškina, kad ir šį kartą komisija kaip svarstytą problemą ne vieną kartą atmeta. Seimas išklausęs, kad siūlymas ne naujas, ankščiau svarstytas, atmestas pristatytas su rezignacine intonacija, kuri protokole išreikšta daugtaškiais nesureikšmino, kad problema susieta su valstybės suvereniteto gynyba balsavo: 80 Seimo narių pritaria atmetimui, 1 prieš ir 6 susilaiko. Kyla abejonės ar dalis seimūnų apie šaulius girdėjo daugiau kaip pavadinimą.

Pristatymas neįneša aiškumo, veda į blūdą.

Jei bus lemta istorijai dar kartą kartotis, kas istorijai būdinga ir tauta vėl vilks slavų vergovės pančius, tautos atstovams už skirtas tik 3 minutes valstybės gynėjams, teks brangiai apmokėti.

Seimas be motyvų pritaria Peticijų komisijos išvadai, kad savivaldybės gali būti abejingos ir toliau nedalyvautų šaulių organizacijos plėtroje.

Jei istorija kartosis juoduoju variantu, tauta ieškos valstybės žlugimo priežasčių. Aiškią ir tikslią pradžią atras Seimų posėdžių protokoluose. Jungtinės Respublikos Seime randam, kad bajorai nei patys ėjo kariauti, nei gynybai pinigų skyrė. Kaimynai kaip pyragą imperiją pasidalino į tris dalis. Istorikai susidomės, kodėl viena tautos karta turėjo 6 divizijas nacionalinę gvardiją, o sekanti karta padidėjus teritorijai, valdydama Vilnių ir Klaipėdą galėjo turėti daugiau, o sustojo prie pirmos divizijos, kurios dalis nebeišlipa iš lovos be kito rankos, o šauliukai sulaukę pilnametystės išsivaikšto, likdami tik nuotraukose ir nieko nedaroma, pokyčiai atmetami. Tautos atstovų. vardus kals prie gėdos stulpo, už tai, kad jie netekę tautos atminties, nesirengė pasipriešinimui, atsisakė stiprinti nacionalinę gvardiją visais įmanomais būdais, tikėdami išsaugoti suverenitetą kitų rankomis.

Nepasimokyta iš naujausios istorijos faktų – kas ištinka tautą, neapgynus suvereniteto. Ištinka baisaus ir tikro. Tautos patriotai, valstybės tarnautojai, Vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius A. Povilaitis išduodami kitai valstybei kankinti, sušaudyti, o mūsų miestelių grindinį aria svetimi tankai. Maža to, įsibrovę į mūsų kiemą nusprendžia perkelti šeimininkus iš Nemuno vingio prie atšiauraus Amūro, o bėgančius nuo perkėlimo šaudyti kaip žvirblius.

Mūsų tautiečiai Petras Radzevičius iš Gumbių kaimo vengiant perkėlimo nušautas bėgant ant atšlaimo prie savo klojimo, o Leonardas Butvilas iš Pilionių kaimo spėjama Pilėnų ainis, plaukiant per Dotnuvėlės ledinį vandenį. O kiek priešinosi perkėlimui statistika tyli. O kur artojų vaikai, palikę pradalges su ginklu žuvę miškuose ir kloniuose, kiek negrįžusių tremtinių kaulų taigoje guli nutryptų ožkų kalneliuose.

O kaip pasielgta kovojusiu prieš pavergimą, 12 metų kovos vadu, Vanagu, ne tik sulaikius kankintas, bet ir nuteisus mirties bausmę, vykdo bausmę ne pagal taisykles, o šaunant iš priešakio, į veidą, kad dar kankintųsi, Į komentarus netelpa. Kaip tautai nesiginkluot, nežūt garbingai su ginklu.

***

Peticijų komisija atmeta šaulių siūlymą, kad savivaldybė turėtų interesą gausinti šaulių gretas. Be svarstymo, be motyvą tą patį paliko ir Seimas. Sveiką įgimta protą turinčiam piliečiui neaišku, kodėl savanoriškai armijai, prioritetui, kuriai nereikia nei pastogės, nei maitinti, nei auksinių šaukštų, o tik politinės valios nereikia savivaldybės dėmesio. Savivaldybės vienokiu ar kitokiu būdu atsako už viską kas vyksta jos teritorijos ribose, net už varliagyvių emigracijos saugumą: stato ženklus. O kodėl valstybei ginti savanorių ginkluoti būriai palikti be savivaldybės dėmesio, atsakymo nėra.

Peticijos komisijos sprendimas nesuderinamas su Nacionalinio saugumo ir gynybos pagrindų įstatymu, kuriame aiškiai parašyta, kad: „Valstybė remia savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybines galios stiprinimui.“

Valstybės gynybos sistemai užtikrinti vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Ji skiria šaulių vadus, skirsto lėšas dalyvauja ataskaitiniuose susirinkimuose, sėdi už prezidiumo darbo stalo ir puikiai prieš akis mato salėje baltas galvas kaip vyšnių sodą, bet jokių pokyčių nedaro šaulių sėkmei kontingento sudėčiai pakeisti.

2017 m. birželio 23 d. Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija: „Lietuvos šaulių sąjunga prieš 20-metį ir šiandien. Iššūkiai ir perspektyvos.“ Labai laiku aktuali tematika. Bet konferencija matomai buvo organizuota dėl konferencijos. Nei pranešėjas, nei pasisakę nepalietė skaudulio, ką turėjo nuėjusi karta per 20 m. ir ką mes turime beveik per 30 metų. Kokį šurmulį sukeldavo gatvėse šaulių rikiuotė, lydimą 405 orkestrų ir kodėl šaulių rikiuotė nepasirodo gatvėje šiandien. Labai aiškus ir paprastas klausimas.: kas mums kenkė, ar darėme ne taip, kad nepasiekėm prieškarinio lygio. Pasisakiusių kalbose išskyrus Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio ir seno šaulio, atkūrėjo Stasio Ignatavičiaus kalbų nebuvo ką užsirašyti. Prie sunkių, nepatogių klausimų nedrįsta prisiliesti, nors visuomenėje girdėti nerimas. Ne viename leidinyje mirga antraštės: Kauno dienoje, „Šauliai pasmerkti išmirti,“ Lietuvos aide, „Kas toliau marina nacionalinę gvardiją,“ Veide, „Armijos žlunga be mūšių,“ Vorutoje, „Sugrįžusiųjų kerštas,“ Kauno dienoje, „Ponai nesirengia gintis“ ir kt..

Nors Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis baigdamas kalbą pripažino pelnytą Lietuvos istorijoje šauliui vietą,“Kad šauliai yra moralinis tautos kelrodis nuo pat valstybės įkūrimo ištakų,“ bet konferencijos organizatorių jokia rezoliucija nebuvo nei paruošta, nei paskelbta. Kažkas užgesino šviesas, uždarė duris ir vėl atėjo tyla.

Seimo Peticijos komisijos posėdžiuose dalyvauja Krašto apsaugos ministerijos atstovas, kuris nepasisveikina su atvykusiu iš pirmųjų linijų informacinio karo šauliu, nepaduoda baltos rankos, nepaklausia kaip sekasi, kokia dalis tautiečių iškeistų laisvę į pigesnį kurą, tabaką, degtinę, muilą ir žinodamas, kad šauliai neauga visada prieštarauja pokyčiams nors žino, kad po politikų galvas visą laiką vaikščioja šmėkla,– meška alsuoja į nugarą.

Krašto apsaugos ministerija nepopuliarina Lietuvos sušaulinimo idėjos, negeneruoja idėjų, kurios pataikytų į visuomeninį nervą šauliai išeitų į gatves. Nepasinaudojo Ukrainos įvykiais, kaip patriotines visuomenės atgimimo galimybe.

Visuomenė nori sužinoti apie šaulių veiklą pačioje Krašto apsaugos ministerijoje: kiek šaulių yra iš 221 darbuotojo, kaip dažnai rikiuotė pasirodo gatvėje ir kaip savo pavyzdžiu įkvepia kitas ministerijas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika