Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Redakcijos paštas. Igno Bogušo ir Pranciškaus Ksavero Bogušo pėdsakais 

2019 sausio 28 d. 12:27
storyblocks.com nuotr.

Šiandien Lietuva tiek pasaulio, tiek Europos žemėlapiuose atrodo mažas žemės lopinėlis, tačiau tikrumoje yra garbinga ir didinga savo praeitimi, ilgokai lėmusi rytų Europos likimą. Ji išaugino garsiuosius mūsų karalius, stiprino mūsų tautos žadintojus. Ją vertino daugelio šalių žmonės. Jos pergalėmis žavėjosi net pasaulis.

Praeitis – mūsų šaknys ir todėl mus įpareigoja geriau pažinti savo Tėvynę Lietuvą ir tinkamai ją įvertinti. Šita aplinkybė paskatino ir mus arčiau susipažinti su žymiais mūsų praeities veikėjais bajorais Bogušais. Literatūroje šių bajorų pavardė minima skirtingai. Vienoje rašoma Bogušas, kitoje Bauža.

Bohušas, Bogušas, čekų bajorų giminė. Čekijoje ir šiandiena dar yra žmonių su vardais ar pavardėmis Bohuš.

Karel Bohuš Kober – Čekijos sportininkas ir rašytojas;

Bohuš Šimsa – Čekijos muzikos kompozitorius, pianistas ir publicistas;

Bohuš Matuš – Čekijos dainininkas;

Bohuš Zahorsky – Čekijos aktorius ( savo vardu Bohumil Zahorsky).

XIII – XIV a. ši pavardė paplito Silezijoje, iš ten Lenkijoje, nuo XV– XVI a. Lietuvoje ir jos slaviškose žemėse. Taip atsirado pavardės Bauža, (Bagužiai), Boguševičiai (Bohuševičiai), Boguševskiai (Bohuševskiai), Bogušiai ir kt.

Vilniaus kardininko Juozapo Antano Bogušo ir jo žmonos Viktorijos Svientožeckaitės šeimoje gimė ir augo penki vaikai.

Vyriausias Ignas Bogušas gimė 1720 m. Vieni šaltiniai teigia, kad jis gimė Vaizgenių dvare, Vilkmergės apskrityje, Pabaisko valsčiuje, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad dabartiniame Ukmergės rajone, Pivonijos seniūnijoje. Šiandieną Vaizgenių dvaro, nei kaimo rasti nepavyko, jo ieškojome senuose žemėlapiuose bei knygose, tačiau Pabaiską – miestelį Ukmergės rajone radome, radome ir Pivonijos mišką, kuriame veikė alaus gamykla vokišku pavadinimu Weizen – baltas alus, tai leidžia daryti prielaidą, kad čia ir buvo Vaizgeniai.

Pabaiske ir jo apylinkėse 1435 m rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko mūšis. Pabaisko miestelis buvo įkurtas 1435 m. po Pabaisko (Šventosios, Žirnajų mūšio). Žygimantas Kęstutaitis, atsidėkodamas Dievui už pergalę, prieš Švitrigailą pastatė bažnyčią, apie kurią ėmė statytis miestelis.

Štai netoli šio miestelio gimė ir išsilavinimą įgijo Ignas Bogušas – Lietuvos politikos veikėjas, advokatas. 1746 m. valdė Darsūniškio seniūniją ir dirbo Vilniaus raktininko pareigose. Rėmė Vilniaus vaivados etmono Mykolo Kazimiero Radvilos ir jo sūnaus Karolio Stanislovo kovą su didikais Čartoriskiais. 1751 m. tėvas Ignui padovanojo namus, kuriuose jie gyveno. Nuo 1752 m. Ignas Bogušas iškyla politinėje arenoje dirba vaitu ir Vilniaus žemės teismo sekretoriumi. Tėvo dovanoti namai Ignui Bogušui pasirodė per maži ir jis 1754 m. iš Monkevičių nusipirko Krikštėnų dvarą. Padedant Radviloms, 1755 m. jis paskiriamas Vilniaus tribunolo sekretoriumi, tačiau Čartoriskiams paėmus įtaką tribunolui, 1756 m. apkaltintas kyšininkavimu ir pašalintas iš sekretoriaus pareigų. Po metų sukūrė magnatų lygą tribunole, grąžino Radvilų partijos persvarą ir buvo reabilituotas.

1757 m. Ignas Bogušas kviečiamas grįžti į buvusias pareigas, tačiau jis nesutinka ir pradeda dirbti Karolio Radvilos tarnyboje rotmistru, o po kurio laiko įsidarbina Vilniaus kardininko pareigose.

1760 – 1761 m Ignas Bogušas jau dirba vyriausiojo tribunolo nariu ir tuo pačiu metu iš Karolio Radvilos iki gyvos galvos gavo valdyti Dubingių miestelį. 1763 m. Ignas Bogušas paskiriamas pavaivadžiu ir tribunolo vicemaršalka. Telkė Lietuvos bajorus į Baro konfederaciją, o nuo 1769 m. šios konfederacijos generalinis sekretorius. Būdamas Baro konfederacijos sekretoriumi I. Bogušas kruopščiai rinko konfederacijos raštus. 1770 m jis kartu su Baro konfederacijos vadovybe išvyksta į užsienį (į Vengriją, o vėliau į Austriją). Likvidavus konfederaciją pasitraukė į Bavariją, paskui į Prancūziją. Pagaliau apie 1778 m. grįžo į Lietuvą ir sėkmingai atsivežė visus Baro konfederacijos archyvo raštus.

Susitaikęs su karaliumi Ignas Bogušas, kartu su broliu P.K. Bogušu rėmė karaliaus šalininką Antaną Tyzenhauzą.

Karolis Stanislovas Radvila dovanojo Ignui Bogušai dvarą netoli Nesvyžiaus, kuriame 1778 m. spalio 29 d. jis ir mirė.

Toje pačioje vietoje kur ir Ignas Bogušas 1746 m. sausio 1 d. gimė ir jo brolis Pranciškus Ksaveras Bogušas – kunigas, filosofijos daktaras, švietimo veikėjas, publicistas, sukilėlis, prelatas, kultūros tyrėjas. Mokėsi Vilniaus jėzuitų mokykloje, studijavo Vilniaus universitete, Romoje ( teologiją, filosofiją, teisę).

Apie 1768 m. dėstė Gardino jėzuitų kolegijoje prancūzų kalbą.

1761 m. Pranciškus Ksaveras Bogušas įstojo į jėzuitų ordiną, o 1768 m. buvo įšventintas į kunigus.

Panaikinus jėzuitų ordiną, nuo 1773 metų dirbo karaliaus dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo sekretoriumi ir kartu buvo patarėjas. Drauge su Antanu Tyzenhauzu – 1778, 1781 – 1782 metais apkeliavo beveik visus Vakarų Europos kraštus (Sileziją, Austriją, Vokietiją, Prancūziją, Angliją ir eilę kitų šalių). Keliaudamas domėjosi tų kraštų daile bei menu. Spaudai parengė šios kelionės įspūdžių dviejų tomų rankraštį.

Didelė dalis rankraščio dingo. Likusi dalis buvo pavadinta „Kelionės dienoraščiu“, kuriame galima susipažinti su gausiu įvairiausių estetiką liečiančių pastabų, vertinimų ir argumentavimų. Per klaidą „Kelionių dienoraštis“ buvo paskelbtas Stanislovo Stašico vardu.

Kada Antanas Tyzenhauzas buvo pašalintas iš iždininko pareigų, Pranciškus Ksaveras Bogušas dirbo mokytoju Sapiegų rūmuose, vėliau persikėlė į Vilnių ir dirbo Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka. Nuo 1781 m. Vilniaus Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio koadjutoriumi, prelatu.

Po brolio Igno Bogušo mirties Pranciškus Ksaveras Bogušas paveldėjo Krikštėnų dvarą, kuris buvo žinomas jau nuo unijos Lietuvos laikų. Šiandien dvaras atrestauruotas, tik nevisai autentiškas, nes nepavyko rasti duomenų, kaip jis atrodė Bogušų laikais. 1790 m. prelatas Bogušas pastatė Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią, kuri buvo Pabaisko parapijos filija.

1792 m. suimtas prorusiškos Torgovicos konfederatų.

Grįžęs aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvoje 1794 metų sukilimą ir dalyvavo partijoje, kuri reikalavo panaikinti baudžiavą. Prieš pat sukilimą P.K. Bogušas buvo suimtas ir 15 mėnesių išbuvo Smolensko kalėjime.

Grįžęs iš įkalinimo paskirtas Lietuvos mokyklų generaliniu vizitatoriumi. Juo dirbdamas skatino valstiečius mokytis, skleidė pažangias pedagogines idėjas. Vėliau buvo priverstas pasitraukti iš šių pareigų.

1804 m. apsigyveno Varšuvoje, dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos veikloje. Daug laiko skyrė lietuvių tautos ir kalbos tyrinėjimams, neigė teoriją, kad lietuviai kilo iš romėnų. Savo tyrinėjimus paskelbė knygoje – „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kurioje išreiškė didelį susirūpinimą dėl lietuvių kalbos išgelbėjimo. Šiame veikale pirmą kartą po Mikalojaus Daukšos vėl buvo iškelta mintis dėl lietuvių kalbos visuotinio vartojimo. Pranciškus Ksaveras Bogušas rašė lenkų kalba, tačiau ištraukos buvo išverstos į rusų kalbą 1811 m., prancūzų kalbą 1939 m., lietuvių kalbą 1957 m. ir kitas. Be kita ko, Bogušas analizavo priežastis, dėl kurių didelė lietuvių literatūros dalis buvo kuriama ir rašoma ne lietuvių, bet lotynų, senąja gudų, lenkų ir kitomis kalbomis. Teigdamas, kad lietuvių kalba yra labai sena, graži, turtinga ir tinka grožinei literatūrai. O kad lietuvių kalba nežūtų, jis pakvietė žmones Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių dalyvauti draugijoje, kuri leistų knygas lietuvių kalba, rinktų tautosaką. Šiuo veikalų Bogušas padėjo pagrindus lituanistikos mokslui.

Kunigas Pranciškus Ksaveras Bogušas Krokuvoje perskaitė pranešimą apie savo tyrinėjimus, sukeldamas didelį susidomėjimą ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių mokslininkų tarpe. Ypač juo susidomėjo D. Poška, kuris pats labai domėjosi Lietuvos praeitimi, Baubly saugodamas lietuviškos kultūros palaikus.

Pagal brolio Igno surinktą medžiagą parašė Baro konfederacijos istoriją 3 tomus, rankraštį, bet jis neišliko.

Parengė keletą straipsnių apie J. Chreptavičių (1816 m.), M. Počobutą (1817 m.), A.Tyzenhauzą (1819 m.), apie Lietuvos socialinius ekonominius klausimus.

Išvertė Vergilijaus „Georgikas“.

1895 m. parengė Vilniaus katedros kapitulos 1501 –1783 m. aktų santraukas.

Darbe „Apie valstiečių statybą – patvarią, pigią ir saugią nuo gaisrų“ pateikė keletą statybos racionalizacijos būdų.

Įdomu tai, kad P.K. Bogušas vertindamas faktus, juos nušviesdavo tik tiek, kad skaitytojas pats galėtų pasidaryti išvadas.

Mirė Pranciškus Ksaveras Bogušas 1820 m. Varšuvoje, ten ir palaidotas.

Lietuvoje Jurbarko ir Šiaulių rajonuose yra kaimai – Baužai, tačiau jų vardo kilmės išsiaiškinti nepavyko.

Dr. Virginija Elena Bortkevičienė

Dr. med. Juozas Prasauskas

Literatūra

1. Wladislav Konopczynsky Krikštėnų dvaro savininko Igno Bogušo biografija. Henryk Mosnick . Krik-

2. štėnų dvaro savininko Ksavero Bogušo biografija Česnaitis V. Eskizai. Deltuvos kultūros almanachas. Nr. 15. 2005 m.

3. D r ė m a V. 400 –osioms Vilniaus Universiteto įkūrimo metinėms. Estetinės minties raida Lietuvoje

(1770 –1831) psl. 70. 1978 m.

4. L U K Š I E N Ė M. Pranciškus Ksaveras Bogušas. Visuotinė lietuvių enciklopedija III t. 316 p. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas V.2003 m.

5. M A Č I Ū N A S V. „ Bohušo veikalas apie lietuvių kalbą“, in Archivum Philologicum, K., 1937,t. 6, p. 98

6. M A N E L I S E., R A Č I S A. Lietuvos enciklopedinis žinynas I T. V. 2011 m.

7. S E M O Š K A I T Ė I., S E M O Š K A A. Lietuvos dvarų enciklopedija . Antras, papildytas leidimas. V. Leidykla Algimantas

8. Š A P O K A Lietuvos istorija Šv. Ministerijos K.L.K. leidinys Nr. 479 K. 1936 8

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika