Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Primirštas valstybės vairininkas (II) 

2018 spalio 1 d. 12:00
Ernestas Galvanauskas su artimaisiais (žmona, jos anūku ir šio žmona) 1966 metais.
Ernestas Galvanauskas su artimaisiais (žmona, jos anūku ir šio žmona) 1966 metais.

Šiandien užbaigsime rašinių ciklą apie vieną svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos asmenybių – Ernestą Galvanauską. Pirmajame rašinyje aptarėme jo politinės ir diplomatinės karjeros pradžią, aplinkybes, kuriomis paprastas inžinierius tapo Lietuvos premjeru, vėliau „Lietuvos žinių“ skaitytojai buvo supažindinti su pasikėsinimo į E. Galvanausko gyvybę aplinkybėmis.

Šiuo rašiniu papasakosime apie valstybininko Ernesto Galvanausko ekonominę politiką ir tolesnę karjerą po 1921-ųjų lapkritį prieš jį įvykdyto išpuolio.

Profesorius Vladas Jurgutis dėl savo nuopelnų įvedant litą neretai pavadinamas lito tėvu, nors Ernesto Galvanausko indėlis yra kur kas didesnis.

Nacionalinės ekonomikos kūrėjas

Nors E. Galvanauskui „Lietuvos žiniose“ jau skyrėme net du rašinius, tačiau iš tiesų jo gyvenimo istorijos net neįpusėjome – ji niekaip netelpa į laikraščio puslapius. Juk beveik visi Lietuvos Nepriklausomybės pirmieji žingsniai neatsiejami nuo šios asmenybės.

Štai, pavyzdžiui, profesorius Vladas Jurgutis dėl savo nuopelnų įvedant litą neretai pavadinamas lito tėvu, nors E. Galvanausko indėlis yra kur kas didesnis. Istoriko Sigito Jegelevičiaus teigimu, lito tėvo titulas V. Jurgučiui priskiriamas nepelnytai: „Lito tėvas buvo E. Galvanauskas, o V. Jurgutis tik paleido jį keliauti per Lietuvą.“

Gerai suprasdamas ekonominio savarankiškumo svarbą, E. Galvanauskas niekada neslėpė, kad nacionalinės valiutos įvedimas yra vienas jo prioritetų. Konkrečių veiksmų jis ėmėsi vos susirinkus Steigiamajam Seimui, kai paragino tiek Seimą, tiek Vyriausybę svarstyti lito įvedimo klausimą.

Tuo metu Lietuvoje pagrindinis piniginis vienetas buvo nuolat silpstanti Vokietijos ostmarkė – tai buvo pražūtinga Lietuvos ūkiui, tačiau naudinga tam tikroms oligarchinėms grupėms, kurios pelnėsi iš spekuliacijos. Anot S. Jegelevičiaus, būtent susidūrimas su tokia grupe, kurios priešakyje atsidūrė kunigas Juozas Vailokaitis, sutrukdė pirmuosius E. Galvanausko bandymus įvesti litą. Vailokaičiai (kartu su broliu Jonu) tuo metu buvo, ko gero, turtingiausi žmonės visoje Lietuvoje. 1919 metais įsteigę Ūkio banką, jie pelnėsi iš valiutų konvertavimo, į Lietuvą išeivių siunčiamus dolerius išmokėdavo markėmis, o dolerius parduodavo Vokietijoje.

Tuo metu juos tenkino esama padėtis Lietuvoje, todėl J. Vailokaitis, naudodamasis savo įtakos svertais (t. y. grasindamas neleisti Vyriausybei naudotis Ūkio banko paslaugomis), šachavo bet kokius bandymus įvesti litą. Dėl J. Vailokaičio spaudimo Lietuvos Vyriausybė net atsisakė priimti 3 mln. svarų sterlingų paskolą iš Didžiosios Britanijos.

E. Galvanauskas rankų nenuleido: nepavykus pirmajam bandymui, jis studijavo Didžiosios Britanijos, Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos nacionalinių bankų sistemą, pateikė naują projektą ir ėmėsi „apdoroti“ Seime dominuojančius krikdemus, kad šį projektą priimtų. Po diskusijų ir spaudimo, nusileidus net J. Vailokaičiui, litui buvo uždegta žalia šviesa – 1922-ųjų rugpjūčio 9 dieną buvo priimtas Piniginio vieneto įstatymas. Jau spalio 1-ąją visoje Lietuvoje oficialiai įvesta nacionalinė valiuta.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Vykdant žemės reformą, kuri istorikų laikoma svarbiausia Pirmosios Lietuvos Respublikos socialinio ir ekonominio gyvenimo pertvarka, taip pat ryškus E. Galvanausko indėlis. Nors pagrindiniu žemės reformos kūrėju istoriografijoje įvardijamas kunigas Mykolas Krupavičius, būtent E. Galvanauskui būnant premjeru ir buvo priimti svarbiausi žemės reformą reglamentuojantys įstatymai, jis asmeniškai talkino M. Krupavičiui.

Negalima pamiršti ir E. Galvanausko indėlio kuriant susisiekimo sistemą Lietuvoje: inžinieriaus išsilavinimas padėjo puikiai įvertinti, kad investicijos į tokį, atrodytų, lėtai atsiperkantį ar visuomenės akyse menkai patrauklų projektą yra būtinos. Jo vadovaujamos vyriausybės taip pat sutvarkė žemės mokesčius, parengė naujus geležinkelių statybos planus, įvedė valstybinį degtinės ir spirito monopolį, sureguliavo muitų ir akcizų politiką, pradėjo įgyvendinti privalomą pradžios mokslą, įkūrė Lietuvos universitetą ir įvykdė pirmą visuotinį 1923 metų Lietuvos gyventojų surašymą. Žinoma, tai – ne vieno E. Galvanausko nuopelnai, tačiau jo indėlio į valstybės kūrimą pervertinti neįmanoma.

Primirštas valstybės vairininkas (II)

Kokia valstybė be uosto?

Viena didžiausių 1922–1924 metų Lietuvos pergalių – Klaipėdos krašto prisijungimas – taip pat susijusi su E. Galvanausko asmeniu. Pirmą kartą su Klaipėdos krašto specifika E. Galvanauskas tiesiogiai susidūrė 1919 metais Paryžiuje, Taikos konferencijos metu. Vėliau, jau tapęs premjeru, padėjo Antantės valstybėms administruoti šį uostą: jį apleidus vokiečių administracijai, mieste ėmė stigti maisto, tad Prancūzija prašė Lietuvos leidimo į Klaipėdą įvežti grūdų.

Jau tuo metu, kaip teigia S. Jegelevičius, E. Galvanauskas ėmėsi gudrios taktikos, kuria siekė Klaipėdos pripažinimo Lietuvai. Jos esmė buvo reikalavimas muitines iš Lietuvos ir Klaipėdos krašto pasienio perkelti prie Nemuno ir Baltijos jūros, o kartu – atitverti kraštą nuo Vokietijos. Lietuvos politikai taip pat nusprendė pasinaudoti ir Mažosios Lietuvos korta, tikėdamiesi Antantės palankumo. „Santarvės akimis žiūrint, Mažoji Lietuva turi būti prijungta prie Didžiosios“, – konstatavo E. Galvanauskas. Reikia nepamiršti, kad interesų Klaipėdoje turėjo ir Lenkija, kuriai šiame kontekste galbūt rūpėjo ne tiek Lietuvos, kiek Vokietijos apribojimas. Istoriko Prano Čepėno teigimu, Jozefas Pilsudskis norėjo, kad Klaipėdos kraštą prisijungtų Lietuva, tikėdamasis, jog tai paskatins nuosaikesnį toną derybose dėl Vilniaus. Tiesa, tam oponavo tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Gabrielius Narutowiczius.

Būtent E. Galvanausko pasiūlymu 1922-ųjų lapkričio 20 dieną Lietuvos Vyriausybės posėdyje buvo nutarta atimti iš Antantės galimybę spręsti Klaipėdos krašto klausimą: nuspręsta surengti sukilimą ir taip pranešti Antantės valstybėms jau įvykusį faktą, jog Klaipėda įeina į Lietuvos valstybės sudėtį. Būtent E. Galvanauskas asmeniškai instruktavo sukilėlių vadovybę: „Vyriausybė įsakys sukilėliams savanoriams grįžti į Lietuvą, bet jūs tęskite savo uždavinį. Savanorių sukilėlių ir Lietuvos Vyriausybės uždaviniai visai skirtingi. Ypatingais atvejais klauskite mano nuomonės“, – buvo nurodyta kariniam sukilimo vadui Jonui Polovinskui-Budriui.

Šiai Vyriausybei teko atlaikyti ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos spaudimą po paties sukilimo. E. Galvanauskas, kiti diplomatai buvo nuolat bombarduojami protesto notomis, reikalaujant atitraukti sukilėlius – grasinta net diplomatinių santykių nutraukimu! Lietuvai, jau ir taip neturinčiai jokių kontaktų su Lenkija, prarasti saitus ir su kitomis didžiosiomis valstybėmis būtų buvęs nepakeliamas smūgis. Čia reikėjo ne tik drąsos (ar net įžūlumo), bet ir nuoseklumo. Todėl E. Galvanauskas nuolat stengėsi sudaryti įspūdį, kad sukilėlių jis nekontroliuoja, o ir pats sukilimas anaiptol nenukreiptas prieš Prancūziją. 1923 metų kovo 15 dieną, sąjungininkams jau daugmaž susitaikius su faktu, kad Klaipėdos krašto jie nekontroliuoja, Lietuvos delegacija su E. Galvanausku priešakyje buvo pakviesta į Paryžių, kur nesėkmingai mėginta išspręsti Klaipėdos klausimą.

Byla buvo perduota Tautų Sąjungos teismui, kur vėlgi pirmuoju smuiku griežė E. Galvanauskas, padedamas Vaclovo Sidzikausko ir Broniaus Balučio. „Lietuvos delegacijos pirmininkui E. Galvanauskui pavyko išjungti Lenkiją iš Klaipėdos bylos ir nusikratyti jos pretenzijų į Klaipėdos uostą“, – rašo P. Čepėnas. Premjero indelį akcentuoja ir S. Jegelevičius: „Ar tuo metu Lietuvoje buvo kitas potencialus premjeras, kuris taip ryžtingai ir ambicingai, Vyriausybės padedamas, būtų sprendęs Klaipėdos problemą? Vargu.“

Nebyli ramybė

Vis dėlto Klaipėdos prijungimas tapo paskutiniu E. Galvanausko žygdarbiu. Netrukus, po skambiausios per visą tarpukarį Lietuvos užsienio politikos pergalės, E. Galvanausko vadovaujamas ministrų kabinetas atsistatydino. Jį premjero poste 1924-ųjų birželio 18 dieną pakeitė Antanas Tumėnas, kuriam jau teko dorotis su kitomis problemomis, spręsti, kaip integruoti Klaipėdą į Lietuvos valstybės gyvenimą.

E. Galvanauskas pasitraukė iš didžiosios politikos. Tų pačių metų rugsėjį jis buvo išsiųstas į Londoną dirbti Lietuvos ambasadoriumi. Čia E. Galvanauskas daugiausia dėmesio skyrė ekonominiam Lietuvos stiprinimui, ieškojo potencialių investicijų kanalų, tačiau Didžiojoje Britanijoje neužsibuvo. Iškart po 1926 metų gruodžio perversmo, jau pirmosiomis sausio dienomis, E. Galvanauskas buvo atšauktas atgal į Kauną be aiškios priežasties.

S. Jegelevičiaus teigimu, tai buvo savotiškas Augustino Voldemaro ir Antano Smetonos kerštas. Būtent E. Galvanauskui būnant premjeru, tautininkų spauda būdavo nuolat apkraunama įvairiomis baudomis, atskiri leidiniai netgi uždarinėjami, o A. Voldemaras dideliu atlaidumu niekada nepasižymėjo. Nepartinis E. Galvanauskas visada stengėsi būti nešališkas, o tautininkų požiūris į užsienio politiką buvo specifinis, išskirtinai neigiamai žiūrėta į bet kokias susitarimo su Lenkija galimybes, todėl diplomatiniame poste turėti vieną iš Hymanso projekto šalininkų buvo nepatogu.

Netrukus E. Galvanauskui surasta ir kita tarnybos vieta – ta pati Klaipėda, uosto direkcijos pirmininko pareigos. Tačiau ir čia jis neužsibuvo – 1929 metais A. Voldemaras jį vėl atšaukė, motyvuodamas, esą E. Galvanausko laikysena gadina dvišalius Lietuvos ir Vokietijos santykius.

Pasitraukęs iš didžiosios politikos, E. Galvanauskas nerado vietos ir „mažojoje“, tad netrukus save išbandė naujuoju – verslininko – amplua. Tačiau ir čia jį pasiekdavo autoritarinio režimo rankos, išversdamos tai iš vienos, tai kitos įmonės vadovo pareigų.

Ketvirtajame dešimtmetyje E. Galvanauskas, netekęs politinės galios svertų, visomis išgalėmis stengėsi integruoti Klaipėdos kraštą į Lietuvos gyvenimą. Jo pasiūlymu buvo įsteigta statybos bendrovė, turėjusi pastatyti atskirą Klaipėdos priemiestį, o jame apsigyventi turėjo vien lietuviai. Be to, E. Galvanauskas buvo pagrindinis lietuviškos aukštosios mokyklos kūrėjas Klaipėdoje – jo iniciatyva 1934 metais duris atvėrė Prekybos institutas, kurio rektoriumi jis ir tapo. Žinoma, jo iniciatyvų buvo per maža, o nuleidžiamos „iš viršaus“ (Kauno) dažniausiai buvo bergždžios ir veikiau atstūmė vokiečius ar suvokietėjusius lietuvius, negu juos integravo. Tas pats vyks ir Vilniuje 1939–1940 metais.

Keistas sugrįžimas

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos politinę erdvę krėtė viena krizė po kitos. Nuolat besikeičiančios vyriausybės, Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai, vis augantis nepasitenkinimas A. Smetonos valdžia ragino režimo atstovus ieškoti išeičių. Viena priemonių, kuriomis tikėtasi nuraminti visuomenę, buvo vadinamųjų koalicinių kabinetų sudarymas, kai į Vyriausybės sudėtį patekdavo keli su tautininkais nesaistomi, nominaliai opozicijoje esantys politikai.

Tokiu būdu 1939-ųjų lapkritį Antanas Merkys pakvietė E. Galvanauską sugrįžti į darbą Vyriausybėje, pasiūlė finansų ministro postą. Šis sutiko, pirmiausia pareikalavęs visiškos laisvės vadovaujant šalies ekonomikai bei galimybės nesigilinti į vidaus ir užsienio politikos klausimus. S. Jegelevičius šį E. Galvanausko bandymą grįžti į politiką įvardijo „nevykusiu“. Kodėl?

Veikiausiai ne dėl sutikimo grįžti, o dėl vėliau susiklosčiusių įvykių – 1940-ųjų vasaros. E. Galvanauskas nedalyvavo lemiamame birželio 15-osios posėdyje, nes buvo išvykęs į Klaipėdą. Grįžęs į Kauną, A. Smetonos neberado, tačiau sulaukė A. Merkio nurodymo vykti į Kybartus ir atkalbėti prezidentą nuo pasitraukimo į Vakarus.

Netrukus E. Galvanauskui pasiūloma tęsti darbus – Liaudies vyriausybėje eiti finansų ministro pareigas. Vladimiro Dekanozovo surežisuotame savanoriško Lietuvos stojimo į SSRS spektaklyje E. Galvanauskas buvo reikalingas kaip antraplanis veikėjas – tylus, nei kairysis, nei dešinysis, technokratas. E. Galvanausko tolesnis buvimas Vyriausybėje galėjo būti tam tikras signalas visuomenei likti savo vietose ir nekelti panikos. Ilgai įtikinėjamas Justo Paleckio E. Galvanauskas sutiko.

Vis dėlto jau liepos 5 dieną J. Paleckis telefonu pranešė E. Galvanauskui, jog reikalauja jo atsistatydinimo. Tuo metu padėtis Lietuvoje jau buvo kur kas aiškesnė – birželio 14–15 dienomis E. Galvanauskas dar galėjo būti gana naivus ir matyti prasmę likti Vyriausybėje, o liepos mėnesį jam turėjo būti daugiau mažiau aišku, jog ruošiama dirva galutinei Lietuvos aneksijai ir sovietizacijai.

Pajutęs NKVD dėmesį, E. Galvanauskas slapta pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Lietuvos diplomatų, likusių užsienyje, jis buvo išrinktas Lietuvių tautinio komiteto pirmininku. Tai liudijo apie diplomatinio korpuso pasitikėjimą E. Galvanausku – nepaisant net jo buvimo Liaudies vyriausybėje!

Tačiau ir čia dar kartą atsiliepė konfliktų su tautininkais pasekmės. Lietuvos diplomatai ragino A. Smetoną pasirašyti vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais atgaline data paskirtų E. Galvanauską Lietuvos premjeru. Taip bent iš dalies butų legitimizuotos jo galimybės suburti Lietuvos Vyriausybę egzilyje. A. Smetona griežtai atsisakė, apeliuodamas būtent į E. Galvanausko bendradarbiavimą su bolševikais. Tačiau, S. Jegelevičiaus nuomone, tai buvo tik pretekstas, o ne priežastis – po A. Merkio veiksmų E. Galvanausko likimas Liaudies vyriausybėje buvo tik smulkmena. O priežastis buvo dar paprastesnė – A. Smetona tiesiog itin nemėgo E. Galvanausko. Todėl, nepasidavęs diplomatų įtikinėjimams, A. Smetona Kybartų aktais 1940-ųjų lapkričio 22 dieną premjeru paskyrė Stasį Lozoraitį.

Netrukus E. Galvanauskas pasitraukė iš Lietuvių tautinio komiteto ir iš Lietuvių aktyvistų fronto. 1944 metais jis išvyko į Vokietiją, o iš ten – į Prancūziją, Madagaskarą. Į aktyvią visuomeninę ar politinę veiklą daugiau nebesugrįžo, mirė 1967 metais.

Kas trukdo prisiminti E. Galvanauską?

Pabaigoje norėtųsi pasvarstyti, kodėl gi šiandien visuomenėje E. Galvanausko pavardė yra taip menkai žinoma. Jis nėra eilinis Pirmosios Lietuvos Respublikos politikas, o itin svarbi, galbūt net svarbiausia valstybingumo pamatus klojusi asmenybė. 2017 metų pabaigoje 30 Lietuvos istorikų pareiškė nuomonę dėl XX-XXI amžiuje Lietuvos valstybingumui labiausiai nusipelniusių asmenybių. Susumavus rezultatus, E. Galvanauskas liko šeštoje vietoje, į priekį praleisdamas tik Vytautą Landsbergį, Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Joną Žemaitį-Vytautą, Mykolą Krupavičių ir Valdą Adamkų. Tačiau ar bent vienas ne istorikas E. Galvanauską galėtų įvardyti kaip svarbiausią XX amžiaus Lietuvos istorijos asmenybę? Vargu. Tai jau veikiau spekuliacijos ir hipotezės, o ne faktai, tačiau sunku atsispirti pagundai pasvarstyti, kodėl E. Galvanausko asmuo kolektyvinėje atmintyje šiandien beveik neegzistuoja.

Klaipėdos prijungimas tapo paskutiniu Ernesto Galvanausko žygdarbiu. Netrukus, po skambiausios per visą tarpukarį Lietuvos užsienio politikos pergalės, E. Galvanausko vadovaujamas ministrų kabinetas atsistatydino.

Visų pirma į akis krinta kuklus jo rašytinis palikimas. Net ir aktyviausiais politinės karjeros metais E. Galvanauskas rašydavo labai mažai. Prieš keletą metų pasirodžiusioje Justino Dementavičiaus studijoje, tyrinėjančioje XIX-XX amžiaus lietuviškos politinės minties istoriją, E. Galvanausko pavardė neminima nė karto. Tai reiškia, kad politinės minties formavimo(si) procese E. Galvanauskas iš esmės nedalyvavo, o tai gali būti viena esminių priežasčių jo asmenybę pasmerkti užmarščiai. Ypač jei turėsime minty, kad lietuvių santykis su istorija yra gana ezoteriškas, neretai pasireiškiantis „protėvių“ tekstų skaitymu ir išminties perlų ieškojimu juose.

Be to, E. Galvanauskas iš esmės visą gyvenimą liko nepartinis, todėl nefigūruoja nė vienos partijos kuriamame „didžiajame pasakojime“. Svarbu ir tai, kad didelė dalis tarpukario istorijos tam tikra prasme pasiekia mus vadinamuoju tautininkišku pavidalu. 1926-ųjų perversmas galutinai lėmė E. Galvanausko nušalinimą nuo didžiosios politikos ir net formavo neigiamą jo vertinimą (prisimenant Hymanso projekto palaikymą). Todėl E. Galvanauskas dar Pirmosios Lietuvos Respublikos metais buvo gerokai primirštas, o tai dar labiau paskatino pasyvi jo laikysena išeivijoje pokario metais.

Tačiau galbūt svarbiausia priežastis, kad E. Galvanauskas, ko gero, nebuvo sukurtas politikai ir joje nesijautė gerai. Kaip teigia S. Jegelevičius, E. Galvanauskas būtent gyvenimą Klaipėdoje ketvirtajame dešimtmetyje prisimindavo kaip maloniausią savo gyvenimo tarpsnį. Tai vaizdžiai atskleidžia jo būdą – ar įmanoma įsivaizduoti, kad maloniausiu gyvenimo laikotarpiu A. Voldemaras būtų įvardijęs gyvenimą izoliacijoje Zarasuose ar Prancūzijoje? Todėl rašinių apie E. Galvanauską ciklą norisi pabaigti viltimi, kad šis nepelnytai užmirštas herojus dar atras savo vietą Lietuvos istorijos panteone.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"