Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Pirmoji bolševikų „viešnagė“ Vilniuje: keli mėnesiai chaoso 

2019 vasario 4 d. 15:20
wikipedia.org nuotrauka

Prieš 100 metų bolševikų kariuomenė įžengė į Vilnių. Vos spėjusi iškelti trispalvę, Lietuvos įgula jau už kelių dienų pasitraukė iš miesto, o „svečiai“ ėmėsi jų mėgstamų eksperimentų – pertvarkinėti žmonių gyvenimą link „šviesaus rytojaus“. Vilniečių laimei, bolševikai mieste išsilaikė tik iki balandžio vidurio ir miesto nesubjaurojo vien todėl, kad nespėjo to padaryti.

Kartu su bolševikais į Lietuvos sostinę atkako ir Vincas Mickevičius – Kapsukas, vesdamas paskui save grupę žmonių, pasivadinusių vyriausybe. Paradoksalu, bet Kapsuką Lietuvoje sutiko su viltimi, kad „savas“ žmogus iš tiesų gali būti vyriausybės vadovu, tuo metu pats lietuvių bolševikų vadas tik Maskvos verčiamas ėmėsi kurti pseudolietuvišką respubliką, nes asmeniškai nematė jokio reikalo formuoti nacionalinius darinius pasauliniame internacionale.

Anot istoriko Edmundo Gimžausko, Lietuvai ir Vilniui tuo metu pasisekė – bolševikai užtruko vos kelis mėnesius ir didelių eibių prikrėsti nespėjo, nors pertvarkyti kraštą ėmėsi nuo pat pradžių.

– Vilnius, o ir visa Lietuva nebuvo galutinis bolševikų puolimo tikslas. Iki kur jie planavo žygiuoti? Ar jie apskritai turėjo konkretų tikslą, ar ketino užgrobti tiek teritorijos, kiek pajėgs?

– Bolševikų žygį 1918 metais paskatino 2 veiksniai. Lapkričio 11 dieną baigėsi pirmasis pasaulinis karas ir po Kompjeno paliaubų pasirašymo, bolševikai nusprendė pasinaudoti Vokietijos pralaimėjimu ir anuliavo Bresto taikos susitarimą. Nuo pat šios sutarties pasirašymo bolševikų gretose vyko trintis, nes daug jų tvirtino, kad Bresto taika buvo neteisinga ir žeminanti, taigi, žaidimo sąlygas reikia pakeisti.

Antras svarbus veiksnys – Vokietijos revoliucija. Bolševikai matė, kad tarp vokiečių revoliucionierių buvo beveik tiek pat radikalių veikėjų, kaip ir jie patys. Jie ketino pasinaudoti ir čia atsivėrusiomis galimybėmis.

Taigi, žygio tikslas buvo gal ne konkrečiai Berlynas, bet bent jau Vokietijos sienos, Rytprūsiai, o ten jau ketinta elgtis pagal aplinkybes – galbūt žygiuoti į Vokietiją, o gal pasitenkinti tuo, ką pavyko užgrobti. Pavyzdžiui, jei vokiečių revoliucionieriai „spartakininkai“ būtų ėmę viršų Vokietijoje ir pasikvietę raudonuosius į pagalbą, antruoju etapu galėjo būti ir žygis į Berlyną, į pagalbą idėjiniams draugams.

Be to, tuo pačiu metu, kai bolševikai judėjo į vakarus, labai paplito revoliucinės nuotaikos tarp vokiečių kareivių. Vilniuje jie net leido laikraštį „Tovarišč“, skirta rusų kareiviams.

Dr. Edmundas Gimžauskas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Dr. Edmundas Gimžauskas/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Atrodo dar neseniai bolševikai užgrobė valdžią Rusijoje, bet į Vinių kartu su jais jau atako ir sovietinė Lietuvos vyriausybė. Jie specialiai tam iš anksto ruošėsi? Vinco Mickevičiaus – Kapsuko vyriausybė formaliai funkcionavo dar Maskvoje būdama.

– Lietuviai bolševikai – atskira istorija. Jie buvo nusiteikę labai entuziastingai ir mėgo lošti „atviromis kortomis“, tiesmukai. Aukščiausiems bolševikų vadams teko net tramdyti jų įkarštį ir nuolat mokyti, kad kortų atverti negalima, parankiau veikti neatskleidžiant savo planų.

Kapsukas, Angarietis ir kiti šios grupės veikėjai buvo nusistatę aiškiai prorusiškai ir patys net nenorėjo kurti jokių tautinių darinių. Jie patys priešinosi sumanymui kurti Lietuvos komunistų partiją ir tvirtino, kad tai nereikalinga ir nesuderinama su pasaulinės revoliucijos ir internacionalo tikslais. Anot jų, partija turėjo būti viena, neskaidoma į tautinius ir kitokius darinius.

Tokiose chaotiškose sąlygose, atėjus bolševikams, žmonės elgėsi atsargiai ir pirmosiomis savaitėmis tik stebėjo: kas čia tokie, ko jie siekia?

Paradoksalu, bet kai jie gavo nurodymą kurti bolševikinę Lietuvos pseudovalstybę, Kapsukas ir jo bendražygiai kurį laiką spyriojosi ir priešinosi. Stalinas, kuris vėliau kaip žinome, tapo nusistatęs prieš nacionalinius darinius partijoje, tuo metu turėjo įkalbinėti Kapsuką juos kurti.

Sunku tiksliai pasakyti, kada pradėjo funkcionuoti bolševikinė Lietuvos vyriausybė, bet anot šį klausimą tyrinėjusio Česlovo Laurinavičiaus, 1918 metų gruodžio pradžioje ji jau veikė. Kapsukas ir keli jo bendražygiai atvyko į Lietuvą, tačiau po savaitės jie buvo perkelti į Daugpilį, nuspręsta, kad Lietuvoje dirva jų veiklai dar buvo nepalanki.

– Nacionalinius partinius darinius Stalinas ėmėsi „valyti“ trečio dešimtmečio pabaigoje. Tai buvo nepavykęs bolševikų „eksperimentas“?

– Kalbant apie bolševikus, eksperimentas yra labai tinkamas žodis juos apibūdinti. Galime sakyti, kad 1919 metais vykdytas sovietinės Lietuvos kūrimas buvo vienas didelis eksperimentas. Visa bolševikų kurta sistema buvo eksperimentas.

Į Lietuvą atvykusius Kapsuko žmones sunku pavadinti vyriausybė, veikiau juos galima būtų pavadinti tiesiog grupe žmonių, turinčių bendrą užduotį. Iš pradžių ir lietuvių toje vyriausybėje buvo tik tiek, kad rankų pirštais galima buvo skaičiuoti. Svarbų vaidmenį vaidino lenkų komunistai. Jų dalyvavimas – taip pat tam tikras eksperimentas: jei Lietuvoje viskas klostysis sėkmingai, „eksperimentą“ galima buvo plėsti į Lenkiją. Taip pat į Kapsuko grupę buvo įtraukti baltarusių ir žydų komunistai. Taigi, jo vyriausybė buvo gana keistas ir amorfiškas darinys, be aiškaus apibrėžimo ir perspektyvų.

Vilniaus komjaunuolių būrys.
Vilniaus komjaunuolių būrys.

– Kaip Lietuva pasitiko bolševikus, kokia buvo žmonių reakcija?

– Psichologiškai svarbesniu veiksniu lietuviams buvo ne bolševikų atėjimas, o vokiečių traukimasis. Ką tik pradėtą valstybinių darinių kūrimą žmonės juto tik miestuose, o kaime tvyrojo visiškas chaosas. Provincijoje stichiškai kūrėsi visokio plauko savivaldos ir savigynos institucijos – parapijų ir valsčių komitetai ir panašūs dariniai. Jų prigimtis buvo labai marga ir priklausė nuo to, kas juos kūrė: vienur parapijos klebonas, kitur – koks veiklus socialdemokratas ir taip toliau.

Tokiose chaotiškose sąlygose, atėjus bolševikams, žmonės elgėsi atsargiai ir pirmosiomis savaitėmis tik stebėjo: kas čia tokie, ko jie siekia? Pastaraisiais metais žmonės matė ne vieną valdžios pasikeitimą ir į dar vienos atėjimą reagavo pasyviai. Iš kitos pusės, pirmosiomis savaitėmis bolševikai taip pat nelabai kišosi į žmonių gyvenimą. Pirmasis jų tikslas buvo pasiekti Vokietijos sienas, o jau tada tvarkytis užgrobtose teritorijose.

Jie žinoma užsiėmė agitacine veikla, tačiau rekrūtavimo iš pradžių nesiėmė – šios priemonės griebtasi, kai 1919 metų sausį įvyko lūžis ir Berlyne žlugo „spartakininkų“ pučas. Bolševikai suprato, kad žygio į Vokietiją nebus ir ėmėsi stiprinti savo pozicijas jau užgrobtose teritorijose.

– Ar tiesa, kad bent jau dalis inteligentijos Kapsuko vyriausybę priėmė palankiai?

– Senieji tautinio atgimimo judėjimo nariai prisiminė Kapsuką kaip saviškį. Gal kiek keistą, gal kiek pernelyg „sukairėjusį“, bet jiems jis visgi buvo tas žmogus, kurį jie pažinojo iki 1905 metų. Tai leido jiems tikėtis, kad lietuvio vedama vyriausybė nebuvo visai svetima ir galbūt su ja buvo galima dirbti, o patį Kapsuką vienaip ar kitaip paveikti, kad jis nedarytų nepageidaujamų žingsnių.

Vilniaus lietuviai keletą sykių rengė didelius susirinkimus, kuriuose taip pat svarstė, kaip vertinti bolševikų valdžią. Pirmu metu jie taip pat nusprendė, kad su naująja valdžia galima mėginti bendradarbiauti. Bolševikai deklaravo paramą lietuviškos spaudos leidimui ir Vilniaus universiteto atkūrimo siekiams.

Šis geranoriškumas truko apie pusantro mėnesio, kai inteligentija suprato, kokią valdžią atnešė saviškiu laikytas Kapsukas. Lūžio momentu turbūt reikėtų laikyti pirmąsias savanorių aukas bolševikų fronte. Takoskyra tarp to, kas lietuviška, o kas svetima, tapo aiški.

Iš viso į Lietuvą įžengė apie 10 tūkstančių raudonarmiečių, judėjusių keliomis kryptimis. Į Vilnių žygiavo apie 3000 – 4000 bolševikų.

– Bolševikams įžengus į Lietuvą, jie beveik nesutiko pasipriešinimo iš lietuvių pusės, dar neturėjome kariuomenės. Vilnių jie užėmė taip pat lengvai?

– Lietuviai suspėjo iškelti Vilniuje trispalvę, bet gali būti, kad tik tokį simbolinį tikslą ir buvo sau išsikėlę. Pasitraukti iš Vilniaus juos paskatino net ne tiek bolševikų artėjimas, kiek suaktyvėjusi mieste lenkų veikla. 1918 metų gruodžio 29 dieną ginkluoti lenkų būriai paskelbė, kad miestas pavaldus Varšuvai. Lietuvių komendantūra suvokė buvusi okupuotame mieste, kuriame niekaip negalėjo išsilaikyti – nutarta trauktis į Kauną. Gintis nebuvo jokių galimybių: didžiausia jėga be abejo buvo bolševikai, antri pajėgiausi buvo lenkai, o lietuviai – pati silpniausia grupė.

Tuo pačiu metu įvyko pirmieji lenkų susirėmimai su bolševikais. Abi pusės, beje, kvietė lietuvius prisidėti, tačiau lietuviai abi jėgas vertino kaip priešiškas ir paliko jas aiškintis santykius tarpusavyje.

Lenkai ketino ginti Vilnių, tam reikalui subūrė apie 500 ginkluotų žmonių. Jų gynybos viltys rėmėsi Varšuvos pagalba, tačiau vokiečių pajėgos neleido Varšuvai geležinkeliu pasiųsti pastiprinimo. Kai paaiškėjo, kad pagalba neateis, lenkų kovotojai ėmė paskubomis trauktis iš miesto.

– Kokiomis pajėgomis puolė bolševikai?

– Iš viso į Lietuvą įžengė apie 10 tūkstančių raudonarmiečių, judėjusių keliomis kryptimis. Į Vilnių žygiavo apie 3000 – 4000 bolševikų. Taigi, lenkų surinktos pajėgos jiems negalėjo prilygti. Beje, pietų kryptimi judėjo prastesnės kokybės bolševikų daliniai, paskubom sukomplektuoti iš baltarusių valstiečių. Geriausiais laikyti vadinamieji latviški pulkai žygiavo į šiaurę.

– Kada iškelta Litbelo idėja? Ji planuota žygio pradžioje, prieš įžengiant į Lietuvą?

– 1918 metais, įžengiant į Lietuvą buvo planuojamos dvi atskiros lietuvių ir baltarusių respublikos, o apie sujungimą pradėta svarstyti, kai tapo aišku, kad į Berlyną žygiuoti neteks. Komunistų partijų lygmenyje toks klausymas svarstytas todėl, kad baltarusių komunistų partija buvo silpna ir nepopuliari dėl tautinio baltarusių judėjimo persekiojimo. Bet ir į partijų sujungimo idėją žiūrėta skeptiškai. Apie Litbelą rimtai susimąstyta tik 1919 metų sausio antroje pusėje.

– Krenta į akis tai, kad vos atėję, bolševikai ėmėsi pertvarkyti žemės ūkį, kuo nelabai dar užsiėmė pačioje Rusijoje. Kodėl toks entuziazmas juos pagavo Lietuvoje?

– Lietuvoje jie ėmėsi kurti komunas. Kodėl jie taip suskubo Lietuvoje? Vienas iš tikėtinų veiksnių buvo tai, kad žemės ūkio klausimai buvo pavesti lenkų komunistams, o šie labai skeptiškai žiūrėjo į dvarų ardymą. Tokia štai keista priežastis – pasirodė, kad lenkai, tegu ir komunistai, bet tokie „lenkiško auklėjimo“ komunistai.

Taigi, jie nedalino dvarų žemės žmonėms, o „pasodindavo“ žmones į dvaro žemę, kurią jie turėjo dirbti bendrai. Sumanymą įgyvendinti jiems ėjosi sunkiai ir apskritai pastarasis „eksperimentas“ bene labiausiai nuteikė lietuvius prieš bolševikų valdžią. Individualistų lietuvių neįtikino jokia agitacija.

– Kaip bolševikų valdžia pasijuto miestuose? Kokį poveikį pajuto vilniečiai?

– Vilniuje pirmiausiai kilo miesto aprūpinimo maistu klausimas. Tai taip pat buvo svarbi žmonių nepasitenkinimo bolševikais priežastis. Na ir žinoma, raudonarmiečių plėšikavimai, kurie gal ir nebuvo masinis, bet paplitęs reiškinys. Iš rytų atėję, kitos kultūros kareiviai nežinojo vietos žmonių papročių, dažnai kildavo konfliktai, pasitaikydavo kitokių nesusipratimų.

Lietuviai inteligentai eidavo skųstis Kapsukui, bet šis neturėjo jokios įtakos kareiviams. Paaiškėjo, kad jo vyriausybė šiuo požiūriu bejėgė. Komisarams buvo suteikta visa iniciatyvos laisvė ir kiekvienas jų tvarkėsi taip, kaip jam atrodė tinkama.

Savo plano, kaip reiktų administruoti miestą raudonieji neturėjo ir neoficialiai faktiškai perleido šį darbą žydų bendruomenei, kaip esą geriausiai išmaniusiai vietos reikalus. Tačiau ir šis sprendimas nedavė gerų rezultatų – daugėjo turto slėpimo atvejų, plėtojosi spekuliacija.

Apskritai, žydų bendruomenei teko bendradarbiauti su bolševikais, nors bendruomenė buvo nevienalytė ir jei kairiųjų pažiūrų jos nariai visai teigiamai vertino bolševikų valdžią, tai sionistai ja visai nesidžiaugė ir baiminosi, kad kiti miestiečiai gali imti žydams keršyti.

Laimei, bolševikai Vilniuje išsilaikė tik kelis mėnesius – iki Velykų. Turbūt dėl to miestas išvengė didesnių nuostolių.

Tuo metu geležinkeliečių tarpe buvo daug lenkų ir faktiškai jų dėka nedidelės Lenkijos pajėgos sugebėjo netikėtai smogti tiesiogiai į Vilnių.

– Bolševikai lengvai užėmė Vilnių, bet lengvai jį ir prarado? Kaip baigėsi jų „viešnagė“ Lietuvos sostinėje?

– Labai sėkmingą miesto užėmimo operaciją surengė Lenkijos kariuomenė. Bolševikai buvo sutelkę pajėgas vakarų kryptimi, kur puolė Lietuvos kariuomenė, o iš pietų beveik nesisaugojo, nes visiškai nesitikėjo antpuolio šia kryptimi.

Tuo metu geležinkeliečių tarpe buvo daug lenkų ir faktiškai jų dėka nedidelės Lenkijos pajėgos sugebėjo netikėtai smogti tiesiogiai į Vilnių. Kapsuko valdžioje dirbę lenkų geležinkeliečiai „išdavė“ bolševikinę vyriausybę ir suorganizavo staigų lenkų kariuomenės permetimą į patį bolševikų užnugarį. Tuo pačiu, netikėtu manevru Lenkijos kariuomenė aplenkė ir frontu link Vilniaus puolančius lietuvius.

Patyrę tokį smūgį, bolševikai pasitraukė, o su jais ir neilgai veikusi jų vyriausybė. Nominalieji Litbelo vadovai persikėlė į Minską, tačiau ten jau tik vegetavo.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika